Visuomenės poreikiams

Planuojant naują Kalniečių mikrorajoną didžiulis plotas šalia 1980 m. pastatyto prekybos centro "Vitebskas" buvo paliktas tuščias, rezervuotas naujai aikštei, skirtai "visuomenės poreikiams". Kaip žinoma, anuomet sovietinė visuomenė gyveno miegamuosiuose rajonuose, iš kurių perpildytais troleibusais rytais išvažiuodavo į darbą, o vakare grįždavo. Savo kasdieniuose maršrutuose aplinkiniai gyventojai turėjo kirsti šį milžinišką plotą, o savaitgaliais ir per šventes galėdavo juo pasidžiaugti.

1985 m. buvo suprojektuota Vitebsko aikštė su laisvalaikio atributu – fontanu, gyventojų atmintyje išlikusiu kaip įspūdingas; šalia buvo prekybos ir pramogų funkciją atliekantis "Vitebskas", kurio garbei aikštė buvo pavadinta, ir 1984-aisiais išdygę pirmieji ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos "dangoraižiai" – trys vienodi architekto Edmundo Andrašiaus sukurti šešiolikos aukštų namai, kurių gyventojai žymiai papildė tos visuomenės gretas.

Neįprastas projektas

Geografinė šios aikštės padėtis neatitinka miesto aikštės planavimo tradicijų: tikroji aikštė būna arba tvarkingai pagal visą perimetrą įrėminta pastatų, arba susidaro abiejų gatvės pusių praplatėjime, kitaip aikštė virsta tiesiog skveru; išskirtiniais atvejais aikštė gali būti formuojama prie upės krantinė, arba atsirasti ant kalno. Tačiau ji tikrai neturi būti planuojama taip, kaip buvusi Vitebsko – dabartinė Čečėnijos aikštė: vienoje gatvės pusėje, be ryšio su jokiu aikštės funkciją palaikančiu pastatu (prekybos centras, lyg ir turėjęs aikštei suteikti prekybos ir pramogų funkciją, atsidūrė ne pačioje aikštėje, o šalia jos), ir dargi priešais didelį Kalniečių parką, savo žaluma pritraukiantį žymiai daugiau žmonių nei nuošalyje likusi aikštė.

Čečėnija čia turi lygiai tiek bendro, kiek tai, jei būtų paliktas Vitebsko vardas.

Teisybė, ją ne taip lengva surasti. Patikimiausiu orientyru iki šiol lieka minėti namai, jei tik žinosite, kad jie ten yra. Kitaip, išlipus troleibuso stotelėje, kurios pavadinimas – "Čečėnijos aikštė", tenka ilgokai dairytis, žingsniuoti į vieną ir į kitą pusę, galbūt netgi pereiti gatvę tikintis, kad parkas ir yra ta nežinoma aikštė, arba bent kažkaip su ja susijęs. Ir tik tada, iš toliau pamačius kelis dekoratyvinius medžius bei keistą statybinio krano pavidalo konstrukciją, su palengvėjimu ištarti: "Štai kur ji."

Tiesa, vasarą galbūt galėsite pamatyti naujo fontano čiurkšles, bet žiemą, be minėtų kelių medžių ir "krano" (kuris, priėjus arčiau, pasirodo esantis žibintas), nepamatysite nieko, nes aikštė yra sezoninė, proginė, savo viešą laisvalaikio ar pramoginę funkciją atliekanti tik šiltuoju metų laiku, kai čia organizuojami renginiai, kartais kultūriniai (tokie, kaip lauko parodos), bet dažniausiai – viešajai aikštės funkcijai pateisinti – aplinkinių mikrorajonų visuomenei švenčių proga suburti.

Simbolikos tuštumos

2009 m. prasidėjusi kiek sumažintos aikštės rekonstrukcija siekė būtent tokių proginių tikslų. Tiesiai priešais keturkampį naujo fontano baseiną (lyg pasirodymams ant vandens stebėti) įstrižai surikiuotos publikos (žiūrovų) suolai, padaryti iš betono, ant surūdijusių metalinių atramų; toks pats metalas buvo panaudotas ir virš baseino grėsmingai pakibusiam šviestuvo "kranui". (Tai buvo kaip tik tas laikas, kai iki šiol nesitraukiančios rūdys tapo madingos.)

Akcentas: ant memorialinę lentą primenančių plokščių įrašyti Lietuvos patriotinių organizacijų pavadinimai.

Aptariant architektų grupės parengtą rekonstrukcijos projektą, 2008 m. iškilo aikštės pavadinimo klausimas. Nors aikštei suteiktas Čečėnijos vardas, rodos, aiškiai išreiškė Lietuvos solidarumą su iš Sovietų Sąjungos ir jos paveldėtojos – Rusijos – aneksijos beviltiškai bandžiusiais išsilaisvinti čečėnais, šis pavadinimas kauniečius stebina iki šiol.

Projekto vadovas architektas Šarūnas Kiaunė anuomet sakė: "Projekte jokio ryšio su Čečėnija nėra. Aikštėje – taip pat". Įdomu, kokį ryšį norėta (arba, veikiau, nenorėta) įžvelgti ten, kur jį galima buvo paprasčiausiai sukurti minimaliomis priemonėmis: užtektų nedidelio paminklinio akcento, lentos, kad reprezentacinė tokio pavadinimo funkcija taptų suprantama praeiviui.

Reikia pripažinti, kad pati tokio solidarumo idėja kauniečiams nieko nereiškė jau tada, juolab nereiškia dabar (jei šiandien miegamųjų rajonų aikštė būtų pavadinta Sakartvelo ar Ukrainos vardais, nežinia, ar toks pavadinimas būtų labiau suprantamas).

Tiesa, šiokį tokį reprezentatyvumą rekonstruotai aikštei bandyta suteikti, bet, deja, dar mažiau suprantamą: "krano"-šviestuvo papėdėje įkomponuota ilga, tolygiai mažėjanti plokščių eilė; kiekvienoje memorialinę lentą primenančioje plokštėje įrašytas kokios nors Lietuvos tautinės-patriotinės organizacijos, egzistavusios nuo 1919 m., ar dar anksčiau, pavadinimas.

Paskutinėje ir mažiausioje plokštėje kaip fundatorius įsiamžino tuometinis Seimo narys (beje, išrinktas Kalniečių rinkimų apygardoje) prof. Arimantas Dumčius. O tai jau iš tikrųjų neturi jokio ryšio nei su aikštės pavadinimu, nei su jos vieta, nei, reikia pasakyti, su daugiausia iš valstybės biudžeto finansuota rekonstrukcija.

Čečėnija čia turi lygiai tiek bendro, kiek tai, jeigu būtų paliktas Vitebsko vardas. Nutiesti nauji takai, sustatyti žibintai palengvina judėjimą gyventojų, kurie (vis dar neturėdami automobilio, ar šiaip sumanė sekmadienį pasivaikščioti parke), kaip ir anksčiau, kerta didžiulį aikštės plotą pėsčiomis.