Daugiausia dėl paveldo objektų, tokių kaip seniausias Lietuvoje veikiantis kino teatras "Romuva" ar senoji Zapyškio Šv.Jono Krikštytojo bažnyčia, restauravimo žinomas architektas tikina, kad ši profesija – nepaprastai įdomi ir uždeganti.

"Restauravimas pirmiausia prasideda nuo žinių kaupimo, o architektūriniai tyrimai – tai lyg Agathos Christie detektyvai: reikia kuo daugiau sužinoti apie pastatą ir suprasti, kas jame dedasi, kaip jis buvo statomas, kodėl buvo statomas. Tai labai įdomu", – teigia specialistas.

– Kas jus atvedė į architektūrą?

– Mano gyvenime nebuvo daug pasirinkimo. Turėjau tėvo, architekto, pavyzdį. Tikriausiai tai ir lėmė viską. Jis buvo Radviliškio rajono, kur praėjo mano vaikystė, vyr. architektas. Mokyklą baigiau Klaipėdoje, kai jis tapo Klaipėdos miesto vyr. architektu. Architekto gyvenimą iš arti, iš vidaus mačiau nuo pat mažų dienų.

Pamenu, kai tėtis projektavo Šeduvos malūną ir man su broliu davė užduotį išstudijuoti Lietuvos patarlių knygą – didžiulę storą – ir išrinkti patarles, kurios malūne būtų užrašytos ant kėdžių. Mes su broliu tai padarėme. Ir tik praėjus daug metų, supratau, kokią slaptą mintį turėjo tėvas: jis nejučiomis mus įtraukė į Lietuvos tautosakos studijavimą. Tėvo pavyzdys lėmė, kad nepasukau kitu keliu.

Kol neįvaldome piešimo gebėjimo iki profesionalumo, tol mūsų fantazijos apribotos, nes nesugebame jų išreikšti.

– Viešojoje erdvėje dažniausiai esate minimas dėl paveldo objektų prikėlimo naujam gyvenimui projektų. Kas sunkiausia dirbant prie paveldo?

– Tikriausiai sunkiausia, kaip ir kiekvienam architektui, – rasti idėją, kuri leistų padaryti pastatą originalų. Tai sudėtingiausias dalykas. Atrodo, architektui turėtų būti paprasta, bet tai, kas profesijoje yra pagrindinis dalykas, ir yra sudėtinga.

Aplinkos suvokimas jau tapo rutinos dalimi. Nesvarbu, kur tu projektuoji, pirmiausia turi suvokti aplinką. Jei tenka projektuoti naują pastatą, pirmiausia ateinu į vietą ir bandau įsivaizduoti, ką matyčiau pro langus. Tai duoda impulsą tiesiog suvokti viso to pastato esmę. Aplinka – vienas svarbiausių dalykų architektūroje. Vienas architektūros apibrėžimų netgi yra toks, kad architektūra – tai aplinkos formavimo menas. Ne tik formavimo, bet ir derinimosi prie aplinkos menas.

– Kam reikia nusiteikti, kad kiltų kuo mažiau iššūkių, susijusių su paveldosauginiais pastatais?

– Pirmiausia reikia jį suprasti, perprasti ir įgyti visas, kokias tik įmanoma, žinias: tiek architektūros, tiek menines, tiek statybos technologines – ir tada tą pastatą gaivinti. Iššūkis yra toks, kad pastatą reikia pritaikyti naujai funkcijai, ir tai sudėtinga. Pritaikyti naujas technologijas senam pastatui – labai sunkus darbas, reikalaujantis daug dėmesio, kruopštumo, įvairių specialistų įsiklausymo. Tai techninė darbo pusė.

Kūrybinė darbo pusė dirbant prie seno pastato – rasti tam tikrą emociją, suvokti pastato esmę ir, jei atsiranda poreikis, praplėsti pastatą – rasti tą dermę, sugalvoti, kad ji natūraliai derėtų prie senojo pastato. Tai iššūkis. Visada sakau, kad kūrybinis procesas – pats sudėtingiausias. Kartais smulkią detalę paišai labai ilgai, kol randi kažkokį sprendimą.

– Kodėl architektui vis dar taip svarbu piešti ranka?

– Tai yra pati pradžia, nuo ko prasideda architekto kontaktas su architektūra: būtent per pieštuką, per rankos judesį, kuris leidžia atkartoti architektui tai, ką mato. Išmokti profesionaliai piešti yra vienas iš stebuklingiausių dalykų, kuris toliau architekto kūrybą daro originalią. Juk būtent ranka sukuria tą piešinį, tą judesį, tą formą, kuri gimsta architekto galvoje. Ir tik paskui atsiranda technologijos, kurios sugeba tą piešinį paversti pastatu.

Pasižiūrėkime pačių didžiausių šiuolaikinių architektūros grandų pirmus eskizus – visi jie yra piešti. Kol neįvaldome piešimo gebėjimo iki profesionalumo, tol mūsų fantazijos apribotos, nes nesugebame jų išreikšti.

– Su kokiais dar mokslininkais tenka dirbti kartu?

– Tvarkant pastatus būtina suvokti pastato techninę būklę. Taigi  inžinieriai, konstruktoriai atlieka pastato konstrukcinius tyrimus. Architektūros tyrimus darome mes. Dar viena grupė žmonių yra polichromininkai, t.y. polichrominio dažymo ir tapybos tyrinėtojai. Žinoma, istorikai, nuo kurių prasideda viskas – nieko negalėtum konstatuoti konkretaus, jeigu nebūtų archyvinių istorinių tyrimų.

Mes, žmonės, dabar nebesame leonardai da vinčiai, kurie sugeba viską daryti. Greitas gyvenimas padarė žmonių specializaciją būtiną. Todėl dirba ir vandentiekio, ir elektros, ir kanalizacijos specialistai, ir tas bendras kolektyvinis darbas duoda gerą rezultatą.

– Praėjusiais metais pristatėte 60 Prancūzijos bažnyčių nuotraukų parodą. Kartu šventėte 60 metų jubiliejų. Kaip gimė parodos idėja?

– Paroda įvyko atėjus laikui, bet ta mintis kirbėjo jau 10–15 metų. Senų pastatų pažinimas – tarsi liga. Jeigu kažkur važiuoji, turi lakstyti, žiūrėti, pažinti, suprasti, kas yra, kokie pastatai, kokios jų istorijos. Dėl to kaltas pomėgis su draugais lankytis Prancūzijoje – buvome ten jau šešis septynis kartus. O bažnyčių ir frontonų viršutinės dalies fotografavimo iš apačios mintis atspindi žmogaus suvokimo tašką, supratimą, kokią emociją architektūra perteikia žmogui, pakėlus galvą.

Pamažu nuotraukų archyvas didėjo. Artėjo 60 metų jubiliejus. Jaučiau, kad draugai norės pasveikinti, todėl, norėdamas parodyti, ką nuveikiau gyvenime, nutariau visus juos pakviesti į parodą. 60 bažnyčių, 60 metų – labai geras atsitiktinumas. Jaučiuosi džiugiai, kad teko pasidalyti savo įspūdžiais, įžvalgomis su kitais žmonėmis.