Viena perspektyviausių Lietuvos dziudo imtynininkių S.Jablonskytė 2018-uosius pasitiko itin pakiliai. Pernykštės pergalės tarptautiniuose turnyruose Kauno dziudo klubo lyderę gerokai pakylėjo pasaulio imtynininkių reitingų lentelėje ir atvėrė puikias perspektyvas prieš artėjančią atranką į 2020 m. Tokijo vasaros olimpines žaidynes.

25-erių metų sportininkės šiemet laukia ne vienas atsakingas startas: balandį Izraelyje vyks Europos čempionatas, rugsėjį Azerbaidžane – pasaulio čempionatas.

"Pernai iškovojau nemažai reitingo taškų, todėl šiemet turėtų būti lengviau. Aukštesnė vieta reitingų lentelėje padeda išvengti akistatų su favoritėmis jau pirmuosiuose varžybų etapuose", – aiškino pašnekovė.

Netrukus S.Jablonskytė išvyks į treniruočių stovyklą Austrijoje, vėliau – tolesnis skrydis į Tunisą, kur kaunietė dalyvaus "Grand Prix" kategorijos varžybose.

Pasak sunkiasvorės trenerio ir Lietuvos dziudo federacijos (LDF) prezidento Vigmanto Sinkevičiaus, Sandros atvejis – išskirtinis.

"Sandrai ir sporte, ir ypač gyvenime teko daug ištverti, galbūt daugiau nei kitiems. Tad dziudo jai tapo tikra atgaiva. Galima sakyti, kad mūsų klube ji užaugo", – pasakojo V.Sinkevičius.

Treneris man buvo tėtis, trenerė – mama ir sesė. O Kauno dziudo klubo salė tapo antraisiais namais.

– Sandra, kaip atsidūrėte dziudo? – pradėjome pokalbį su S.Jablonskyte.

– Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad tapsiu dziudo imtynininke. Niekada! Visuomet buvau apkūnesnė, todėl judėti man reikėjo. Labiausiai traukė šokiai. Tad vaikystėje, paauglystėje lankiau šokių užsiėmimus. Taip nutiko, kad viename pasaulio dziudo taurės etapų mes, šokėjos, pasirodėme pramoginėje dalyje. Mane pamatęs treneris V.Sinkevičius mūsų šokių trenerei pajuokavo: šita mergaitė ne ten pateko. Primygtinai siūlė išmėginti ir dziudo. Aš pasakiau kategorišką "ne", bet mano mama patarė nueiti, jeigu taip kviečia. Man buvo 13 ar 14 metų – amžius, kai dar tvirtai nežinai, ko iš tiesų nori. Bet dziudo patiko iškart. Po kurio laiko pastebėjau, kad šokių treniruočių man reikia vis mažiau, o dziudo salėje lankausi nuolat.

– Kuo sužavėjo ši iš pirmo žvilgsnio nemoteriška sporto šaka?

– Man visuomet buvo paprasčiau bendrauti ne su mergaitėmis, o su berniukais. Mergaitės zyzdavo, verkšlendavo, o aš esu kitokios natūros. Be to, man pasisekė dėl trenerių. Ir mano trenerė Danguolė Novikovienė, ir Vigmantas sugebėjo sudominti ir įtraukti. Būdavo labai įdomu. Juolab kad imtynės atitiko mano aršoką charakterį (juokiasi – aut. past.).

– Ar iškart pasipylė pergalės?

– Pirmosios varžybos ir iškart – aukso medalis! Ėmiau važinėti į turnyrus užsienyje. Sekėsi ir ten. Todėl vėliau manęs iš dziudo nebenorėjo paleisti.

– Kokią pergalę pavadintumėte skambiausia karjeroje?

– 2009-aisiais Paryžiuje laimėtas pasaulio jaunimo čempionato bronzos medalis. Tada pilnutėlėje garsiojoje "Bercy" arenoje įveikiau vietos numylėtinę prancūzę. O juk Prancūzijoje dziudo – viena populiariausių sporto šakų. Be to, pirmenybėse teko grumtis su kur kas vyresnėmis priešininkėmis, nes jose galėjo dalyvauti sportininkės iki 20 metų, o man buvo 17-a. Vykdama į čempionatą net neįsivaizdavau, kad galiu taip toli nužengti.

– Suaugusiųjų grupėje pasaulyje dominuoja dziudo tėvynės Japonijos atstovės. Ar turite konkurenčių Lietuvoje?

– Jau keletą metų konkuruojame su kita sunkiasvore olimpiete Santa Pakenyte. Ant tatamio esame rimtos priešininkės, o už jos ribų – geros draugės. Drauge švenčiame gimtadienius, daug laiko kartu praleidžiame kelionėse. Viena kitai linkime sėkmės, nes tik šalia stipraus varžovo galiu tobulėti ir pati.

Norisi atrodyti moteriškai, patraukliai, paneigti tą įvaizdį, kad dziudo sportininkė vaikšto susivėlusi, apsmukusiais drabužiais.

– Iš kitų imtynininkių išsiskiriate ir nepriekaištinga išvaizda. Ar daug laiko skiriate gražinimuisi prieš varžybas?

– Labiau rūpinuosi, kaip atrodau laisvalaikiu. Per treniruotes ar varžybas tam skiriu mažiau dėmesio. Žinoma, norisi atrodyti moteriškai, patraukliai, paneigti tą įvaizdį, kad dziudo sportininkė vaikšto susivėlusi, apsmukusiais drabužiais.

– Dziudo – dvikovinė sporto šaka. Turbūt neretos ir traumos?

– Patikėkite, jų nemažai patyriau. Prieš keletą metų dideles viltis siejau su Europos jaunimo čempionatu, laukėme medalio, nes prieš tai vykusiose visose penkiose atrankos varžybose pasiekdavau finalą. Tačiau prieš svarbiausią startą viskas žlugo dėl plyšusio kryžminio raiščio. Per praėjusį olimpinį ciklą patyriau dar vieną traumą, išsigydžiau ir vėl susižeidžiau. Buvo didelis psichologinis smūgis.

– Ir be traumų jūsų gyvenime netrūko didelių išbandymų. Kaip pavyko juos ištverti?

– Būdama šešiolikos netekau mamos. Mirė brangiausias mano žmogus, o su tėvu niekada nebendravau, tad likau viena. Galima sakyti, kad nuo tada mane augino močiutė ir treneriai. Esu jiems labai dėkinga. Treneriai Danguolė ir Vigmantas man atstojo šeimą. Treneris man buvo tėtis, trenerė – mama ir sesė. O Kauno dziudo klubo salė tapo antraisiais namais.

– Esate įtraukta į pirmąjį Lietuvos olimpiečių sąrašą, turite geras galimybes patekti į 2020-ųjų vasaros žaidynes. Ar debiutas olimpiadoje – didžiausia jūsų svajonė?

– Kažkada varčiau savo vaikystės dienoraščius. Juose buvau įrašiusi didžiausią svajonę – laimėti Lietuvos čempionatą ir dalyvauti Europos pirmenybėse. Dabar tai atrodo juokingai, nes Lietuvos čempionatą jau laimėjau ne kartą, o ir Europos čempionate dalyvauju nuolat (2014 m. užimta 5-oji vieta – aut. past.). Tad lieka tik olimpinės žaidynės. Debiutas jose – mano didžiausia sportinė svajonė.

– O gyvenimiškos svajonės?

– Turite galvoje šeimą? Dabar tam nelieka laiko. Kasdienės treniruotės, poilsis, nuolatinės kelionės į varžybas. Laiko pramogoms nelieka. Ir treneris sako, kad iki olimpiados vaikinai palauks. Aš irgi taip manau (šypsosi – aut. past.). Nors širdžiai, aišku, neįsakysi. Imsiu ir įsimylėsiu ką nors. Matyt, tada pagalvosiu ir apie šeimą.