Skaudi pradžia

Vaida Bučienė, Šančių poliklinikos Rokų ambulatorijos gydytoja, jau vaikystėje tvirtai žinojo, kuo bus užaugusi.

"Medicina buvo mano svajonė, o vėliau – ir tikslas. Norėjau padėti žmonėms, juos gydydama ne tik vaistais, bet ir geru žodžiu, patarimu ar palaikymu. Deja, gavus diplomą, labai greitai paaiškėjo, kad šiai gydytojo darbo daliai nelieka laiko, ji nuskęsta popierizmo jūroje", – susipažįstant su gydytoja V.Bučiene, ji pradeda kalbėti apie tai, kas, kaip liaudis sako, guli ant širdies.

O guli ir tai, ką, baigus medicinos studijas ir pradėjus ieškoti darbo Lietuvoje, teko patirti. Pirmieji pokalbiai su potencialiais darbdaviais paliko nemalonių įspūdžių.

"Bandymas žeminti, sumenkinti, įžeisti tuomet mane labai nustebino. Moralizavimas, pakeltas tonas ir panašūs dalykai buvo kasdieniai viešosios įstaigos, kurioje įsidarbinau šeimos gydytoja, vadovo darbo metodai. Supratau, kad, esant menkiausiems nesklandumams, palaikymo, saugumo ir užtarimo iš darbdavio nebus, greičiau – priešingai", – V.Bučienė nepamiršta pirmiaisiais darbo metais patirtų nuoskaudų.

Būtent tai paskatino nedvejojant priimti pasiūlymą dirbti šeimos gydytoja Norvegijoje.

Bandymas žeminti, sumenkinti, įžeisti tuomet mane labai nustebino. Moralizavimas, pakeltas tonas ir panašūs dalykai buvo kasdieniai viešosios įstaigos, kurioje įsidarbinau šeimos gydytoja, vadovo darbo metodai.

Skirtumų yra daug

"Nuvykusi į Norvegiją apsigyvenau šešių asmenų šeimoje, kurią sudarė keturi vaikai ir du suaugusieji. Nuo pirmos dienos stengiausi kalbėti tik norvegiškai. Pirmos savaitės buvo skirtos kalbai mokytis, susipažinti su šalies elektronine medicinos sistema. Vėliau pradėjau dirbti šeimos gydytoja. Kartu įsidarbinau slaugos namuose slaugytoja", – V.Bučienė nustebo, kad, turint gydytojo diplomą, šioje šalyje leidžiama dirbti ir slaugytojos darbą.

Dar būdama studente, Vaida Norvegijoje net keturias vasaras dirbo sezoninius darbus. Studijuodama mediciną mokėsi ir norvegų kalbos, o baigus studijas ir gavus šeimos gydytojo licenciją, šioje Skandinavijos šalyje įrodinėti, kad esi gydytojas, nebereikėjo. Lietuvė įsidarbino Norvegijos pietvakariuose esančiame Haugesiundo mieste, šeimos gydytojo klinikoje.

"Pradėjusi dirbti labai greitai supratau, kad Lietuvoje mes tik vadinamės šeimos gydytojais, nes didžiosiose poliklinikose, be mūsų, kaip komanda dirba ir pediatrai, ginekologai. Norvegijoje šeimos gydytojas prižiūri visus nuo gimimo", – vieną skirtumų įvardijo V.Bučienė.

Sergančius vaikus Norvegijos medikai priima bendra išankstinės registracijos tvarka, o profilaktiniai patikrinimai, skiepijimai atliekami specializuotuose centruose, kur dirba specialiai apmokytos slaugytojos.

"Pirmiausia vaikučiai apžiūrimi slaugytojos. Ji su tėvais kalbasi apie kūdikių mitybą ir visais kitais jiems rūpimais klausimais. Po slaugytojos konsultacijos ir paskiepijimo vaikas vedamas pas šeimos gydytoją bendrai apžiūrai. Paprastai tai užtrunka labai trumpai, nebent tėvai turi klausimų dėl ligų ar gydymo, jei tokio reikia", – modelį, taupantį gydytojo darbo laiką, pristato V.Bučienė.

Nėščiosios nuo pastojimo iki gimdymo lankosi pas savo šeimos gydytoją, o ne pas ginekologą, kaip yra Lietuvoje. Visais rūpimais klausimais, susijusiais ne su gydymu, konsultuoja akušerės.

"Be abejo, jei nėštumas komplikuotas ar nėščioji serga lėtinėmis ligomis, kai reikalinga aukštesnio lygio priežiūra, šeimos gydytojas nukreipia konsultuotis pas ginekologą", – priduria šeimos gydytoja V.Bučienė.

Jos specialybės atstovams Norvegijoje patikėta ir dalis chirurgų darbo. Tai visos minimalios intervencinės procedūros, pavyzdžiui, žaizdos susiuvimas prasiskėlus antakį, įsipjovus pirštą, pūlinių gydymas ir pan.

Pasitikėjimas slaugytojais

"Popierinių ambulatorinių kortelių, receptų, siuntimų, visokių vakcinacijos, užkrečiamųjų ligų, pacientų apsilankymo žurnalų ir panašios dokumetacijos Norvegijoje nėra. Ant gydytojo darbo stalo stovi kompiuteris ir spausdintuvas. Viskas vyksta elektroninėje erdvėje – greitai, sklandžiai ir patogiai", – darbo sąlygomis Vaida buvo labai patenkinta.

Ji sako, kad Norvegijoje gydytojui sudarytos visos sąlygos dirbti savo darbą – gydyti. Svarbų vaidmenį šeimos gydytojo klinikoje atlieka slaugytojos. Viskas prasideda dar registratūroje, pacientui į ją paskambinus ar atėjus. Jei liga lėtinė – paskiriamas vizito laikas.

"Konsultuotis atėjęs ligonis pirmiausia patenka pas slaugytoją. Ji pamatuoja arterinį kraujospūdį, jei reikia, paskiria tyrimus, pavyzdžiui, kraujo krešumui patikrinti, ar kitus. Atsakymas gaunamas iškart. Tada pacientas su tyrimų rezultatais, jei nori, eina pas gydytoją, jei ne, keliauja namo. Vaistų vartojimą gali pratęsti slaugytoja, jei mato, kad gydymas efektyvus ir sveikatos būklė nepasikeitusi. Kitus vizitus ir tyrimų atlikimą koordinuoja taip pat slaugytoja. Jei kyla neaiškumų, ji konsultuojasi su gydytoju", – V.Bučienė pasakoja, kiek daug funkcijų patikėta vidurinės medicinos grandies specialistams.

Netgi ūmiai susirgus Norvegijoje viskas prasideda nuo slaugytojos. Ji išklauso nusiskundimus ir, priklausomai nuo ligos, atlieka pradinius tyrimus: pamatuoja kūno temperatūrą, arterinį kraujospūdį, atlieka skubų kraujo ar šlapimo tyrimą. Jei rimtesnių pakitimų nerandama ir būklė stabili, pacientas registruojamas vizitui pas gydytoją, kai tik jis galės priimti artimiausiu metu. Dažniausiai, sako V.Bučienė, pas gydytoją patenkama per kelias dienas. Patariama, kaip per tą laiką ligoniui elgtis.

"Tai ypač aktualu susirgus ūmia virusinių kvėpavimo takų infekcija, kai didžiajai daliai ligonių gydymo antibiotikais nereikia, užtenka malšinti simptomus. Beje, nedarbingumo pažymėjimą gydytojas gali išduoti atgaline data, slaugytojai fiksavus susirgimą ir apsilankymą", – pabrėžia V.Bučienė.

Grįžo dėl šeimos

Sistema nerašytomis taisyklėmis reglamentuoja gydytojų ir jų pacientų santykius. Jie Norvegijoje, pastebėjo V.Bučienė, nepalyginti pagarbesni.

"Nėra įprasta, kad pacientas be gydytojo kvietimo eitų į jo kabinetą. Neteko girdėti pacientų prašymų, pravėrus gydytojo kabineto duris: "Man tik siuntimo, man tik vaistuko." Taip išreiškiama ir pacientų pagarba vieni kitiems. Juk atėjęs pas gydytoją be išankstinės registracijos pavagia tuo metu konsultuotis paskirto ligonio laiką", – Lietuvoje paplitusi praktika, V.Bučienės pastebėjimu, Norvegijoje būtų elementarus netaktas.

Skirtingai nei mūsų šalyje, gydytojai Norvegijoje dirba tik nustatytomis darbo valandomis ir dėl papildomų pacientų jų neviršija. Jei tokių pacientų pasitaiko, skiria mažiau laiko kitiems konsultuoti. Šeimos klinikoje yra 30 min. trukmės pietų pertrauka, kai susirenka visas kolektyvas. Per pertrauką telefonu neatsiliepiama, nors, pastebėjo V.Bučienė, tuo metu retai kas skambina. Dirbama nuo 8 iki 16 val.

"Darbuotojų tarpusavio santykiai yra labai svarbūs. Kartą per mėnesį suburiamas visas kolektyvas – nuo valytojos iki direktoriaus ir, vaišinantis pyragu ar ledais, kalbama apie viską, tik ne apie darbą. Slaugytoja yra dešinioji gydytojo ranka", – ne be nostalgijos apie medikų darbo santykius Norvegijoje pasakoja V.Bučienė.

Nors atlyginimas, anot gydytojos, nepalyginamas su Lietuvoje uždirbamais pinigais, jis nėra svarbiausias dalykas. Medikai didžiulį pasitenkinimą darbu patiria turėdami puikias sąlygas, jausdami aukštą darbo kultūrą, džiaugdamiesi puikiais santykiais su kolegomis ir su pacientais.

Tai kodėl gydytoja V.Bučienė grįžo į Lietuvą?

"Grįžau dėl šeimos, nes į Norvegiją pusmečiui išvykau viena. Dukrai buvo laikas rengtis į pirmą klasę, vyrui gerai sekėsi čia, Lietuvoje, kur turi mėgstamą veiklą. Pati artimai bendrauju su savo tėvais, dažnai susitinkame, jie džiaugiasi anūkais. Šis šeimų ryšys mums labai svarbus. Viską nubraukti ir išvykti iš tėvynės nėra paprasta. Svetur tenka pradėti nuo nulio. Norint tam ryžtis, reikia viską pradėti daug anksčiau", – nuoširdžiai kalba Vaida.

Viską nubraukti ir išvykti iš tėvynės nėra paprasta. Svetur tenka pradėti nuo nulio.

Įgijusi puikios patirties gydytoja mato, kad Lietuvoje, norint užtikrinti kokybišką ligonių gydymą, gerą psichologinį medikų darbo klimatą, keisti reikia labai daug ką.

"Reikia imtis veiksmų, ne tik kalbėti. Reikia aktyvių, drąsių žmonių valdžios organuose. Keičiasi pasaulis, technologijos irgi keičiasi labai greitai, tik Lietuvos medicinos sistemoje pokyčiai labai lėti, arba ne tokie, kokių reikia", – įsitikinusi V.Bučienė.

Pagarba gydytojo profesijai

Centro poliklinikos šeimos gydytoja Rūta Bartašiūtė neatvirauja, kodėl ji, pusantrų metų dirbusi Didžiojoje Britanijoje, grįžo į Lietuvą. Daugiau nei penkiolikos metų patirtį turinti medicinos specialistė pusantrų metų ją papildė dirbdama Londone.

"Sistemą palyginti labai sunku. Ir ji, ir pacientai ten bei pas mus labai skiriasi", – sako gydytoja R.Bartašiūtė, paprašyta pasidalyti įspūdžiais, patirtais dirbant svečioje šalyje.

Tie įspūdžiai neabejotinai gilūs. Visų pirma kuo geriausiai nuteikia pacientai.

"Jie žino, kad gydytojo darbas yra labai sunkus, ir jį labai vertina. Jei baigei medicinos studijas, vadinasi, paskyrei gyvenimą kilniam tikslui. Su gydytoju ten niekas nesiginčija, be jokių pretenzijų laukia, kiek reikia, – valandą ar dvi, be eilės į gydytojo kabinetą nesibrauna", – patyrė R.Bartašiūtė.

Ji dirbo privačioje klinikoje, kur atliekami profilaktiniai sveikatos patikrinimai. Lietuvoje įgytos šeimos gydytojos licencijos perlaikyti nereikėjo, tačiau moteris daug dirbo, kad perprastų sveikatos sistemą, dokumentus, kuriais reikėjo vadovautis.

"Sistema ten sudėtinga. Kitaip rašomi vaistų receptai, privaloma preciziškai laikytis visų reikalavimų. Pirmieji kontrolieriai yra farmacininkai. Puikiai veikiančioje elektroninėje sistemoje jie mato, jei ką padarei blogai, ir iš karto skambina gydytojui. Sistema neleidžia suklysti", – pastebėjo gydytoja R.Bartašiūtė.

Gydytojų profesionalumas vertinamas kasmet atestacijomis, kurios yra privalomos ir už kurias tenka susimokėti patiems.

"Nežinai, ko tavęs paklaus. Turi būti pasirengęs pateikti, kuo domėjaisi per metus, kokias paskaitas lankei, ką perskaitei. Institucijos, kurios tave vertina, patikrina, ar nepadarei nusižengimų, ar tavimi nesiskundė pacientai. Visa ši informacija būna suplaukusi į duomenų bazę", – pasakoja gydytoja R.Bartašiūtė.

Permainų sulaukti nesitiki

Gydytojai yra aukštesnio visuomenės sluoksnio atstovai. Jį atitinka ir statusas, ir atlyginimas. Tai gydytoja jautė kasdien ir bendraudama su kolegomis, ir su pacientais.

"Jei prie pavardės yra santrumpa "Dr.", tai visuomenei pasako labai daug", – pridūrė R.Bartašiūtė.

Ji sako, kad Didžiojoje Britanijoje – kitokie ir ligų diagnostikos, ir gydymo algoritmai.

"Antibiotikai skiriami tik pagal indikacijas, juolab tai nėra pirmo paskyrimo vaistas. Jį paskyrus būtina pagrįsti, kodėl tai buvo neišvengiama", – darbo patirtimi Londone dalijasi R.Bartašiūtė.

Lietuvei teko diagnozuoti įvairių Lietuvoje nesutinkamų ligų, kuriomis serga kitų rasių žmonės. Tai, anot gydytojos, labai įdomu, nes ypatumai yra kitokie, ypač sergant odos, infekcinėmis, kraujo ligomis.

"Imunizacija vaikams yra privaloma. Tai nediskutuotina", – tuo įsitikino R.Bartašiūtė, bet ji pripažįsta, kad per pusantrų metų Didžiosios Britanijos sveikatos sistemos nespėjo perprasti.

Mūsų šalies reikalavimų medikams ir darbo taisyklių ji nepamiršo. Sako, kad dirbti Centro poliklinikoje jai malonu, o pasistažuoti svečiose šalyse – naudinga.

"Didžiausia patirtis, kurią įgijau užsienyje, – išmokau bendrauti su įvairiais žmonėmis, rasti kompromisus, aukso vidurį", – R.Bartašiūtė įvardija, ką parsivežė.

Beje, gydytoja pripažįsta ir tai, kad, gaunant deramą atlyginimą, už kurį galima leisti sau išvykti į stažuotę, puikiai praleisti atsostogas, pagaliau – nusipirkti knygų, kiek jų nori, reakcija į problemas ar nemalonų žodį yra kitokia. Kada pas mus gydytojai sulauks tokių sąlygų?

"Tikiu, kad ir pas mus bus taip, gal ir aš dar sulauksiu", –  nusišypso gydytoja R.Bartašiūtė.