Asmeninės sąsajos

– Kaunas pro prezidentūros sostinėje langus tikriausiai atrodo vienaip, o koks jis čia apsilankius?

– Žinokite, tas įspūdis ir iš Vilniaus, ir būnant čia, Kaune, toks pat. Tai, kas vyksta Kaune, mes matome ir gerai suprantame šių pasikeitimų prasmę. Tikrai ne paslaptis, kad per pastaruosius keletą metų Kaunas labai sutvirtėjo, svarbiausia – pradėjo labiau pasitikėti savimi. Ir, ko gero, pats svarbiausias dalykas – kad išnaudojo potencialą, kurį turi. Tas potencialas visada glūdėjo, tik jis nebuvo panaudotas taip, kaip yra dabar.

Neatsitiktinai apsilankėme Kaune dar ir dėl to, kad Kaunas labai rimtai priėmė mūsų idėją paskiepyti žmones iki vasaros vidurio, ir jis yra pasirengęs infrastruktūriškai šį tikslą įgyvendinti. Žinoma, ne viskas priklauso nuo paties Kauno, nes vakcinų kiekis bus toks, kokį turėsime, bet jeigu jis bus pakankamas, Kaunas yra pasirengęs, jeigu ką, paskiepyti ir kitų miestų žmones. Aš tikiuosi, kad to nereikės, nes kiti miestai taip pat juda teisinga linkme – ir Vilnius, ir kiti didmiesčiai, ir iš rajonų turime gerų naujienų. Merai rimtai priėmė šį tikslą ir yra pasirengę tai padaryti.

Kaunas šiandien tikrai yra mūsų pasididžiavimas, miestas, kurio ekonominis potencialas nekelia abejonių, kurį vis gausiau lanko užsienio investicijos, užsienio investuotojai nusprendžia čia pasilikti, kai kurie net ir didina investicijų apimtis. Na, ir kartu Kaunas yra tiesiog koja kojon su laiku žengiantis miestas.

Net jeigu tai karas, tikrai ne aš jį pradėjau.

– Ne veltui dainuojama: "Kaunas – Lietuvos širdis".

– Anksčiau dėl šito buvo galima dar ir pasiginčyti, ypač iš tų miestų pusės, kurie nori konkuruoti, o šiandien nebelabai galėtume argumentų surasti. Kaunas surastų savų ir svarių kontrargumentų.

– Ar turite kokių nors išskirtinių asmeninių sąsajų su Kaunu, jo žmonėmis?

– Tos sąsajos ir yra asmeninės, žmogiškosios. Pats tvariausias ryšys su miestu pirmiausia yra ryšys su jo žmonėmis. Ne paslaptis, kad neseniai amžinybėn iškeliavęs Vidmantas Staniulis, Kauno antikvariato vadovas ir savininkas, buvo mano bičiulis. Tikrai daug savaitgalių esu lankęsis pas jį, ir tai buvo tapę net savotiška tradicija man ir mano bičiuliams – kartą per mėnesį ar du lankydavomės Kaune, smagiai leisdavome laiką, kalbėdavomės apie knygas, gyvenimą, politiką – apie ką tik nori. Man labai liūdna, kad šito žmogaus nebėra. Paskutinį kartą aš nesugebėjau jo aplankyti dėl didelio užimtumo, tas mūsų susitikimas vis nusikeldavo, kol galiausiai sužinojau liūdną naujieną.

Jeigu atsiribočiau nuo tų žmogiškųjų santykių, man Kaunas patinka kaip urbanistinė erdvė. Miestas išsidėstęs labai patogioje ir tapybiškoje vietovėje. Kažkuo jis man primena Vilnių, nors yra visiškai skirtingas. Kaip ir Vilnius, Kaunas turi tą nuostabų gamtos, landšafto koloritą, kuris daro jį įdomų. Bet jis turi ir savo unikalią architektūrą – neaukštą, modernizmo architektūrą. Tai Kauną daro nepalyginamą su kitais miestais.

Pasak Prezidento, žmogaus savivertės sumenkinimas kitiems stebint, žmogaus išplūdimas viešai tolygu žmogžudystei. (Roberto Dačkaus/Prezidento kanceliarijos nuotr.)

Jaudina padariniai

– Kad ir kaip nesinorėtų, daugiausia dabar kalba sukasi apie COVID-19. Žmonės pavargo nuo karantino ribojimų, sergantys kitomis ligomis skundžiasi negaunantys reikalingų paslaugų, vaikų mokymosi ir studentų studijų kokybė kenčia dėl nuotolinio mokymo. Kaip vertinate dabartinę situaciją?

– Ši situacija tikrai labai sudėtinga daugeliu prasmių: ir psichologine, ir ekonomine, ir socialine. Medicininė, arba sveikatos apsaugos, tematika dabar pati svarbiausia. Kai kalbame apie tai, kad dalis žmonių gali mirti, mes turime daryti viską, kad mirčių būtų mažiau, ir čia nėra jokios kainos, kuri būtų pernelyg didelė mokėti už tai.

Tikiu, kad tiek karantino ribojimais, tiek ambicingu skiepijimosi planu šitą problemą išspręsime ir pereisime prie kitokio pobūdžio problemų. Jos jau dabar kaupiasi diena iš dienos: tai ir visuomenės psichologinis nuovargis, ir žmonių sveikatos situacija – jie galbūt tiesiogiai su COVID-19 nesusidūrė, bet susidūrė su jo padariniais ta prasme, kad negavo sveikatos palaikymo paslaugų, kurias turėjo teisę gauti. Bus ekonominių, verslo problemų: žmonės neteko darbų, pajamos sumažėjo, gyvena iš santaupų. Kai matai, kad diskutuojame kartais apie bet ką, tik ne apie tai, kas šiuo metu žmonėms svarbiausia, darosi pikta. Diskutuojame apie kažkokius galios žaidimus, dar kažką, bet man įdomu, kaip paprastam žmogui visa tai atrodo? Kai žmogus sėdi ir galvoja, ką artimiausiu metu jo vaikai valgys. Ir dabar siūlome, ir ateityje siūlysime įstatymų iniciatyvas, kad būtų išnaikintas tas neteisingumo jausmas, kurio Lietuvoje yra labai daug. Kai sakoma, kad Lietuvoje daug neteisybės, paprastai pirmiausia galvojama apie teisinę reikalo pusę – teismus ir visa kita. Bet Lietuvoje labai daug ekonominės ir socialinės neteisybės. Dabar teikiame įstatymo projektą dėl nedarbo draudimo neįgaliems žmonėms, nes jie negauna visos draudimo išmokos dėl to, kad gauna pajamų iš pašalpų arba pensijų. Kovo 1 d. įsigaliojo mūsų įstatymas dėl vaistų kainų kompensavimo socialiai pažeidžiamiems žmonėms.

Kaunas yra tiesiog koja kojon su laiku žengiantis miestas.

Kaip reikia nemylėti žmonių, kad šitokius įstatymus sukurtum? Turbūt tie, kurie juos kūrė, sakytų, kad kūrė dėl to, kad būtų sutaupyta biudžeto lėšų. Bet kieno sąskaita mes taupome? Ar taupome tų, kurie tvirtai stovi ant kojų, sąskaita, ar tų, kuriems ir taip yra gyvenime daug problemų? Man atrodo, kad per krizes labiausiai nustekename tuos žmones, kurie ir taip verčiasi ganėtinai sunkiai, kurie turi negalių, kurie yra socialiai pažeidžiami. Šiandien mane ši problematika jaudina labiausiai. Manau, kad naujasis Seimas, kai jau įsibėgės, turėtų grįžti prie tų įstatymų, kurie žmonėms svarbūs. Svarbu ne braižyti kokias nors trajektorijas, o spręsti tuos klausimus, kurie tuo metu aktualiausi žmonėms.

– Jeigu būtumėte valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovas, kaip elgtumėtės? Kažką darytumėte kitaip, siekdami suvaldyti  pandemiją?

– Manau, kad, kalbant apie skiepijimo politiką, turime elgtis daug ambicingiau. Ne ieškoti priežasčių ar faktų, kurie ribotų mūsų ambicijas, atvirkščiai – ir savo elgesiu, ir savo politika demonstruoti lyderystę, demonstruoti, kad mes gebame ne prasčiau, o net gal ir geriau negu kitos valstybės įgyvendinti skiepijimą. Aš to pasigendu, pasakysiu atvirai. Pranešama, kad štai "AstraZeneca" vakcinos kiekis sumažės, ir daroma tai tokia veido išraiška, tartum dėl to mes turėtume džiaugtis. Nėra čia dėl ko džiaugtis. Reikia galvoti, ką daryti, kad kiti vakcinų gamintojai, o ir pati "AstraZeneca" vykdytų tuos įsipareigojimus, kuriuos turi vykdyti. ES šį uždavinį mato kaip vieną iš pačių svarbiausių, ir aš labai džiaugiuosi, kad mes, visos valstybės narės, darome didelį spaudimą. Nors neabejoju, kad Europos Komisija (EK) ir pati supranta savo atsakomybę. Turime daryti viską, kad panašiai, kaip Izraelis, galėtume pamažu grįžti prie normalaus gyvenimo. Priešingu atveju nėra grįžimo algoritmo: mes nuolat suksimės tame užburtame karantino rate, kažką atpalaiduosime, kažką vėl sugriežtinsime, kai skaičiai pablogės, o kaip tik šito mūsų žmonės mažiausiai laukia. Žmonės laukia sprendimų, ir aš didžiausias viltis sieju su skiepijimusi.

Dėl karantino manau, kad ta atsargi politika nepaleisti iš rankų susirgimų atvejų kontrolės yra teisinga. Žinoma, labai svarbu, kad nebūtų komunikuojama taip, kad vieną savaitę sukeliami lūkesčiai, o kitą savaitę jie nuviliami. Iš šitos klaidos, aš tikiuosi, jau pasimokyta, ir nebus kartojama ateityje, bet atpalaidavimas negali vykti urmu. Atpalaidavimas turi būti žingsnis po žingsnio, labai atidžiai stebint susirgimo atvejų dinamiką. Galima drąsiai pasakyti, kad susirgimo atvejų dinamikos lėtėjimas arba susirgimų skaičiaus problemos sumažinimas jau yra susijęs su viruso atmainų plitimu. Lietuva, deja, šito taip pat neišvengia, ir pagaliau to ir nebuvo įmanoma išvengti esant daugiau ar mažiau atviroms sienoms. Viruso atmainos yra dar vienas iššūkis, kurį mums visiems kartu reikės įveikti.

Kaip apsaugoti paveldą?

– Pagyrėte Kauno architektūrinį veidą ir modernizmo architektūrą. Pastaruoju metu Kaune griuvo išskirtinės architektūros namai: architekto Aleksandro Gordevičiaus projektuota vila Žaliakalnyje, priklausiusi Petrui Ruseckui, aviacijos generolui Juozui Kraucevičiui priklausiusi vila Lakūnų plente, Aleksote. Paaiškėjo, kad šie pastatai net nebuvo įtraukti į paveldo sąrašą. Ne paslaptis, kad ir visoje Lietuvoje daug vertingų pastatų, kurie tinkamai nesaugomi, neprižiūrimi, netvarkomi. Kodėl taip yra ir ką reikėtų daryti, kad neprarastume tokių architektūros perlų?

– Keletas aspektų. Pirma, deja, ir valdžia kartais pražiūri, nesuteikia įstatymų apsaugos tikrai paveldosaugos požiūriu vertingiems objektams. Antra, komerciniai interesai. Trečia, užsakovų, nepabijosiu to žodžio, ribotas kultūros lygis. Kartais žmonės nesupranta, kad išsaugoti paveldosauginį objektą daug svarbiau net ir jo vertės požiūriu, negu jį suniokoti. Suprantu, kad gali pasirodyti patogiau elgtis taip, kaip  patinka, planuoti patalpas taip, kaip tau patinka net ir paveldosaugos požiūriu vertingame objekte. Bet tada naikini jo unikalumą. Šiandien pristatyta dėžučių daug kur ir niekas jų nevertina, o vertina tai, kas autentiška ir unikalu.

Viena vertus, turime ugdyti architektūrinę kultūrą, ir ne tik architektų bendruomenės. Pastaroji, žinoma, yra priklausoma nuo užsakovų. Todėl pirmiausia turime ugdyti užsakovų kultūrinius poreikius, kad jie suprastų pirmiausia savo atsakomybę, ypač tie, kuriems priklauso tie objektai, kad jie turėtų atitinkamą skonį, suvokimą ir labiau pasikliautų profesionalių architektų įžvalgomis. Visose šiose grandinėse matome daug problemų ir jos vienu ypu nėra išsprendžiamos. Kultūros ugdymas užtrunka ilgai, bet daryti tai reikia. Organizavome prezidentūroje kultūros forumą artėjančio UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos jubiliejaus proga ir kalbėjome apie tai, ko reikia, kad UNESCO konvencijos nuostatos būtų įgyvendintos mūsų nacionalinėje teisėje. Susitarėme ir yra politinė valia iš Kultūros ministerijos, kitų ministerijų, kad šie teisės aktai būtų perkelti į mūsų vietinę teisę. Ar pakanka vien teisinių darbų? Žinoma, kad ne. Juo labiau žvelgiant į ateitį ir tikintis, kad Kauno modernizmo architektūra bus pripažinta saugotinu paveldo objektu Lietuvoje, – tokių ir taip jau turime keturis. Pirmiausia suvokime, kokie turtingi esame: pagal plotą turime tikrai daug vertintinų ir saugotinų objektų net ir pasauliniu požiūriu. Elkimės atsakingai, suprasdami savo atsakomybę.

Galios žaidimai

– Valdantieji konservatoriai kelia klausimą, kas turėtų atstovauti Lietuvai Europos Vadovų Taryboje (EVT) – premjerė ar Prezidentas, ar abu pasikeisdami. Viešojoje erdvėje ši iniciatyva vis dažniau pavadinama karu tarp konservatorių ir Prezidento. Ką manote jūs: kas vis dėlto turėtų atstovauti Lietuvai EVT ir ar tikrai vyksta karas tarp konservatorių ir Prezidento?

– Galima pavadinti įvairiai. Net jeigu tai karas, tai tikrai ne aš jį pradėjau. Grįžtant prie reikalo esmės, Prezidentas turi tiesioginį tautos mandatą, kurio neturi joks kitas pareigūnas Lietuvoje. Konkrečiai kalbant apie mane, per pastaruosius prezidento rinkimus man išreiškė pasitikėjimą beveik 900 tūkst. Lietuvos gyventojų. Ir, be jokios abejonės, Lietuvos Respublikos (LR) Konstitucija labai aiškiai sako, kad LR vadovas yra LR Prezidentas, kuris atstovauja Lietuvos Respublikai užsienyje. Ir atstovauja tiek spręsdamas ekonominius, socialinius klausimus, tiek, jeigu tokių yra, grynosios užsienio politikos klausimus. Šis darbas prezidento atliekamas jau dvylika metų: dešimt metų – ankstesnės prezidentės, dvejus metus – man dirbant su kita Vyriausybe. Per pastarąjį metą aš neradau jokios priežasties, dėl kurios ši konstitucinė tradicija turėtų būti keičiama. Nebent galvotume apie tai, kad kažkam norisi turėti daugiau galių. Bet tai yra įstatymų ir konstitucinis įpareigojimas, o aš labai rimtai žiūriu į Konstituciją ir ketinu Konstitucijos nuostatas vykdyti. Nėra jokių problemų valdžios institucijoms bendradarbiauti atstovaujant tai pačiai Lietuvos pozicijai. Kai vykstu į Briuselį, aš neatstovauju savo asmeninės pozicijos. Bendradarbiaujame su Seimo Europos reikalų komitetu, dirbame su Užsienio reikalų ministerija, rengiame dokumentus, derybų pozicijas. Tuo aš vadovavausi, pavyzdžiui, priimant labai svarbų dokumentą EVT dėl ilgametės finansinės perspektyvos 2021–2027 m. ir ekonomikos gaivinimo fondo. Derybos buvo sėkmingos, parvežėme rezultatus į Lietuvą, ir visi tuo pasidžiaugė. Dėl vakcinavimo strategijos Lietuva yra turbūt viena iš aktyviausių ES narių, kelianti greito skiepijimosi tikslą ir spaudžianti EK, kad galėtume greičiau pasakyti, jog šį svarbų uždavinį įvykdėme. Visai neseniai EVT kartu su kitomis keturiomis valstybėmis – Ispanija, Danija, Belgija ir Lenkija – mes kreipėmės į EK, dar kartą paragindami ne tik didinti vakcinos gamybą ES erdvėje, bet ir būtent stiprinti tas institucijas, kurios kovos su viruso atmainomis ir sieks, kad jos nepaverstų niekais mūsų didžiulių pastangų pabaigti vakcinaciją. Toks būtų mano atsakymas.

G.Nausėda teigė neradęs nė vienos priežasties, kodėl Europos Vadovų Taryboje Lietuvai turėtų atstovauti premjerė Ingrida Šimonytė. (Roberto Dačkaus/Prezidento kanceliarijos nuotr.)

Tiesą sakant, man tas temos eskalavimas atrodo šiek tiek dirbtinis, ypač turint omenyje, kad šiuo metu yra tikrai labai daug gyvybiškai svarbių klausimų, kurie tikrai, manau, kelia rūpesčių mūsų žmonėms. Galbūt taip mėginama nukreipti dėmesį nuo vienų dalykų į kitus.

– Situacija dėl pandemijos gal kiek pritildė Astravo AE keliamos grėsmės temą, jos gaminamos elektros patekimo į Lietuvą klausimą. Apie tai neseniai kalbėjotės su Latvijos prezidentu. Kaip toliau gyvensime šalia Astravo AE?

– Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad iš esmės mūsų visų pozicijos yra labai panašios. Anksčiau kalbėjome, kad galbūt Latvijos pozicija kažkuo išsiskiria, bet, manyčiau, politiniai įvykiai vasarą Baltarusijoje privertė mus suprasti, kad negalime bendradarbiauti su tokiu režimu, kuris ne tik trypia žmogaus teises, bet ir negerbia jų dar ir tuo požiūriu, kad stato tokį atominį monstrą, nesirūpindamas savo žmonių saugumu. Ir ne tik savo, bet ir visų aplinkinių valstybių žmonių saugumu. Įrodymų, kad būtent taip ir yra, turime labai daug. Objektas statomas nesilaikant net minimalių saugumo standartų, ir tai netoleruotina. Mes turime imtis žygių, kad savo rankomis tokio objekto nepaverstume rentabiliu. Ir EK, ir EVT visuotinai sutariama, kad tai nesaugus objektas ir kad turime priimti pirmiausia politinį sutarimą, kad su tokiais objektais nesutinkame ir jų neskatinsime.

Ne mažesnės svarbos užduotis yra rasti priemonių, kaip realiai įgyvendinti šitas deklaracijas, kad šitokių atominių elektrinių produkcija nepasiektų kontinentinės Europos elektros rinkos. Ši antroji užduotis yra, ko gero, net sudėtingesnė negu deklaracijų suformulavimas. Susiduriame su labai specifine rinka – tai ne baldų, maisto produktų ar batų rinka. Tai elektros rinka, kurioje, jeigu taip galima žargonu sakyti, elektra liejasi laisvai. Ji kerta sienas, ir mes turime sertifikuodami, įvesdami tinklo mokestį ir ieškodami priemonių, kurios realiai padėtų, užkirsti kelią tokiai elektros energijai patekti į mūsų rinką. Tai nelengva padaryti dar ir dėl to, kad labai galingi kitos pusės ekonominiai interesai. Jie nori pasiekti priešingą rezultatą: kad ta elektra būtų prekiaujama laisvai, kur tik norima, ir kad šitas objektas atsipirktų. Žinoma, susiduriant su tokiu pasipriešinimu ir galingu lobizmu, reikia labai rimtai padirbėti norint pasiekti tokį rezultatą, kuris mums reikalingas.

Liūdina įžeidinėjimai

– Viešojoje erdvėje labai daug diskusijų, peraugančių ir į įžeidinėjimus, kelia tai, kad Seimas pavasario sesijoje ketina imtis Stambulo konvencijos ratifikavimo ir lyčiai neutralios partnerystės įteisinimo. Kokia jūsų nuomonė apie tai?

– O ar atsitiko kas nors naujo? Aš stebiu mūsų diskusijų lauką gana seniai. Ir manau, kad jis degradavo jau tikrai labai seniai. Labai liūdna, kad kuo toliau, tuo labiau puolame žemyn savo diskusijų kultūra, savo pagarba ir tolerancija kitaip manančiam. Turime atsistoti ir garsiai pasakyti: ponai, toliau taip nebegalime, nes greitai pradėsime vienas į kitą šaudyti vien dėl to, kad kažkas su kažkuo nesutinka. Kartais žmogaus išplūdimas viešai tolygu žmogžudystei. Tai yra moralinis žudymo aktas kito žmogaus atžvilgiu. Nebijau to pasakyti, nes tikrai taip galvoju. Tai yra žmogaus savivertės sumenkinimas kitiems stebint. Galima tai stebėti pasyviai ir patyliukais kikenti. Bet galima pasakyti: palaukit, čia kažkas ne taip, aš nesutinku su šitokiu diskusijų lygiu. Šiandien aš sakau: nesutinku su šitokiu diskusijų lygiu, atsiribodamas nuo paties Stambulo konvencijos dokumento.

Kas atsitiko? Atsitiko tai, kad kunigas Algirdas Toliatas išreiškė poziciją, ir ta pozicija yra visiškai logiška, turint omenyje, kad gerbiamas A.Toliatas yra kunigas. Jis išreiškė oficialią Bažnyčios poziciją ir nepadarė to kažkokia nepagarbia forma arba užgauliojimu. Bet štai reakcija į tai man primena daugybę reakcijų net ir iš tų pačių žmonių kitomis temomis gerokai anksčiau. Jie tiesiog įprato būti viešąja inkvizicija, jie prieš nieką neatsako, o bet koks mėginimas pasakyti žodį prieš siejamas su žodžio laisvės varžymu: turi išskirtinę poziciją, kai gali naikinti visus, o tavo vertinimo kvestionuoti niekas neturi teisės. Tokioje aplinkoje mes gyvename jau ne vienus metus. Dabar nuo mūsų valios priklauso, ar sakome – stop, ar sakome, kad čia viskas normalu, ir toliau garmėkime į bedugnę. Aš sakau, kad galbūt jau užteks. Ir šia prasme aš solidarizuojuosi su kunigu A.Toliatu, nes manau, kad žmogus nenusipelnė tokios reakcijos, kaip nenusipelnė ir joks kitas žmogus.

Be abejo, mes netrukus turėsime spręsti labai konkrečius klausimus dėl vienalytės santuokos ar partnerystės. Santuoka tikriausiai ir neįmanoma būtų, veikiausiai neatitiktų ir LR Konstitucijos, nes pas mus šeimą sudaro vyras ir moteris. Bet aš esu įsitikinęs, kad turime išspręsti ir rasti teisinių priemonių, kad užtikrintume kartu gyvenančių vienos lyties asmenų interesus. Tokių neišspręstų klausimų yra daug – ir dėl informacijos gavimo apie sveikatos būklę, ir paveldėjimo. Manau, kad sureguliuoti tokius civilinius santykius esame visiškai subrendę. Tokio įstatymo projekto atsiradimą Seime aš sveikinčiau.

Stambulo konvencija – labai išsamus dokumentas, kuris apima daug aspektų, ir didele dalimi – smurto artimoje aplinkoje, smurto prieš moteris klausimą. Šia prasme jis yra sveikintinas. Prezidentūra padarė savo žygius dar 2018 m., kai pateikė Stambulo konvenciją Seimui svarstyti. Manau, kad tai yra teisingas sprendimas. Ir labai gerai, kad vyksta diskusija, nes mes negalime užspausti diskusijos apsimesdami, kad nėra dėl ko diskutuoti. Keliami tikrai labai svarbūs klausimai, dėl kurių Lietuva turės apsispręsti, nes neapsisprendę ir nuolat diskutuodami gyventi negalime. Tikiuosi, kad Seime bus priimtas sprendimas, kuris ir atsižvelgs į nemažos visuomenės dalies nuostatas.

Ponai, toliau taip nebegalime, nes greitai pradėsime vienas į kitą šaudyti vien dėl to, kad kažkas su kažkuo nesutinka.

– Politikai ir politologai kartais sako, kad Prezidentas per mažai matomas, per mažai iniciatyvus, visuomenė kartais pyksta, kad negirdi Prezidento balso vienu ar kitu valstybei ir jos piliečiams svarbiu klausimus. Kaip vertinate tokius priekaištus?

– Tai aš jau nebesuprantu, ar per mažai matomas, ar per daug matomas? Nes pastaruoju metu jau sulaukiu kritikos, kad per daug lipu kažkam ant kojos ir per daug kalbu vakcinavimo ar kokiais kitais klausimais. Galbūt apsispręskime. Mūsų suvokimas apie vykdomosios valdžios funkcijas yra toks, kad Prezidentas nesikiša į kažkokių operatyvinių klausimų sprendimą, bet jis turi užimti labai aiškią poziciją strateginiais klausimais. Tą poziciją aš, man atrodo, labai plačiai ir dažnai išlaikau ir komentuoju. Pastaruoju metu tikrai neteko girdėti, kad būčiau per mažai matomas.

Vakcinavimas man šiuo metu yra prioritetas. Užsienio politikos prioritetas man yra darbas EVT ir EK įgalinimas spręsti tuos klausimus, kurie labai svarbūs Europai. Rytų partnerystės klausimas man taip pat labai svarbus: glaudžiai bendraujame su Moldovos, Sakartvelo, Ukrainos vadovais. Kovo 18–19 d. vyksiu į Ukrainą oficialaus vizito ir susitiksiu su prezidentu Vladimiru Zelenskiu. Balandžio mėnesį jau numatomas susitikimas su Moldovos prezidente Maia Sandu ir galimai gegužę lankysiuosi Sakartvele, bet vizitas dar ne iki galo suderintas.

Jeigu kalbėtume apie įstatymų iniciatyvas, jau minėjau keletą įstatymų, susijusių su neįgaliaisiais ir socialiai pažeidžiamomis grupėmis, kalbame apie mūsų pasiūlymus mokesčių srityje. Ką aš dar turėčiau padaryti, kad būčiau labiau matomas? Man atrodo, kad Prezidentas tikrai gana aktyvus vidaus politikoje. Sakiau iš pat pradžių, kad man vidaus politika taip pat yra tas veiklos laukas, kuriame Prezidentas turi būti. Yra daugybė dalykų, susijusių su gerovės valstybės kūrimu, neteisybės apraiškų mažinimu. Šiandien tos neteisybės vienu ypu kaip Augėjo arklidės iškuopti neįmanoma, bet ekonominėje, socialinėje, pagaliau ir teisinėje srityje turime naikinti šias neteisybės apraiškas, nes jos kaip niekas kitas žlugdo mūsų visuomenės atmosferą.

Linkėjimai kauniečiams

– Į Prezidento postą atėjote prieš tai aktyviai nedalyvavęs politikoje. Ateidamas turėjote lūkesčių, dabar jau pakankamai laiko einate pareigas. Ar skiriasi turėti lūkesčiai ir realybė? Ar, kaip žmogui, sunku būti Prezidentu?

– Prezidentu būti labai įdomu, ir tai tikrai labai atsakingas veiklos baras, kur turi sutelkti visas savo jėgas, tarp jų – ir psichologines, neslėpsiu to. Spaudimas, arba konkurencinis laukas, kuriame esu, tikrai labai intensyvus. Šito aš ir tikėjausi. Bet, kita vertus, tikėjausi, kad ta konkurencija nebūtinai turi pasireikšti destruktyvia forma. Deja, kartais tenka nusivilti – konkurencija tampa tikslu arba priemone dėl konkurencijos, ir nieko daugiau. Tada kai kurie sprendimai, kuriuos būtų galima priimti gerokai greičiau, yra vėlinami, atstumiami, arba mėginama juos pakeisti vien dėl to, kad tą įstatymą ar projektą siūlo ne tas, kas turėtų siūlyti. Tai nėra normalu žvelgiant visuomenės pažangos požiūriu, bet tokios yra realijos, su jomis reikia susitaikyti, tik ne ta prasme, kad reikia pasiduoti, bet – susitaikyti, prisitaikyti ir kovoti.

Mano lūkesčiai pasitvirtino. Man įdomus šitas darbas ir kuo toliau, tuo labiau matau, kuriose srityse galima labiau pasitempti ir judėti į priekį. Gaila, kad kitą kartą tas iniciatyvas ar tuos darbus, kuriuos darai,  nustelbia pigaus skandalo ieškojimai. Jeigu pasiūlai įstatymo projektą, mažai kas tuo susidomės, net jeigu tai padaro didelės visuomenės grupės gyvenimą lengvesnį, surinks per mažai palaikymo viešojoje erdvėje. O jeigu skandalas, jeigu priešprieša tarp kurių nors institucijų, tai – prašom! Tokioje aplinkoje mes gyvename, bet aš neketinu su ta realybe taip lengvai susitaikyti. Ten, kur reikės, aš pasakysiu savo žodį taip, kaip šiandien sakau dėl kunigo A.Toliato.

Roberto Dačkaus/Prezidento kanceliarijos nuotr.

– Kauniečiams ko nors palinkėsite?

– Kauniečiams palinkėsiu kantrybės laukti gražaus pavasario, kai viskas pasidengs žaluma, žiedais. Šitoje srityje virusas jau tikrai nepademonstruos savo nagų ir tikrai galėsime pasidžiaugti pavasariu. Važiuodamas į Kauną pagavau save galvojant apie tai, kad net autostrada man tapo jauki ir nenuobodi, nes ja važiavau seniai. Tas kelias iš Vilniaus į Kauną neprailgo, nors kiekvieną stendą, kiekvieną medį prisimenu mintinai. Tikiuosi, kad kai grįšime į normalų gyvenimą, bus galimybė tiesiog atvažiuoti savaitgalį į Kauną, atsisėsti kokioje nors jaukioje kavinėje su artimais žmonėmis, pabendrauti, pasižiūrėti į žmones, į miesto gyvenimą. Tai man tikrai labai patiko daryti iki pandemijos ar net iki prezidentavimo, bet ir prezidentavimas man nėra kliūtis atvažiuoti ir pasėdėti kavinėje. Man patinka būti tarp žmonių, o kauniečiai yra atviri, smalsūs. Man patinka, kad kauniečiai turi savo vertybinę poziciją, ją turėjo visais laikotarpiais, prie visų santvarkų kauniečių balsą buvo galima girdėti – jis buvo gana aiškus ir siuntė nedviprasmę žinutę, kad žmonės nori būti laisvi. Kaunas visada yra laisvės lopšys. Kaunas prisimena ir savo kultūrinę misiją bei politinę misiją, kurią atliko tarpukariu. Kaunas yra Kaunas.