– Pripažinsiu, tvarką palaikote tobulai. Betgi pradėkime pokalbį ne nuo dulkių, o nuo mažumėlę filosofinio klausimo – kodėl žmonėms reikia kažką kolekcionuoti?

– Mes su žmona Daina esame aistringi keliautojai. Pajutome, kad kai savo draugams pristatome kokią nors naują kelionę, vien pasakojimo ir nuotraukų nebeužtenka. Norisi kokių nors daiktinių, apčiuopiamų, įvertinamų visomis žmogiškosiomis juslėmis įrodymų, įtaigumo. Todėl kai parodau savo draugams buteliuką su Viduržemio ar Egėjo jūros vandeniu, kitą – su skirtingu paplūdimių smėliu, atsiranda įtaigumo efektas. Kelionės įspūdžių pristatymas artimiems draugams – tai, galima sakyti, dar vienas iš mano hobių. Kuo įdomiau sugalvojame – tuo ne tik draugams, bet ir mums patiems būna smagiau.

– Bet vis dėlto... Kodėl vanduo, kodėl smėlis? Juk galima kur kas paprasčiau. Tarkime, oro uoste nusipirkti tos šalies magnetuką, puodelį ar raktų pakabuką – štai jums ir daiktiniai įrodymai, taip pat paveiksiantys draugų emocijas.

– Nė nežinau, iš kur atsirado mintis rinkti vandenį. Be to, jo yra kur kas mažiau nei smėlio, mat daug miestų įsikūrę ties tomis pačiomis jūromis, vandenynais. Pažvelkime drauge: štai Atlanto, o šalia jo – Indijos vandenyno lašelis; Balio jūros, Viduržemio, Raudonosios ir mūsų gimtosios Baltijos jūros pavyzdžiai. Kaip matote, vanduo mažai skiriasi, bet tik pažvelkite į smėlį. Koks jis skirtingas savo konsistencija, birumu, rupumu, spalvų tonais ir pustoniais. Surikiavau lentynoje nuo tamsiausio iki šviesiausio ir smulkiausio. Gal norite paspėlioti, kas yra iš kur?

– Bandykim. Pats juodžiausias smėlis, spėju, bus iš Kanarų salų. Prieš daugybę metų teko atostogauti Tenerifėje, ten tikrai mačiau kažką panašaus...

– Galbūt. Bet šįsyk prašovėte pro šalį: Tenerifės yra kiek šviesesnis... Mano juodasis yra iš Islandijos. Paskui seka smėliukas iš Turkijos, Balio salos, Kosta Rikos, Egipto, Tenerifės (šviesus), Šri Lankos. O, beje, smėlio rinkimo idėją aš pasiskolinau iš vieno savo draugo, pas kurį namuose pamačiau tokią gražią kolbelę, prisluoksniuotą įvairiaspalvio, įvairiarūšio smėlio. Pasirodo, iš visų savo kelionių jis parsiveždavo po saujelę ir vis pildavo į tą vazelę. Deja, paklaustas, koks smėlis ir iš kur, jis nieko konkretaus negalėjo pasakyti.

Išskirtinumas: tik ypatingiems svečiams vyras prisipažįsta pasiūlantis gerti arbatą iš jam be galo brangaus Šatrijos Raganos dovanoto puodelio. / R. Rožinskienės nuotr.

– Taigi patobulinote jo idėją, supilstydamas smėlį į atskirus buteliukus, o ant jų dugno užrašydamas metus, vietą ir paplūdimį, iš kurio jis buvo parsivežtas?

– Na taip... Visur mėgstu tikslumą. Jei vedu renginius, prieš tai noriai dalyvauju juos planuojant, koordinuojant. Ateinu ne tik pašnekėti ir žmonių palinksminti, bet siekiu, kad viskas vyktų pagal numatytą planą.

– Žaidžiam toliau – man patiko. Kertu lažybų, jog šitas terakotos vazonų spalvos smėliukas iš kokios nors dykumos. Ar aš teisi?

– Bingo! Pataikėt! Tai emocija iš mūsų su Dainele (taip meiliai Gintaras vadina savo žmoną – aut. past.) kelionės po Maroką. Ar galit patikėti, kad mudu toje dykumoje nakvojome 0 laipsnių temperatūroje, o dieną jojome ant kupranugarių jau 30 laipsnių šilumoje…

– Ir pagaliau prieiname prie paties šviesiausio, smulkiausio ir gražiausio – mūsų gintarinės Palangos ar Nidos smėlio?

– Jūs taip manote? Beveik pataikėte. Bet tas pats šviesiausias, smulkiausias ir gražiausias, deja… iš Meksikos, Kankūno pliažo. Palanginis pagal minėtus kriterijus antroje vietoje (juokiasi).

Man kolekcionavimo esmė – ne patys daiktai, o su jais drauge parsivežtos emocijos. Galbūt tų mano kolekcinių eksponatų nėra daug, bet jie visi – išimtinai mano paties.

– Juokas juokais, bet jūsų kolekcijų lentynose matau ne tik vandenį ir smėlį, bet ir daugybę akmenų. Ar jie – irgi kolekciniai eksponatai?

– Na, taip. Sykį su žmona atostogavome Šri Lankoje, rinkome pakrantėje kriaukles, akmenėlius ir kalbėjomės, kad namuose turime jūrą (vandenų kolekciją), turime krantą (smėlių rinkinius), tai dabar trūksta tik… kalnų. Nuo to laiko ėmėme rinkti ir įdomesnius akmenis, uolienų atplaišas. Turiu daug įspūdingų kalkakmenio darinių iš Indijos vandenyno pakrantės. O šitas akmenėlis nuo Teidės ugnikalnio viršūnės Tenerifėje.

– Tą rožę ir aš pažįstu. Teko regėti kažkurioje dykumoje…

– Taip, iš tiesų tai dykumų rožė. Natūralus akmuo, kuris susidaro iš gipso ar barito ir smėlio grūdelių per daugelį metų, pučiant vėjui ir plieskiant kaitriai dykumų saulei.

– O ar yra tarp tų akmenų tas vienas vienintelis, brangiausias emocine prasme: juk, kiek suprantu, nekolekcionuojate nei brangių, nei pusbrangių akmenų – labiau renkate emocijas iš aplankytų karštų.

– O kaipgi. Aš jo labai ilgai norėjau ir netgi neturėjau vilties jo parsivežti, bet man pavyko! Gal norite paspėlioti, kas tai? Nors… kita vertus, vis tiek neatspėsite. Tai Egipto piramidės akmuo.

– Nuskėlėte jį nuo pačios Didžiosios Gizos piramidės? Ar nebijojote ten palaidoto faraono Cheopso prakeiksmo?

– Gal juokaujate?! Ne nuskėliau, o radau tarp plytų ir blokų, buvo trupinėlis atskilęs. Paskui labai bijojau jį skraidintis rankiniame bagaže, kad oro uoste nebūtų problemų. Galbūt dėl to jis man toks brangus.

– Ogi tikrai – pašnekėkime apie transportavimo problemas. Kaip jūs tuos savo kolekcijų eksponatus – smėlį, akmenis, vandenį – parsivežate į Lietuvą?

– Kontrabanda (juokiasi). Supilu į buteliukus, suvynioju į foliją, o paskui į rankšluosčius. Kol kas problemų nebuvo.

– Negaliu nepaklausti ir apie talismanus. Kaip žmogus, namuose laikantis tiek daug gražių akmenėlių, turbūt turite kokį vieną – ypatingą – švarko kišenėje, kuris padeda vesti renginius?

– Daug metų turėjau vieną akmenėlį, labai gražios formos, iš Balio. Iš tiesų, vesdavau su juo renginius. Ir, atrodė, sekėsi… Bet paskui aš jį kažkur pamečiau, o renginiai (juokiasi) vis tiek sekėsi. Vadinasi…

– Vadinasi, ne talismanas buvo esmė. Bet grįžkime prie to, kad kaskart, vos grįžę iš tolimų kraštų, jūs darote savo draugams šventę, savotišką tos šalies pristatymą. O koks, sakykit, pristatymas buvo pats netikėčiausias jūsų bičiuliams?

– Šimtu procentų, kai grįžome iš Šri Lankos. Vesdamas vieną renginį aš susipažinau su šrilankiečiu Dilanu, kuris šiandien yra pakankamai garsus virėjas ir televizijos laidų vedėjas, gyvenantis Lietuvoje. Tai jis mus lydėjo visos kelionės po Šri Lanką metu. Su jo tėvais mes susipažinome vos atvykę į šalį. Beje, jis puikiai kalba lietuviškai. Taigi paprašiau jo suruošti mano draugams egzotiškas vaišes pagal šrilankietiškas tradicijas. O kad būtų dar įdomiau, iš pradžių draugams jo nerodžiau (Dilanas ruošė maistą užsidaręs virtuvėje), o tik paskui, pradėjęs pasakoti, atvėriau virtuvės duris, pro kurias žengė juodbruvas, gražus jaunuolis su visa virtuvės šefo apranga. Aš ėmiau angliškai pristatyti jam savo draugus, o paskui paprašiau Dilano, kad dabar jis pristatytų savo pagamintus patiekalus. Kai jis ėmė vardyti ingredientus ir ką tik paruoštus šrilankietiškus delikatesus gražiausia lietuvių kalba, visi buvo tiesiog šokiruoti. Staigmena pavyko. O dar kai draugai pradėjo ragauti mūsų su Dainele iš Šri Lankos parsivežtus pailgus ananasus…

– Na gerai, sutikite, rinkti tas kelionines smulkmenėles yra viena, bet kasdien ar kas savaitę valyti nuo jų dulkes – visai kas kita. Pokalbio pradžioje minėjote, jog neužkraunate šito "malonumo" žmonai?

– Oi, ne, tikrai ne. Juk tai mano hobis, mano kolekcijos. Dainelė turi savų. Kai eisime gerti kavos, pamatysite ir jos aistrą – gražiausių puodelių kolekciją, tarp kurių yra vienas emociškai ir netgi istoriškai labai stiprus eksponatas. Bet dar neapžiūrėjote mano bokštų…

Prisipažinsiu, kad nuo seno turiu vieną bjaurią fobiją – labai bijau aukščio. Ir, aišku, kaip tikras save gerbiantis vyras keliaudamas bandau tą savo fobiją vienaip ar kitaip nugalėti. Tai reiškia, kad drebančiomis kinkomis lipu į visus aukštus turistinius objektus. Palaikomas kelionės draugų ar savo Dainelės. Kai Šri Lankoje kopėme į tokį aukštą Sigirijos kalną, mano šaunieji bendrakeleiviai padarė aplink mane tokį apsauginį (nuo žmonių) ratą ir leido man lipti į jį savo tempu, labai labai lėtai. O nelipti į jį aš tiesiog negalėjau, nes Sigirija − buvęs pirmo tūkstantmečio Azijos miestas, įsikūręs 370 m aukštyje ant tokios gigantiškos monolitinės uolos, kurios viršūnėje pastatyta tvirtovė. Sigirija išvertus iš vietinės sinhalų kalbos reiškia "liūto nasrai". Aišku, įveikęs vos pusę tos uolos, aš supasavau, bet gido Šrilalo dėka viskas baigėsi laimingai – pasiekiau viršūnę. Bet čia istorija dar nesibaigė: juk reikėjo kažkaip nulipti…

– Kiek suprantu, visas baisumas buvo takelio, vedančio į uolos viršų, siaurumas ir statumas? Kai pernai vasarą kopėme į paslaptingąjį inkų miestą Maču Pikču – irgi balansavome ant bedugnės krašto su labai minimalaus aukščio apsauginėmis užtvaromis.

– Laiptukai siauri, o mano batų dydis – 48… Pėdos pastatyti normaliai negaliu, žmonių srautas tuo pačiu takeliu juda tiek pirmyn, tiek ir atgal. Žodžiu, lipau įsitvėręs į žmonos ranką kaip koks mažametis vaikas, o nulipus pėdų užkulniai buvo pasruvę krauju, visai nutrinti.

Kadangi užlipimas į Sigirijos uolą iš manęs pareikalavo milžiniškų dvasios jėgų, nusprendžiau tai kažkaip įamžinti. Vos nulipęs ir mažumėlę atsipūtęs, nusipirkau suvenyrinę statulėlę su šiuo istoriniu objektu. Paskui buvo kiti aukšti bokštai, pastatai, kurių aukštis mane masino, o dar labiau gąsdino. Taip pradėjau kolekcionuoti ir suvenyrinius bokštelius. Čia Šanchajaus, o čia Toronto televizijos bokštas, dar Filadelfijos, Niujorko, Paryžiaus Eifelio bokštas ir kiti. Dar vieną ypatingą (tiksliau, ypatingai man baimingą) atvejį prisimenu, kai neapsižiūrėjęs įlipau į stiklinį liftą. Apsiverkiau – nesusilaikiau. Teko ir vėl žmonai į ranką stvertis.

Arba dar vienas kartas, kai Šanchajuje užkilus į televizijos bokšto viršų atsidūrėme apžvalgos aikštelėje su stiklinėmis grindimis. Bandžiau žengti bent vieną žingsnį – neįstengiau. Atsitūpiau ir galvojau rėplioti keturpėčias – nepavyko. O mano Dainelė su draugais ėmė šokti polką su ragučiais…

– Leiskite paklausti, o kodėl jums būtinai reikia įveikti save, tą aukščio baimę? Kiekvienoje šalyje apstu lankytinų objektų ir ant žemės, paliktumėte tą dangų ramybėje…

– Nežinau, gal kad labiau save gerbčiau. O gal kad esu žemaitis ir be galo užsispyręs. Jei kiti gali, galėsiu ir aš! – sau sakau. Štai Eifelio bokšto įveikiau tik pusę. O kas įdomiausia, kad lėktuvu skristi išvis nebijau. Gal toji uždara erdvė suteikia saugumo?

– Bet šalia bokštų aš matau nemažai ir varpelių… Galbūt jūs tas žmogus, kuris kolekcionuoja viską?

– Oi ne, tikrai ne viską. O varpelių kolekcijos pradžią lydi viena labai graži istorija, kai mano Snieguolė (mat žiemą aš virstu Kalėdų Seneliu), būtent Kalėdoms padovanojo man pirmąjį varpelį. Tuomet mano žmona Daina, parvykdama iš Suomijos, parvežė dar vieną, paskui ir dar vieną. O šitas varpelis man yra pats brangiausias (skambina varpeliu). Ar žinote legendą, iš kur kilęs pats Kalėdų Senelis – nagi jo prototipas šv.Nikolas? Sakoma, kad vienas iš šio personažo prototipų galėjo būti šventasis Mikalojus (Nikolajus) iš Miros (IV a.). Šis krikščionių vyskupas, gyvenęs Anatolijoje (dabar Turkija), garsėjo dosnumu. Taigi šitas varpelis yra nuo šv.Nikolo kapo, kuris yra Turkijoje. Buvau, mačiau ir kaip atminimą iš tos vietos įsigijau varpelį.

– Vanduo, smėlis, akmenys – kelionėms atminti, varpeliai – Kalėdoms, o iš kur tos kelios lentynos besišypsančių angelų? Kaip jie pas jus suskrido?

– O su tais angelais visai įdomi istorija. Pradėsiu nuo to, kad mano mamą užaugino jos senelis (tikrojo senelio brolis), kuris buvo kunigas. Beje, jis buvo ir artimas rašytojos Šatrijos Raganos draugas (iš jos dovanoto puodelio jūs turėsite garbės, jei tik panorėsite, šiandien gerti kavą). Kadangi mano mama ir sesuo buvo labai religingai auklėtos moterys, tai ir aš, pagal jas, turėjau tapti kunigu. Deja, su tuo noru truputį perlenkė lazdą… Tapau laisvamanis, kuris įtikėjo Dievą, bet ne Bažnyčią. O dar patikėjo, kad kiekvienas iš mūsų turime savo angelą sargą.

Patį pirmąjį savo angelą aš gavau dovanų iš aktorės Hanos Šumilaitės. Pačiu sunkiausiu gyvenimo momentu, kai išsiskyriau su savo pirmąja žmona. Štai tada buvau apimtas depresijos, visiškai sutrikęs, ir tas angelas (kaip ir geri žmonės, sutikti tuo metu) man pagelbėjo. Taip pradėjau juos rinkti…

O kadangi šita mintis labai sužavėjo mano Dainelę (antrąją žmoną), tai ėmėme juos rinkti drauge. Noriu pasakyti, kad specialiai mes jų neieškome, iš kelionių beveik nesivežame. Perkame tik tada, kai būna kokia nors ypatinga proga. Arba draugai dovanoja. Su proga arba visai be progos.

Sykį, pamenu, vaikštinėjame su Dainele Druskininkuose. Užeiname į kažkokią dailės krautuvėlę, o ten – sėdi kojeles nuleidęs toks mielas, vaikišku veideliu angelėlis. Išsyk susižvalgėme abudu. Kadangi bendro vaiko neturime, – nusprendėme, kad šitas angelas mums bus kaip vaikelis (juokiasi). Man panašiai būna ir su kitais daiktais – atėjo į galvą mintis, nusileido į širdį, širdis priėmė – darau. Jei atėjo mintis, bet širdis jos nepriėmė, – nedarau.

– Ar nebaisu, kad po kiekvienos kelionės jūsų kolekcijų amplitudė didėja, o sekcijų lentynos – pilnėja?

– Gal truputėlį ir baisoka… Užtai mums nereikia sukti galvos dėl lauktuvių, nes draugai laukia iš mūsų ne suvenyrų, bet originalaus kelionės pristatymo. Todėl mūsų kolekcijų objektai – akmenys, smėlis, vanduo, tam tikri suvenyrai – kaip priemonės, kad jie susidarytų tikslesnį vaizdą apie mūsų kelionę.

– O jei draugai važiuoja į kokią egzotišką kelionę, ar prašote iš jos kažką parvežti į savo kolekcijas?

– Na, ne… Mano kolekcionavimo esmė – ne patys daiktai, o su jais drauge parsivežtos emocijos. Galbūt tų mano kolekcinių eksponatų nėra daug, bet jie visi – išimtinai mano paties. Tiesa, vis dėlto viena išimtis yra – tai baltasis smėlis iš Meksikos.