– Gegužės 18-ąją Kauno valstybiniame muzikiniame teatre minėsite dvi sukaktis – savo buvimo KVMT scenoje 30-metį ir stepo šokio trupės „Funny Beat“ 20-metį. Prieš dešimt metų, paklaustas, kas jums yra šokis, atsakėte, kad šokis – tai visas jūsų gyvenimas. Ką atsakytumėte šiandien?
– Lygiai tą patį – šokis yra visas mano gyvenimas. Niekas per tą dešimtmetį nepasikeitė. Džiaugiuosi, kad vis dar galiu kurti ir gyventi šokiu.
– Kokių minčių kyla matant tuos didelius skaičius?
– Vienintelė mintis – kaip greitai! (Juokiasi.) Atrodo, į teatrą atėjau tik vakar, nors iš tiesų KVMT atrankoje į baleto šokėjų trupę dalyvavau, kai man buvo beveik septyniolika. Kalbant apie „Funny Beat“ atsiradimą, irgi atrodo, kad viskas vyko labai neseniai, kad ką tik buvo trupės premjera Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) didžiojoje salėje. Dviejų mūsų grupės narių jau nebėra. Vieną nukamavo traumos – paliko grupę, kitas netikėtai išėjo anapilin. Tikrai nesitiki, kad tiek vandens mano gyvenime jau nutekėjo.
– Pakalbėkime apie linksmesnius dalykus: juk artėja trigubas gimtadienis. Ar mėgstate švęsti?
– Anksčiau labai mėgau ir gimtadienius, ir kitas šventes – padainuoti, pakvailioti. Dabar to šurmulio mano gyvenime kur kas mažiau. Visiškai nebeturiu laiko. Vis bėgu ir bėgu… Kaip ir visi šiais laikais. Neseniai, balandžio pabaigoje, su kolegomis rengėme didelę programą Tarptautinei šokio dienai, o dabar reikia sukurti scenarijų jubiliejiniam koncertui, kuris jau visiškai čia pat. Šiandien esu tikrai laimingas, visko turiu, trūksta tik laiko! Jei kas pridėtų bent kelias valandas prie paros – būčiau labai dėkingas. Na, gal dar norėčiau palinkėti sau daugiau sveikatos.
Trepsiukai: vienintelė Lietuvoje profesionali stepo šokių trupė „Funny Beat“ pasiruošusi iš širdies patrepsėti. / Kauno valstybinio muzikinio teatro, V. Kazlauskaitės-Visockienės, G. Visockio asmeninio archyvo nuotr.
– Kokios labiau – fizinės ar psichologinės? Kas labiau išsenka per begalines repeticijas ir kūrybinį breinstormą – kūnas ar dvasia?
– Ir tas, ir tas. Aišku, fizinės traumos stabdo darbus. Atrodo, ir stiprus esi, ir fiziškai pasiruošęs, bet visko atsitinka. 2016-aisiais plyšo Achilas. Per visą savo šokėjo karjerą užgyvenau keturias stuburo išvaržas. Gydytojai sakė, kad jei toliau tiek šoksiu, – bus blogai.
Psichologinė būsena žmogui, aišku, irgi labai svarbi. Kai nuolat galvoji, ar viską suspėsi padaryti tobulai, tokios mintys vargina. Esu atsakingas už visą KVMT baleto trupę. Savo jubiliejiniam kūrybos vakarui ruošiu šokio miniatiūras pagal klasikinių ir šiuolaikinių kompozitorių muziką.
Pirmąją dalį pavadinau „Trupė“ ir paskyriau KVMT baleto trupės šokėjams, kurie yra tarsi gyvas ir pulsuojantis organizmas, kiekvieną vakarą žiūrovams kuriantis šokio stebuklą. Noriu parodyti, kad visi „Trupės“ nariai – tikri, gyvi žmonės su savo laime, nelaime, džiaugsmu ir noru visą save atiduoti žiūrovui.
Antroji vakaro dalis bus skirta „Funny Beat“ jubiliejui. Drauge su kitais jos nariais surengsime žiūrovams tikrą stepo šokio šou pagal klasikinę, roko stiliaus ir popmuziką. Tikimės turėti netgi kviestinę žvaigždę – britą stepo šokio atlikėją Chrisą Ernestą, anksčiau koncertavusį su legendine stepo šokio trupe „Tap Dogs“.
Darbų iki koncerto dar laukia nemažai, labai džiaugiuosi, kad man padeda žmona.
Prisipažinimas: vyrukai su geležiniais padais – esami arba buvę KVMT baleto artistai – stepą vadina savo gyvenimo aistra. / Kauno valstybinio muzikinio teatro, V. Kazlauskaitės-Visockienės, G. Visockio asmeninio archyvo nuotr.
– Jūsų žmona – Viltė Kazlauskaitė-Visockienė – taip pat šokėja. Ar susipažinote šokdami?
– Taip. Viltė dirbo projekte su mūsų teatro solistėmis Kristina Siurbyte, Akvile Garbenčiūte. Taip ir susipažinome, o paskui Viltė pakvietė mane į jos statomą šokio ir vokalo spektaklį „Meilė“. Dirbau ten choreografu ir šokėju.
– Pavadinimas buvo lemtingas. Įsimylėjote?
– Na, taip. Kartu esame jau penktus metus. Turime sūnų Ąžuoliuką, kuriam greitai bus ketveri. Dažnai pasiimame jį į teatrą. Ši santuoka mums abiem – antroji. Iš pirmos abu turime vaikų. Aš – sūnų Karolį, jam 21-i. Vaikinas nešoka, bet gražiai piešia, dainuoja. Yra baigęs Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklą. Meniška siela, nors pats kol kas mano kitaip. Viltė iš pirmos santuokos turi sūnų Igną, kuriam aštuoniolika, ir dukrą Liepą, jai – penkiolika. Kaip matote, esame daugiavaikė šeima: turime vos ne visą šokėjų trupę.
– Jus ir Viltę į porą suvedė spektaklis „Meilė“, o kokia yra jūsų ir stepo šokio draugystės istorija?
– Seniai, labai seniai mudu su Bervingiu (Dainius Bervingis, KVMT choreografas, šokėjas, – aut. past.) pamatėme airių stepo grupės šokėjų pasirodymą – daugybė žmonių scenoje ir visi šoko tradicinius airiškus šokius. Tas vaizdas mus tarsi užbūrė, todėl nusprendėme ir mes padaryti kažką panašaus. Susibūrėme keturiese: aš, D. Bervingis, Haroldas Tamkevičius ir Gediminas Rimša (amžinatilsį). Sakėme, kursime grupę ir šoksime stepą. Dainius tuo metu mokėsi Klaipėdos konservatorijoje, tai privežė mums daug vaizdo medžiagos, kurią visi drauge studijavome.
– Ar pirmiausia reikėjo susiveikti garsiai kaukšinčius batus?
– Taip, nes nei specialių batų, nei pakalų nebuvo. Todėl iš pradžių susiradome tinkamus batus kietais odiniais padais, kad laikytųsi į juos įsukti medvaržčiai. Tada nuvažiavome į tuometį troleibusų parką Šančiuose, prie Panemunės tilto, kur tekintojas iš nerūdijančio plieno mums ištekino specialias pakalas. Su jomis batai buvo labai sunkūs ir svėrė gal 10–15 kg.
Iš pradžių nieko rimto neplanavome, bet Haroldas nenustojo įkalbinėti: „Darome!“ Taigi, iš pradžių ėmėme šokti trise, paskui, baigęs mokslus, iš Klaipėdos grįžo ir prie mūsų prisijungė Dainius. Štai tada – 2004-ųjų gegužę – ir įvyko ta didžioji premjera. Surengėme pirmą solinį stepo trupės „Funny Beat“ koncertą VDU didžiojoje salėje. Nuo to laiko stepas tapo visų mūsų susižavėjimo objektu, papildoma veikla, kūryba, hobiu, taip pat – ir papildomu uždarbiu. Visi dabartiniai trupės „Funny Beat“ stepo šokėjai – esami arba buvę KVMT baleto artistai: D. Bervingis, Aurimas Tiškevičius, Andrey’us Yanbekovas ir aš.
– Metaliniais kulnais į grindis kaukšintys vyrukai. Drąsuoliai. Nemanote, kad rizikavote būti nesuprasti? Juk pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvoje apie stepą dar niekas nebuvo girdėjęs.
– Iš tiesų bijojome. Galvojome, kaip reikės žmones į koncertą surinkti. Teatre, artėjant vasarai, žiūrovai irgi į spektaklius vangokai eidavo: atostogos, sodai, daržai. Tai ne dabar, kai bilietai į visus KVMT spektaklius išpirkti jau prieš gerą pusmetį.
Premjera įvyko. VDU salė buvo pilnutėlė, o po koncerto sulaukėme tiek daug dėmesio, kad ohoho! Pasipylė užsakymai, koncertai – vos spėjome šokti teatre ir koncertuoti su „Funny Beat“. Džiaugiamės, kad ir dabar žmonės labai šiltai priima stepo šokio pasirodymus, kviečia į įvairius koncertus, festivalius, įmonių ir asmenines šventes. Turime parengę ir stepo šokio edukacijų vaikams, jas vedame mokyklose pagal Kultūros paso programas, o vaikai labai entuziastingai įsitraukia.
Kauno valstybinio muzikinio teatro, V. Kazlauskaitės-Visockienės, G. Visockio asmeninio archyvo nuotr.
– Įdomu būtų sužinoti, kiek stepo šokio batų sunešiojote per 20 metų?
– Ne tiek daug batų, kiek jų pakalų. Čia, matote, kaip su tomis arklio kanopomis. Jos laikosi, o pasagas kartkartėmis reikia keisti. Aišku, būna, kad suplyšta batų šonai, nes mes juk šokame truputėlį šiuolaikiškesnį, agresyvesnį stepą.
Pirmasis mūsų susižavėjimas buvo, kaip ir sakiau, airiškas šokis, antrasis – australų vyrų stepo šokio grupė „Tap Dogs“. Ji tapo mūsų mokytoja ir įkvėpėja. Aišku, netiesiogiai. Beje, per vieną kolegą šokėją, kuris dirba Lodzėje (Lenkija), išsiaiškinome, kad jis pažįsta buvusį „Tap Dogs“ šokėją Ch. Ernestą. Dabar, remiami Lietuvos kultūros tarybos (kai pasiseka), mes važinėjame pas Ch. Ernestą ar jo kviestus stepo šokio pedagogus į seminarus.
– Girdėjau apie jus tokį juoką: kad ir į kokią patalpą įeitumėte, vis tikrinate grindis, ar gerai ant jų trepsisi...
– Labai stengiuosi to nedaryti, bet dažnai nepavyksta (šypsosi). Kažkada brolį lydėjau į statybinių reikmenų parduotuvę, tai jis sakė, kad daugiau niekur su manimi nevažiuos. Jis eina, kalbasi su manimi, o aš nieko negirdžiu, nes, anot brolio, esu visiškai išskridęs į kosmosą – šoku parduotuvėje. Man kas – užėjo į galvą kokia mintis ir bandau. Arba, būna, laukiu kieno nors kur nors, turiu laiko, tai irgi patrepsiu, jei grindys geros.
Kokia danga tinkamiausia? Idealiausia yra klijuota fanera, bet tinka ir PVC danga, parketas, laminatas. Esame šokę net ant plytelių ir betono. Garso kokybė kenčia, bet jei nėra kitos išeities – ką jau padarysi. Anksčiau, kai dar buvo mūsų seni nariai, buvome pasidarę ir savo nešiojamąją sceną. Vienintelė bėda, kad ji buvo labai sunki, nes sudaryta iš aštuonių skydų, pagamintų iš juodojo metalo. Prieš kiekvieną pasirodymą turėdavome juos patys susitampyti. Nors ir į trečią aukštą... Įsivaizduokite dieną, kai „Funny Beat“ turi šokti trijuose pasirodymuose ir dar scenas patys susimontuoti. Paskui viską susinešti į automobilį, parsivežti į teatrą, išsikrauti.
Uff, būdavo reikalų, bet jaunatviška energija vežė, entuziazmas per kraštus liejosi. Būdavo, kiekvienas po bloką ant pečių ir bėgame, kur pakviečia. Nepavargdavome! Šiuo metu turime kitą, kur kas lengvesnę ir lengviau transportuojamą sceną.
Drauge: Gintarą ir Viltę į porą suvedė spektaklis „Meilė“, o iš judviejų meilės gimė sūnus Ąžuoliukas, kuriam laimingi tėvai išsyk prie namų pasodino ir tikrą lietuviško miško galiūną. / Kauno valstybinio muzikinio teatro, V. Kazlauskaitės-Visockienės, G. Visockio asmeninio archyvo nuotr.
– Stepo šokio istorijoje, skaičiau, būta ir moterų. Jūsų gretose – vieni vyrai. Ar laikotės prietaro, kad jei moteris stepo laive – lauk bėdos?
– Tikrai ne! Viename stepo seminare Lenkijoje, kuriame teko dalyvauti, vyrų net nebuvo – vienos moterys ir merginos. Visos puikiai šokančios. Kodėl jų nėra trupėje „Funny Beat“? Hmm... Nežinau. Gal kad tarp mūsų dievaičių „stepdogų“ irgi buvo tik vyrai? Prietaringi ar nusistatę prieš moteris tikrai nesame.
– Kiek ilgiausiai esate trepsėję vienu kartu?
– Na, žiūrint, kokį trepsėjimą turite omenyje, – pasirodymą ar repeticiją. Neseniai buvome seminare Lenkijoje, tai su trumputėmis pertraukomis kojomis mušėme į grindis kokias penkias valandas. Laikas, kai mokaisi ko nors naujo, prabėga bematant. Jei tik kas nors duoda, tai ir imi – nesvarbu, kiek valandų tai truktų. Prieš 20 metų, manau, repetuodami trypdavome ir dar ilgiau, ypač kai ruošėmės pirmajai savo programai. Tempai tuomet buvo nežmoniški: ryte repetuojame KVMT, po pietų – stepo repeticija, vakare – spektaklis, po jo iki išnaktų – vėl stepas. Dabar panašiu tempu ruošiamės gegužės 18-osios koncertui.
Neseniai buvome seminare Lenkijoje, tai su trumputėmis pertraukomis kojomis mušėme į grindis kokias penkias valandas.
– Kodėl KVMT nėra daug šokio spektaklių?
– Kai atėjau dirbti į teatrą, Irena Ribačiauskaitė buvo pastačiusi nemažai vaikiškų šokio spektaklių. Vos ne pagal visas gražiausias ir vaikų labiausiai mėgstamas pasakas. Šokome ir „Čipoliną“, ir „Daktarą Aiskaudą“, ir „Snieguolę“, ir „Spragtuką“. Dabar tų šokio spektaklių irgi yra, nors šokėjams ir mėgstantiems šokį jų visada norisi daugiau. Pats naujausias šokio spektaklis mūsų teatre turbūt bus choreografės ir režisierės Anželikos Cholinos statyta „Dezdemona“, kuriame atlieku Otelo vaidmenį.
KVMT repertuaras labai universalus. Čia daug įvairių žanrų spektaklių. Todėl kartais vyrauja vieni, o kartais – kiti. Kiekvieną naują teatro sezoną čia vyksta tarsi savotiška žanrų rotacija. Norime patenkinti visų žiūrovų skonius.
Man pačiam smagiausias spektaklis? Turbūt, kaip ir kiekvienam atlikėjui, smagiausia dirbti savo terpėje, savo žanre – šokio spektakliuose. Nors kai šoku operoje ar operetėje, tikrai įdedu ne mažiau meilės ir pastangų.
– Ką veiksite, kai teatras atostogaus?
– Baigsiu mūsų namo remontą, pjausiu kieme žolę, tvarkysiu aplinką, būsiu su šeima. Oi, darbų milijonas! Darant juos kartais kyla auksinių minčių ir šokio spektakliams.
– Kalbu ne apie darbus, bet apie jūsų laisvalaikį...
– Man patinka krapštinėtis namuose. Dar – žiūrėti krepšinio varžybas, žaisti stalo tenisą. KVMT yra teniso stalas, tai kartais pažaidžiame su kolegomis.
Kauno valstybinio muzikinio teatro, V. Kazlauskaitės-Visockienės, G. Visockio asmeninio archyvo nuotr.
– Dažnai menininkai nebūna labai nagingi buityje, o jūs, sakote, esate išimtis. Gal ir namą savo rankomis galėtumėte pastatyti?
– Per pandemiją nusipirkome senos statybos namą Ringauduose, viską išgriovėme ir dabar po truputį remontuojame. Daug ką išties darau savo rankomis. Langus, duris sudėjo profesionalai, tačiau šildomas grindis pasidariau, plyteles išklojau, namo fasadą apsikaliau, lauko terasą sumeistravau pats. Per pandemiją turėjau daug laiko, todėl įrengiau antrą aukštą, liko pabaigti pirmąjį. Norėčiau dar įsirengti ir mini repeticijų salę, nes vietos, kur tai padaryti, yra, tik štai laiko trūksta.
Dar pasidžiaugsiu, kad su namo vieta mums labai pasisekė. Turime, galima sakyti, vienkiemį mieste. Per puskilometrį aplinkui nieko nėra. Netoli miškas.
– Ar rengiate sau pamainą – turite stepo šokių būrelį?
– Trupės „Funny Beat“ nariai dirba pedagoginį darbą, veda trenažus, bet stepui pamainos dar neauginame. Vis su Dainiumi pasikalbame, kad gal ateityje. Šiuo metu, nors noro yra, bet trūksta laiko ir galimybių. Tiesa, grįžę po savo stepo seminarų surengiame trumpalaikius mokymus ir kolegoms.
– Lietuvoje esate vieninteliai stepo šokio žanro profesionalai. Pamažu išnyksite kaip dinozaurai ir kas tada?
– Nesame mes jau tokie dinozaurai. Kiek žinau, Lietuvoje yra žmonių, kurie stepo mokosi savarankiškai, studijuoja medžiagą iš jutubo. Tiesa, kad egzistuotų dar viena šio šokio trupė su stepo programa, – tokio fakto negirdėjau.
Mūsų buvęs narys Gediminas Rimša prieš kokį dešimtmetį, žinau, turėjo mokinę Auksuolę Varkulevičienę, su kuria dirbo individualiai. Girdėjau, kad ji neseniai išleido knygą, kurioje išdėstė visą stepo metodiką. Neseniai buvo tos knygos pristatymas, į kurį, deja, irgi per darbus nenuvykau. Auksuolės dukra gyvena užsienyje ir ten šoka stepą, o pati Auksuolė, atrodo, moko stepo vaikus. Taigi, pavienių stepo entuziastų lietuvių yra, bet ne grupių. Todėl, manau, kol kas mes vieninteliai.
Kauno valstybinio muzikinio teatro, V. Kazlauskaitės-Visockienės, G. Visockio asmeninio archyvo nuotr.
– Pagaliau prieiname prie smagiausios dalies – gimtadienių ir linkėjimų. Pirmiausia linkime jūsų kūrybingai asmenybei daugiau laiko paroje, o ko dar norėtumėte?
– Trypti, trypti ir dar kartą trypti! Kodėl stepas yra nuostabus? Trypti jį gali ir 70-metis, 80-metis. Esu matęs, kaip vienoje Amerikos aludėje susirenka panašaus amžiaus vyriokai su lazdelėmis, o po minutės meta jas į šalį ir trypia stepą. Todėl linkėčiau sau kuo ilgiau patrypti!
– Trypkite ilgai ir laimingai, kiek tik jėgos leis, bet nepamirškite ir tikro vyro pareigų apie medį, namą ir sūnų. Namo remontą jau įpusėjote, sūnų Ąžuoliuką auginate, liko kieme pasodinti tikrą ąžuolą…
– Pas mus kieme yra daug ąžuolų. Kai gimė Ąžuoliukas ir atsikraustėme čia gyventi, išsyk pasodinome ąžuolą ir jam.
Naujausi komentarai