Priėmė bičiulio kvietimą

Kas pažįsta Tautvydą, žino, kad jis ir sportas – tvirtas tandemas. Visą gyvenimą kultyvavęs skirtingas sporto šakas, jau kurį laiką 44-erių vyras save atiduoda trims sritims – plaukimui, važiavimui dviračiu ir bėgimui.

„Sportuoju daug metų. Prieš tai buvo boksas, lengvasis kultūrizmas, žygiai, ekstremalus bėgimas su kliūtimis (OCR – angl. obstacle course race) ir kita. Sporto salėje praleisdavau nemažai valandų – iki tol buvusią rutiną prisiminė vyras, per ketverius metus ne tik išėjęs iš savo komforto zonos, bet ir gerokai vizualiai pasikeitęs. Anksčiau, kaip mena Tautvydas, jis svėrė 115 kg, turėjo įspūdingus raumenis ir tikėjo, kad yra gana ištvermingas. Tiesa, netikėtas bičiulio pasiūlymas jėgas išbandyti triatlone parodė, kad Apolono kūnas ir dideli rau-menys dar ne viskas – varžybose „Iron Man“, nuplaukęs 3,8 km, dviračiu numynęs 180 km ir nubėgęs 42 km, finišo liniją Tautvydas tąsyk kirto priešpaskutinis.

„Distanciją įveikiau, nes fiziškai buvau tvirtas, o savo netechniškumą kompensavau fizine jėga. Visgi supratau, kad vien tik jos neužtenka, reikia daug dirbti“, – galutinis rezultatas, anot T.Grabausko, jį paskatino naujiems iššūkiams. Taip jis ėmė intensyviai sportuoti ir savo jėgas bandyti viename po kito triatlonuose, vėliau – ultratriatlonuose. Tautvydas debiutavo Vokietijoje, dalyvavo pasaulio čem-pionate Panevėžyje, kur jam pavyko pademonstruoti neblogus rezultatus.

Sunkiausia, anot sportininko, buvo ne kilometrai, o pakilti ir tęsti kovą po 2 val miego. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Teko mokytis plaukti

Triatlono ritmu Tautvydas gyvena jau ketverius metus. Visgi patys intensyviausi buvo pastarieji metai, kai lietuvis nutarė dalyvauti didžiausiame savo gyvenimo iššūkyje – dešimtgubame ultratriatlone. Deja, koronavirusas pakoregavo organizatorių planus, todėl rengi-nys Šveicarijoje buvo perkeltas į kitų metų rugpjūtį.

„Dešimtgubam ultratriatlonui nuosekliai ruošiausi metus. Dirbau su bėgimo treneriu Remigijumi Kančiu – tikra šio sporto legenda Lietuvoje. Vadovaujantis jo treniruočių programomis, bėgti man tapo lengviau, maloniau ir, žinoma, bėgdavau jau greičiau. Treniruotis teko apie 140–160 valandų per mėnesį nuolatiniu ritmu: keliesi anksti ryte, 3 val. sportas, tada darbas ir vėl sportas. Dviračiu per mėnesį nuvažiuodavau 1 500–2 400 km, nubėgdavau apie 320–400 km. Praėjusiais metais dalyvavau 100 km bėgimo varžybose, savo amžiaus grupėje likau trečias, įveikęs atstumą per 9.08 val., todėl žinojau, kad tiek kilometrų vienu kartu galiu nubėgti“, – sunkiau, anot T.Grabausko, buvo tik plaukti.

Dėl epidemiologinės situacijos šalyje uždarius baseinus, jam teko treniruotis namuose. Ant suolelio pritvirtinęs gumas, sportininkas imituodavo kraulio plaukimo stiliaus judesius. Taip sausumoje per savaitę jis esą nuplaukdavo tikrai ne vieną kilometrą.

„Visai kitas reikalas buvo, kai jau atsidarė baseinai, tada per savaitę po pusšimtį kilometrų nuplaukdavau, – teigė vyras, tačiau neslėpė, kad ne visada plaukė taip, kaip dabar. – Prieš ketverius metus apskritai nemokėjau plaukti. Tik varlyte, bet ilgus nuotolius tokiu stiliumi plaukti nepatogu. Kelis užsiėmimus dirbau su treneriu, o paskui treniravausi pats. Plaukdavau tris kartus per savaitę. Pradžioje ir 50 m man būdavo kančia, o paskui atstumai didėjo, buvo ir 100, ir 200 m, kol galiausiai užkėliau kartelę iki 19 km.“

Penkiagubo ultratriatlono trasa varginanti tiek fiziškai, tiek emociškai – kartais Tautvydas net nesuvokė, kur yra ir ką veikia. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Tikslus koregavo virusas

Pakeitus dešimtgubo ultratriatlono datą, Tautvydui teko griebtis plano B – penkiagubo ultratriatlono varžybų „Bretzel Ultra Triathlon“, kurių starto vieta – Prancūzija. Nors registracija buvo jau bepasibaigianti, organizatoriai lietuvį įtraukė į sąrašą.

„Patekti į ultratriatloną gali ne visi. Priimami tik tie, kurie dvejų metų laikotarpiu yra įveikę bent jau visą „IronMan“ (IM) distanciją“, – lietuvis džiaugėsi, kad jo sukaupta patirtis atvėrė jam duris į šias varžybas.

Savotiškame „burbule“ startavę birželio 28-ą, dalyviai per šešias dienas turėjo nuplaukti 19 km, dviračiu nuvažiuoti 900 km ir nubėgti 210 km. Tautvydas pasakojo, kad pirmiausia jiems visiems buvo duotas startas 50 m baseine po atviru dangumi. Oras buvo permainingas – tai švietė saulė, tai lijo lietus. Lietuvis iš jo išlipo po 6,59 valandos ir buvo septintas.

„Tikslas buvo ramiai, stabiliai ir be sustojimo nuplaukti, išlipti ir pereiti į kitą etapą. Žinoma, galėjau ilsėtis, bet to nepatartina daryti. Ima purtyti šaltis, be to, nusiėmus vandens kostiumą jį vėliau sunku užsidėti.“ Plaukdamas ir taip neblogai pailsėjau – beveik viso plauki-mo metu snūduriavau. Penkiagubame ultratriatlone itin svarbus laikas, todėl už pažastų ištraukusi sportininką iš baseino, lydinčioji ko-manda jam net neleisdavo pačiam valgyti.

„Pamaitina keliais šaukštais košės, tuno, avokado, trinto banano su medumi ir vėl paleidžia į baseiną“, – septynias valandas trukusį baseino ritmą prisiminė sportininkas.

Dovanų – tunų tortas

Išlipęs iš vandens Tautvydas sėdo ant dviračio ir papuolė į visišką beprotybę. Sportininkams minant pedalus, ilgą laiką dangus maišėsi su žeme, todėl dviračių technikas vos ne po kiekvieno rato turėjo valyti transporto priemonę nuo smėlio. Vienu metu net neturėjau sausų drabužių. Kiti komandos nariai rūpinosi sausa apranga, maistu, masažu ir kt.

„Važiavimas buvo žiaurus. Iš 47 valandų turbūt kokias 30 ar net daugiau pylė lietus, buvo škvalas. Momentais buvo neįmanoma važiuoti, tai valandą sėdėjau palapinėje“, – įvertinęs tūnojimo vietoje kainą, lietuvis nusprendė minti nesustodamas visą naktį.

Buvo, kad kelis kartus išvažiavo iš trasos. Buvo, kad prieš akis nuo nuovargio atsirasdavo įsivaizduojamas užkardas ar ožiukų, aprengtų vaikiškais drabužėliais, įvairių keistų žmonių ir kt. Tiesa, viena scena, kurią prisiminus Tautvydo kūnu laksto malonūs šiurpuliukai, buvo netgi labai tikra.

„Važiuoju naktį, o kažkas man sako: Tautvydai, stok. Nesupratau, kas vyksta. Užsidegė šviesos, pakilo balionai, užgrojo muzika, mane sustabdė komandos nariai, norėdami pasveikinti su gimtadieniu, įteikė tortą – avižų košės su tunu ir fejerverku centre, dėžutę prancūziškų makarunų. Tik tada supratau, kad mano gimtadienis, tai buvo nerealu, – T.Grabauskas juokėsi, kad sunkiai suvokė, kodėl žmonės jį sveikina ir prašvitus. – Klausiu, kodėl mane sveikina antrą dieną iš eilės, o man atsako: juk čia ta pati diena!“

Sunkiausia buvo pakilti

Pirmą kartą po nepaliaujamo judėjimo – plaukimo distancijos ir mynimo dviračiu, lietuvis miegoti į palapinę nuėjo po beveik 50 valandų. Šis momentas, anot jo, buvo kritinis.

„Kai manęs klausia, kas buvo sunkiausia, atsakau, kad sunkiausia buvo atsikelti ir sugrįžti į trasą. Atrodo, galva visiškai nebedirbo, nesupratau, nei kur esu, nei ką ten veikiu, nei kas tie žmonės. Jeigu nebūčiau turėjęs komandos arba ji būtų man leidusi pamiegoti ilgiau, tada varžybos būtų pasibaigusios. Komandos nariai žinojo, kad toks momentas gali ateiti, nes taip atsitinka daugeliui dalyvių“, – kai prikeltas komandos pagaliau atsistojo ant kojų, T.Grabauskui atsivėrė antrasis kvėpavimas ir prasidėjo tolesnė kova dėl prizinės vietos. Ėmėme lenktyniauti vieni su kitais. Gaudėme, kas ir kada miega. Tarkime, artimiausias mano konkurentas buvo atitolęs šešiais ratais. Kol jis miegojo, atotrūkį padidinau iki 26 ratų. Kai jis pabudo, planavau eiti pailsėti, visgi pasirinkau bėgti toliau. Jis suprato, kad jau ne-pakovos dėl trečios vietos, o man tereikėjo išlaikyti poziciją.“

Tautvydas pasakojo, kad jis buvo vienintelis dalyvis, bėgęs be marškinėlių. Tai esą kėlė visų nuostabą. Kiti dalyviai tuo metu kilomet-rus tirpdė ir su treningu, ir net kepurėmis. Pasirinkimas bėgti iki pusės nuogam, lietuviui padėjo geriau vėsinti kūną, išlaikant pulso dažnį iki 120 kartų per minutę. Tai vėlgi trenerio R.Kančio patarimai – kurie, be abejonės, davė rezultatų.

„Visi stebėjosi, kaip man nešalta, o man kaip tik buvo labai patogu. Kūnas vėdinasi, mažai prakaituoji. Visą laiką buvau su laikrodžiu ir stebėjau pulsą. Tarkime, plaukiant vidutinis pulsas siekė 85, minant dviratį – 98, o bėgant stengiausi išlaikyti daugiausia iki 125 dūžių per minutę. Pulsas svarbu. Kuo jis retesnis, tuo ilgiau kūnas gyvas. Kuo pulsas dažnesnis, tuo greičiau „užsirūgština“ raumenys, apima nuovargis“, – pašnekovas dalijosi niuansais, padėjusiais išlaikyti puikią formą.

Turėjo auksinę komandą

Neįtikėtiną penkiagubo ultratriatlono distanciją Tautvydas įveikė per 89 val. 3 min. 13 sek. ir užėmė trečią vietą. Lietuvis nuo varžybose triumfavusio ir pasaulio rekordą pagerinusio vokiečio Richardo Jungo atsiliko apie 16 valandų. Nugalėtojas finišo liniją kirto po 72 val. 39 min. 24 sek.

T.Grabauskas džiaugėsi, kad susidoroti su iššūkiu jam padėjo puiki komanda. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Peržvelgiau statistikos duomenis – per 30 metų šią trasą įveikė 129 dalyviai. Iki manęs tai padarė Vidmantas Urbonas, aš – antrasis lietuvis ir iškart pelnęs trečią – bronzinę vietą. Tai gal visai neblogai“, – santūriai šypsojosi geležinis žmogus.

Lietuvis įsitikinęs, kad jei ne lydinčioji komanda, rezultatas prilygtų nuliui: „Be komandos net nedrįsčiau stoti prie starto linijos.“ Todėl pasinaudodamas proga sportininkas dar kartą dėkojo svarbiausiam iššūkio trejetui: draugui, kuris nepraleido nė vienų ultrat-riatlono varžybų, Andriui Plūkui, dviračių technikui Ignui Lukauskiui ir masažuotojai Skaistei Gerulytei. Kiekvienas jų, anot Tautvydo, savo pareigas atliko 100 proc. – be miego, iškankinti nuovargio, drėgmės ir šalčio jie dar sugebėjo rūpintis sportininko forma, keitė jo drabužius, ruošė maistą, rūpinosi gėrimais. Kiekvieno ilgesnio sustojimo metu S.Gerulytė atpalaiduodavo raumenis atlikdama masažą. O štai dviračių technikas I.Lukauskis kartu su Tautvydu, be dviračio remontų ir padangų keitimų, dar ir 90 km kartu nubėgo. A.Plūkas – apie 30 km.

„Važiuojant dviračiu, kas tris valandas vienam ratui prie dalyvio gali prisijungti palaikymo komandos narys. Bėgant apribojimų nėra – motyvuojantis komandos narys gali bėgti tiek, kiek nori. Tad beveik visi dalyviai naudojosi šia galimybe. Bėgo kartu, kalbino, kad sportininkai neužmigtų, nes bėgti sunku, – Tautvydas neslėpė, kad po kurio laiko ėmė varginti ne tik pats procesas – 165 bėgimo ratai po 1,28 km, bet ir kartu bėgančio komandos nario kalbos ar ant ant jo galvos blyksintis šviestuvas. – Gerai, kad komanda supratinga, tinkamai įvertino mano nuovargį ir nebuvo jokių nesusipratimų.“

Laukia kitas iššūkis

Įveikęs distanciją, Tautvydas su komanda neskubėjo namo – sirgo už likusius dalyvius, keliavo į kalnus ir vietos parduotuves lauktuvių šeimai. Ši vyro ir tėčio taip pat laukė ne tuščiomis. Sukvietusi artimiausius ir brangiausius žmones, Tautvydo žmona Jurgita su dukryte Gabriele trečios vietos laimėtojui nutiesė raudoną kilimą, paruošė kitų siurprizų.

„Tai buvo kažkas nerealaus, riedėjo džiaugsmo ašaros. Labai myliu ir branginu savo šeimą. Tik jiems palaikant ir padariau tai. O raudonas kilimas… nepatikėsite, pavalgęs ir besikalbėdamas su dukryte ant jo aš užmigau, – T.Grabauskas juokavo, kad tai, ko gero, buvo pats saldžiausias miegas per pastarąsias dienas. – Ir dabar nemiegu tiek, kiek galvojate. Kokios keturios valandos ir aš pabundu. Matyt, organizmas dar neatsigavo ir tik po truputį grįžta į senas vėžes.“

Kas toliau? Jau kitą dieną po mūsų pokalbio Tautvydas žadėjo sėsti ant dviračio ir minti iki Šakių ir atgal 100 km, o tada bent kelis mėnesius šiek tiek pailsėti ir sumažinti sporto krūvį iki minimumo. Lapkritį ar gruodį maksimalistas žadėjo grįžti į treniruočių režimą.

„Kitų metų rugpjūtį laukia dešimtgubo ultratriatlono pasaulio čempionatas Šveicarijoje – 38 km plaukimas, 1 800 km važiavimas dviračiu ir 420 km bėgimas. Treniruotės nesikeis, nes realiai šiais metais sportavau tokiu krūviu, kad pasiruoščiau šioms varžyboms. Dabar tokiu pat ritmu viskas ir vyks, gal net ir stipriau. Artimiausius tris mėnesius truputį pailsėsiu, susimažinsiu krūvį, o jau nuo kokio lapkričio ar gruodžio pradėsiu didinti krūvį. Prieš startą, leisiu organizmui kelias savaites pailsėti“, – po poilsio T.Grabauskas viliasi gero starto ir panašaus finišo.