Dievas yra visur

Ramia Žaliakalnio gatvele link Raimondos ir Dariaus Girčių namų ėjau įmurkdžiusi galvą į apykaklę, o labiau nei vėjas ją košė mintys: artėja Kalėdos, reikia padaryti tą ir aną, dar nepamiršti ir šito... Juk ar ne taip dūzgia mūsų galvos artėjant metų pabaigos šventėms? O širdis nuo bėgimo ar nekrenta į kulnus, melsdama ramybės?

Ir toji ramybė netikėtai apglėbia vos įžengus į šiuos namus. Iš už didžiulio stalo, ant kurio garuoja ką tik iškeptas moliūgų pyragas ir šviežiai užplikyta žolelių arbata, susminga akys. Tadas, Vakarė, Aušrinė, Domas, Emilija, Benas – susipažįstame su jaunaisiais Girčiais, o pats jauniausias, pusės metų Gytis, nušvinta tokia šypsena, kad, atrodo, kažkas būtų įžiebęs Kalėdų eglutę.

Tiesa, jos dar nėra. Puoš laikydamiesi tradicijos – Kūčių rytą. Ir ne bet kokiais ten žaislais, o pačių keptais imbieriniais sausainiais, kurių fabrikėlis bus atidarytas jau greitai. Juk ant eglutės keliaus tik dalis šių saldumynų, o didumą reikės supakuoti į dovanėles.

Tačiau Kalėdų nuojauta čia tvyro daug labiau nei kokiuose nors nuo lapkričio išpuoštuose namuose. Ir šeimos galvos Dariaus kvietimas prisijungti prie šeimos mišių nuskamba taip natūraliai, kaip ir kviestų puodelio arbatos.

"Į bažnyčią tokiu būriu ne visada galime nueiti. O Dievas juk yra visur, manau, įskaitys mums tokias mišias", – imdamas į rankas Šventraštį paaiškina namų šeimininkas.

Dažnai, kai susėdame visi prie stalo, net ašaros akyse iš laimės tvenkiasi.

Skaitom visi paeiliui, tada – bendra malda. Po to lengvai pradeda tekėti mūsų pašnekesys, tarsi lietųsi ramių, šviesių spalvų akvarelė.

Sunkus egzaminas išlaikytas

Kai rašoma arba rodoma apie daugiavaikes šeimas, dažniausiai nukrypstama į kraštutinumus: arba poetizuojama, arba išryškinamos problemos. Todėl ir prisilietimą prie Girčių šeimos norisi perteikti be tokių dalykų, o tik taip, kaip jie gyvena: nesijausdami nei herojais, nei nuskriaustaisiais – tiesiog būdami laiminga šeima.

"Aš labai norėjau vaikų, džiaugiuosi turėdama tiek daug, – prisipažįsta Raimonda. – Dažnai, kai susėdame visi prie stalo, net ašaros akyse iš laimės tvenkiasi. Dar kai buvo keturi, penki vaikai, aš vis savęs klausdavau: ar tikrai jie visi mano?"

Laimučio Brundzos nuotr.

Mintyse palinksiu. Juk ir aš, pirmąkart tarpduryje išvydusi septynių vaikų mamą, vos neprisėdau iš netikėtumo: nei kad ji tokios gausios šeimos mama, nei kad 40-ies, nė už ką nebūčiau pasakiusi, jei kur kitur sutikčiau. O čia, kai greta trys vyresnėliai, gera galva už mamą aukštesni, veikiau jų seserimi palaikytum.

Kai vyriausią Tadą, dabar jau 21-ų vaikiną, gimdė, buvo vos devyniolikos. Tėvai nelabai apsidžiaugė, kad elektronikos inžinerijos studijas pasirinkusi dukra į šeimos gyvenimą stačia galva nėrė. Jauna dar...

"Užtat aš vyresnis", – juokiasi 49-erių Darius, kurio profesiją išduoda raumeningas kūnas. Jis – statutinis pareigūnas. Visų vaikų atėjimą vyras vadina stebuklu ir Dievo dovana. O kitkas – jau jo, tvirto būdo žemaičio iš Rietavo apylinkių, rankose.

"Mus labai užgrūdino bendro gyvenimo pradžia. Raimonda mokėsi dieniniame skyriuje, aš – neakivaizdžiai. Susituokėme, iškart gimė Tadas. Jis dar žindomas, o jau dvynukės ateina... Nei savo stogo virš galvos, nei didelių pajamų. Tada mudviem buvo sunkus egzaminas, – trumpam veidu nubėgus šešėliui, prisimena D.Girčys ir vėl šypsosi: – O paskui, kaip sakoma, atsiranda burna, bus ir duonos. Viskas priklauso nuo čia: jei galvosi, kad bėda, sunku ir bus. Mums yra lengva, gera, nuostabiai gyvename!"

Kaip būda rūmais virto

Ir namai, sumaniai suprojektuotas ir stilingai įrengtas dviaukštis, – didžiąja dalimi iškilo Dariaus rankomis. Kai iš mažo buto, kurį jaunai šeimai buvo užleidusi Raimondos teta, persikraustė į čia nusipirktą medinuką, aplinkiniai pečiais gūžčiojo: kokią čia būdą nusipirko?

"O mums buvo stebuklas! Kai įsikėlėme 2003-iaisiais, per Kalėdas, nė stalo neturėjome. Tiesiau staltiesę ant grindų, o džiaugsmo kiek buvo", – pasakoja Raimonda apie įsimintinas šventes.

Džiaugsmas: pusės metų Gytis – visada saulėtas vaikas. Laimučio Brundzos nuotr.

Kad ir kaip lopė seną namelį, neatlaikė – stogas prakiuro. "Neduokdie išgyventi tai... Vaikai lovytėse miega, o jiems ant galvų pradeda varvėti. Šokame su Raimonda, stumiame loveles, statome bliūdus, ir dar varva, ir dar..." – prisimena Darius įvykius, sustiprinusius ryžtą kuo greičiau suteikti šeimai saugią pastogę.

Nutarė: statysis greta, tame pačiame sklype. O kad išsitektų naujasis namas, senojo vonią teko nugriauti – tų kelių metrų verkiant reikėjo. Dirbo keturiuose (!) darbuose, namą statė vienuolika metų, bet pastatė tokį, kad nieko netrūksta. Rūsyje net sporto salė įrengta.

"160 kubų iškasiau kastuvu, – neleidžia suabejoti tvirtas vyras. – Yra kur ir teniso stalą pastatyti, ir štangytę pakiloti, ir sandėliukas maisto produktams erdvus."

Ugdydami vaikus truputį gudraujame: iš pradžių užkrauname daug veiklos, o paskui žiūrime, ką jie patys atsirinks.

Darbštaus vyro rankose tirpsta įvairiausi darbai, o širdis atsigauna restauruojant senus baldus. Todėl mažylis Gytis miega ne pirktinėje, o senovinėje Dariaus šeimos sūpuojamoje lovytėje, kurią jis prikėlė naujam gyvenimui.

Idėjos – sau, gyvenimas – sau

Raimonda pabėga nuo kasdienybės veldama gaminius. Visa šeima kojas jaukiai ilsina mamos rankomis nuveltose šlepetėse. Iš dailių rankdarbių dar ir pinigėlio prisiduria. Tik dabar tam laiko pristinga – juk mažylis ant rankų.

Buitis šiuose namuose rūpesčių nekelia. "Ryte gal sunkiausia, kai mažuosius reikia suruošti, – pasvarsto mama. – Bet ir čia vargo nėra. Iš vakaro užmerkiu kruopas, ryte nereikia daug laiko košei išvirti. Na, daugiau gal darbo pietus ruošiant, bet kas gali, visi padeda."

Produktus perka ne parduotuvėse. Kartą per savaitę anksti ryte, apie penktą, važiuoja į Urmo bazę, turgavietę, kurioje prekes renkasi patys prekeiviai. "Jei nedirbu, važiuoju aš, – sako Darius, – nes reikia dėžių patampyti. Jei dirbu, Raimonda su Vakare arba Aušrine susitvarko."

Mėsos šiuose namuose valgoma mažai. Net tėtis mėgstamų balandėlių gauna tik per gimtadienį. Tokia šeimos tradicija: kieno gimtadienis, to mėgstamiausias patiekalas gaminamas. Pavyzdžiui, Tado gimimo dieną ruošiama lazanija arba kepami žemaičių blynai, o dvynės Vakarė ir Aušrinė pačios gamina veganiškus tortus.

Skeptišką šypsnį sukelia mano klausimas apie išgirtąją šeimos kortelę. "Mes į maksimas nevaikštom, nesinaudojame tais dalykais, kuriuos siūlo šeimos kortelė. Va, jei lengvata degalams būtų, tada kas kita, – sako Darius, šeimos poreikiams vairuojantis devynių vietų autobusiuką. – Šeimos kortelės idėja graži, bet valdžia nepasistengė, kad šeimoms realiai padėtų."

Pati sau pagalvoju: labai naudinga būtų nuo 2020-ųjų pradėsiančiai veikti Nacionalinei šeimos tarybai, užuot sėdėjus apmokamuose posėdžiuose, dieną kitą tokiose šeimose buities našta pasidalyti... Gal tada gimtų idėjų, realiai palengvinančių gausių šeimų gyvenimą.

Talentų kalvė

Kol kas naudingiausios ir labiausiai džiuginančios paramos Girčių šeima sulaukia iš gausių šeimų asociacijos "Vaivorykštės taku". "Iš jos gauname ne tik drabužių, avalynės, daiktų, bet ir bilietų į filmus, koncertus, kurių patys sau negalėtume leisti. Kita vertus, mūsų vaikai tiek koncertų surengia, tik spėk eiti", – juokiasi laimingi tėvai.

"Ugdydami vaikus truputį gudraujame: iš pradžių užkrauname daug veiklos, o paskui žiūrime, ką jie patys atsirinks", – šeimos galva paaiškina, kodėl visi vaikai iš pradžių lanko plaukimą ir muziką.

Plaukikų talentus liudija vaikų kambaryje tiršta juosta sukabinti medaliai. Ir Tadas, ir dvynės yra daugybę kartų stovėję ant nugalėtojų pakylos, netgi ant tos pačios drauge su Rūta Meilutyte. Vis dėlto trys vyresnėliai jau apsisprendė: plaukimas jų gyvenime bus tik pomėgis. Tadas pasirinko muziko kelią – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mokosi atlikimo meno, groja obojumi. Šiuo metu pagal "Erasmus" mainų programą Venecijoje besimokantis Tadas šventėms grįžo namo ir nei Italija, nei kokia kita užsienio šalimi nesigundo. "Lietuvoje geriau. Būsiu muzikantas, o ar orkestre grosiu, ar solo, dar nenusprendžiau", – sako trečiakursis studentas, artėjančiais naujaisiais metais ketinantis pradėti dirbti.

Trimis minutėms už sesę dvynę vyresnė Vakarė Vytauto Didžiojo universitete studijuoja psichologiją. Seka mamos pėdomis, nes psichologija – antroji Raimondos profesija. "Norėčiau padėti žmonėms spręsti psichologines problemas, dirbti arba su grupėmis, arba individualiai, – aiškiai mato ateities viziją devyniolikmetė, nesibaiminanti prisipažinti, kad šią profesiją pasirinkti padėjo pačios išgyventos psichologinės problemos. – Pauglystėje buvau nedrąsi, buvo sunku bendrauti. Labai padėjo, kai tėvai vedė į įvairiausius būrelius. Plaukimas taip pat padėjo įveikti jaudulį, pasijusti stipriai."

Vasarą Nidoje gelbėtoja dirbusi Vakarė dabar jau su šypsena gali prisiminti savo ankstesnes baimes. "Netrūko dėmesio paplūdimyje", – pripažįsta modelio standartus atitinkanti gražuolė.

Dvynė Aušrinė – taip pat VDU studentė, tik pasirinko lietuvių filologiją ir leidybą. Ji, kaip ir brolis Tadas, tik Lietuvoje įsivaizduoja savo tolesnį gyvenimą. "Todėl ir pasirinkau lituanistikos studijas", – sako mergina, kaip ir sesė, daug laisvalaikio skirianti plaukimui. O tėtis išduoda dar vieną jos talentą: "Aušrinė labai gražiai piešia."

Keturiolikmetis Domas dar blaškosi, ar plaukimą, ar muziką pasirinks. Kol kas viską puikiausiai suderina, o į šeimos ansamblį įsilieja pianino melodijomis. Septynerių Emilijai paklūsta ir pianinas, ir fleita. Tėtis vėl pasufleruoja: jai puikiai sekasi baletas. Iš pradžių lankė sportinius šokius, bet tai brangus sportas. "Ne mums", – apmaudžiai reziumuoja šeimos galva.

Laukimas: eglutė Girčių namuose bus puošiama Kūčių rytą, o dabar artėjančių švenčių nuotaiką kuria jaukios smulkmenos. Laimučio Brundzos nuotr.

Ne balta varna

Deja, valstybės parama gausiai šeimai apsiriboja kūno reikalais, o vaikų lavinimas – jau tėvams tenkanti dalia. "Valstybės akimis, mes dabar jau tik keturis vaikus turime", – juokiasi D.Giršys. Ir išties – trys aštuoniolikos metų ribą perkopę vaikai jau tarsi savarankiški. O kad jiems reikia gal netgi daugiau paramos, nei lopšyje gulinčiam mažyliui, niekas nemato.

Klausiu Tado, su kokia suma jis išsiverčia per savaitę studijuodamas Vilniuje. Nustebina, netgi pribloškia – su 20 eurų. Seimūnai su tiek sunkiai papietautų.

Oriau gyventi, išdidžiau pakelti galvą leidžia tokie patys, kaip ir mes.

Koks valdžios viršūnių požiūris į daugiavaikes šeimas, toks ir apačių. "Tu durna?! Vėl laukiesi?" – ne kartą yra girdėjusi Raimonda. O kai Girčiai iš pradžių pradėjo leisti vaikus į prestižines gimnazijas, labai greitai atsiėmė. "Pajutome, kad esame žemesnio socialinio sluoksnio žmonės", – paaiškina priežastį. Žinoma, kai vienas vaikas į pamokas atmina dviračiu, o kitą atveža asmeninis vairuotojas, lygiavos nėra. Tai dabar Girčių vyresnieji vaikai gali didžiuodamiesi pasakyti, kad jie – iš didelės šeimos, o anksčiau, ypač paauglystėje, daug karčių replikų iš bendramokslių teko nuryti.

"Oriau gyventi, išdidžiau pakelti galvą leidžia tokie patys, kaip ir mes, – darkart lenkia galvą prieš gausių šeimų asociaciją Raimonda. – Tarp jų jautiesi ne vienas ir ne vienišas, ne balta varna. Čia nuoširdžiai džiaugiasi, jei sužino, kad laukiesi, jei pasidaliji, kad tavo vaikams kažkas gera nutiko."

Tas vaikščiojimas tarsi per minų lauką, kai nežinai, kokios reakcijos sulauksi iš šalies, Raimondą ir Darių išmokė vertinti nuoširdumą, sąžiningumą. Tad ir draugus, kurių turi nedaug, renkasi pagal šias savybes.

Laiškas Seniui Besmegeniui

Žvelgdama į gražiąsias Girčių moteris neiškenčiu nepasmalsavusi: o kaip grožio procedūros? Juk jos šiandien nemenką biudžeto kąsnį atriekia. Bandau paskaičiuoti, kiek kainuotų visiems šeimos nariams tiesiog apsikirpti, ir nedrįstu ištarti sumos. Suprantu, kad tokios išlaidos nepakeliamos, bet... matau prieš save stilingas šukuosenas.

"O mes turime savo kirpėją", – suokalbiškai mirkteli Darius. Niekas neišsiduoda, kol galiausiai visų žvilgsniai pakrypsta link mamos. "Jūs?" – gręžiu ir aš žvilgsniu Raimondą. "Nieko čia sudėtingo, – kuklinasi vyrą ir vaikus kerpanti Raimonda. – O štai Vakarė ir Aušrinė manikiūrą daro, netgi gelinį. Kai jos dar paauglės buvo, su tėčio leidimu supirkau visas priemones, jos pačios išmoko."

Laimučio Brundzos nuotr.

"Dar būtų gerai savą stomatologą turėti", – juokiasi laimingas tėtis ir su viltim žvelgia į Emiliją. O aš suklūstu ties Raimondos žodžiais: "Su tėčio leidimu"... Griežtas? "Mano žodis, pasakysiu atvirai, yra paskutinis. Kartais ir griežtas", – nepaneigia šeimos galva.

Stebėtis nereikia, juk tokia gausi šeima – visa bendruomenė, kurioje turi būti tvarka. Tačiau – ne geležinė. "Mes stengiamės daug kalbėtis", – sako Darius apie tas kritines situacijas, kurių nepavyksta išvengti nė vienoje šeimoje. "Jei sunku kalbėtis, rašome laišką, – papildo Aušrinė. – Kartais pasakyti sunku, o parašyti – lengviau."

Laiškai šiuose namuose rašomi ir lengvesniais klausimais. Pavyzdžiui, kai Kalėdoms prireikia eglutės, rašomas laiškas... Seniui Besmegeniui. O kai nėra sniego – ir eglutės nėra? "Ne... – sutartinai juokiasi smagioji šeimynėlė. – Tada gaminame Senį Besmegenį kad ir iš popieriaus ir vis tiek įteikiame jam laišką."

Jis kažkokiu stebuklingu būdu parūpina medelį, kuris įkurdinamas prie pianino. Juk čia po vaišių vyks svarbiausia šventės dalis – šeimos koncertas. "Mūsų namuose nuolat skamba muzika", – patikina svetingieji šeimininkai, o užverdama šių namų duris žinau – ir gyvena laimė.