„Girinukas“ civilinę saugą pavertė ramybės įpročiu

Realybės egzaminas

Tai – didžiulis laimėjimas, turint omenyje, kad darželyje yra apie 200 vaikų, tad visa bendruomenė, įskaitant tėvus ir personalą, šį skaičių padidina daugiau nei dvigubai.

„Kai Vilniuje buvo paskelbtas oro pavojus, mes išlikome ramūs. Gavome vos kelias klausiamas žinutes iš tėvų, keletas atvyko pasiimti vaikų, o visi kiti reagavo ramiai“, – pasakoja lopšelio-darželio „Girinukas“ direktorė Renata Drulienė.

Tokią akimirką personalas žino, kaip elgtis: jei prireiktų, dalis vaikų evakuotųsi į rūsį, o dalis – į koridorių, kuriame nėra langų. Per kelias minutes tėvai gautų žinutes: „Likite ramūs. Jūsų vaikai bus saugūs.“ Ši informacija tėvus pasiektų per specialiai sukurtą informavimo sistemą, kuri naudojama tik ekstremalių situacijų atvejais.

Gebėjimas reaguoti šaltu protu buvo anksčiau „Girinuke“ vykusių pratybų rezultatas. Niekas nesupanikavo, niekas nelėkė per miesto spūstis strimgalviais pasiimti vaikų. Be to, įstaigos vadovė įsitikinusi, kad socialinių tinklų diskusijų grupės ar elektroninis dienynas ekstremaliam atvejui nėra tinkama informavimo sistema – tam reikia patikimesnių kanalų.

Kadetų pagalba

„Girinukas“ aktyviai stiprina pasirengimą krizėms, siekdamas teorines žinias paversti realiais įgūdžiais. „Mes visą laiką turėjome tą vadinamąjį „planą stalčiuose“. Jis buvo sudėliotas į 94 puslapius. Įsigilinti ir greitai orientuotis tokiame dokumente pavojaus metu yra labai sudėtinga. Kiek žingsnių streso būsenoje žmogus gali prisiminti? Todėl mūsų tikrasis planas gimsta būtent per pratybas“, – pastebi direktorė.

Pasirengimo darbe, narpliojant civilinės saugos labirintus ir verčiant sausus puslapius veikiančiais algoritmais, „Girinukui“ labai padėjo Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus vadovas Ričardas Žilaitis. Jo karinė ir vadybinė patirtis leido darželio bendruomenei suprasti, kad geriausias planas – ne popierinis, o realūs veiksmai.

„Žmogaus smegenys tiesiog ignoruoja blogas žinias. Todėl ir vyksta pratybos, kad pripratintume smegenis prie galimų įvykių“, – pasirengimo ekstremalioms situacijoms motyvaciją aiškina „Girinuko“ psichologė Raimonda Strazdienė.

Nuo rudens dėliotą planą „Girinukas“ nuolat tobulina. Čia tiksliai žinoma, kiek vaikų telpa saugiose erdvėse, kur kuris vaikas susėda ir kur paruoštas vanduo.

„Švietimo įstaigos tik dabar pradeda ruošti savo rūsius. Mes tai jau esame pasidarę be išankstinės savivaldos iniciatyvos, nors savivaldai esame labai dėkingi už pagalbą, – sako R. Drulienė. – Galima pasirašyti tobuliausią planą, bet jis nieko nereiškia be pratybų.“

Planas „Girinuke“ nuolat koreguojamas pagal tai, kas pasiteisino, o kas buvo nenaudinga. Taip gimsta trumpi algoritmai: ką darome, kai paskelbiamas pavojus, ką darome, kai nėra ryšio. Tėvams taip pat ramiau, nes jie žino, kad darželis pasirengęs. R. Drulienės nuomone, turint tokius pavojingus šalies kaimynus, Lietuvoje pratybos turėtų būti kasdienybė.

Esmė: R. Drulienė pastebi, kad visa bendruomenė į pasirengimą ekstremalioms situacijoms turi žiūrėti vieningai, priešingu atveju viskas bus atlikta labai formaliai. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Saugumo ambasadoriai

„Viskas prasidėjo nuo mažos grupės tėvų informavimo. Paklausėme, ką jie galvoja apie civilinės saugos pasirengimą. Tėvai pritarė, kad to reikia, teikė pasiūlymus, kuo patys galėtų prisidėti. Aptarėme viską: informavimą, komunikaciją, kas ką daro. Ši nedidelė grupelė tapo tarsi ambasadoriais, įtraukiančiais kitus tėvus“, – pradžią prisiminė direktorė.

Rezultatas – visi tėvai 100 proc. pritarė pratybų būtinybei. „Rekomendacijos gali būti kaip gairės, tačiau jas būtina pritaikyti savo įstaigai, kad nekiltų chaoso. Mes tai ir padarėme“, – prisimena R. Drulienė.

Direktorė neslepia, kai nuo žodžių buvo pereita prie veiksmų, klausimų tik daugėjo. Tačiau po trijų pratybų bendruomenė jau žinojo savo vaidmenis.

„Trijų pratybų užteko, kad vaikai nustotų verkti ir ramiai reaguotų į signalą. Pačioje pradžioje mažiausieji išsigąsdavo. O dabar, išgirdę garsą, jie tiesiog stoja nuo stalo ir ramiai eina rengtis“, – pasakoja direktorė.

Į saugumą bendruomenė pažvelgė strategiškai. Įvertino tai, kad „Girinukas“ apsuptas daugiabučių, šalia mokykla, privažiavimas komplikuotas. Jei evakuacijos atveju suvažiuotų 200 tėvų mašinos – viskas užsikimštų. Todėl buvo numatytos kelios alternatyvios vietos artimiausiose gatvėse, kur būtų nuvedami vaikai, kad tėvai galėtų lengvai privažiuoti ir juos pasiimti. Eksperimentas su tėvais pavyko puikiai – nei vienas vaikas nebuvo pamirštas.

Vėliau kilo klausimas: o ką daryti, jei ekstremali situacija kils tamsoje ir vaikas pasimes? Sprendimas buvo rastas greitai – vaikams pagamintos specialios apyrankės su tėvų ir įstaigos kontaktais, taip pat skiriamieji atšvaitai.

Praktika atskleidė ir netikėtų detalių. „Per vienas pratybas pradėjome evakuaciją ir matome, kad dalis mūsų vaikų išėję į baseiną su plaukimo treneriais. Ką daryti? Taip plane atsirado nauja eilutė: vienas atsakingas asmuo eina su likusiais vaikais, o kitas skubiai bėga parsivesti vaikų iš baseino“, – realų pavyzdį pateikia R. Drulienė.

Mūsų veidrodis

Žinoma, pasiruošimo kelyje būta ir kuriozų, nes vaikų darželis šiuo metu renovuojamas. Nuaidėjus evakuacijos signalui, viena auklėtoja taip sustresavo, kad vaikus tiesiog pakalbinusį statybininką griežtai aprėkė: „Baik. Nekalbink. Dabar mes evakuojamės, mes einame.“

„O kartą evakavomės darbo pabaigoje, – juokiasi direktorė. – Mokytojos tvarkingai išsiveda vaikus, o iš paskos skuba padėjėja – su vaikais ir nešina didžiuliais šiukšlių maišais. Sakau joms: „Juk pagrindinis akcentas yra vaikai.“ O jos man rimtu veidu: „O jeigu po evakuacijos savaitę nebūsime darželyje, tai kas bus su tomis šiukšlėmis, koks kvapas bus.“

„Tobulai pasiruošti neįmanoma, bet valdyti stresą – išmokstama, – apie tai, kaip svarbu su vaikais kalbėti teisinga kalba, pabrėžia įstaigos psichologė R. Strazdienė. – Patiems mažiausiems sakome paprastai: šis signalas reiškia, kad dabar mums visiems kartu reikia trumpam išeiti į lauką, rūsį ar koridorių dėl saugumo.“

Direktorė papildo, kad vaikai akimirksniu nuskaito suaugusiųjų emocijas: „Mūsų misija ir buvo orientuota į suaugusiuosius – kad jie nepradėtų panikuoti, pastebėtų save iš šalies. Vaikai mokosi iš suaugusiųjų, iš jų perima ir matomą nerimą, stresą.“

Psichologė vis dėlto sugrąžina į realybę – kad ir kiek besiruoštum, 100 proc. viskam pasiruošti neįmanoma. Nebūna taip, kad, pavyzdžiui, virš galvos skraidant dronams, žmogų neišmuštų nei vienas prakaito lašelis. „Žmogiška daryti klaidas, bet būtent per šias patirtis, pratybas, mes mokomės, o mūsų smegenys tampa lankstesnės“, – teigia specialistė.

Mūsų planas gimsta su pratybomis ir realiais veiksmais.

Aukščiausia atsakomybė

Dar vienas auksinis darželio dėsnis – nuolat informuoti tėvus apie kiekvieną žingsnį, o po kiekvienų pratybų vėl visiems kartu susėsti ir atvirai aptarti, kas pavyko idealiai, o ko dar trūksta iki visiškos ramybės. Pasirodo, atsparumas susideda iš labai paprastų, bet nuoseklių kasdienių darbų.

„Labai daug kas priklauso nuo visos bendruomenės – ar visi sąmoningai žiūri viena kryptimi. „Girinuko“ bendruomenė žiūri viena kryptimi, todėl mums nekilo tuščių klausimų, kam viso to reikia“, – pagrindinį sėkmės pamatą įvardija R. Drulienė.

Šis bendras ir nuoseklus darbas įrodo, kad pasirengimas ekstremalioms situacijoms nėra tik techninių reikalavimų vykdymas. Tai – aukščiausia meilės ir atsakomybės forma savo šeimai, bendruomenei ir tėvynei. Tai darymas visko, kad tie ryškiaspalvėmis liemenėmis vilkintys vaikai, nuo kurių ir prasidėjo ši istorija, galėtų saugiai ir nerūpestingai klegėti gimtojo miesto gatvėmis, patys tapdami gražiausiu mūsų taikos ir ramybės simboliu.

„Girinuko“ patirtis rodo, kad tikrasis atsparumas prasideda ne nuo storų planų segtuvuose. Jis prasideda nuo bendruomenės pasitikėjimo, nuolatinio dialogo ir praktinių veiksmų. Kai vaikai šalia mato ramius, žinančius ką daryti suaugusiuosius, o tėvai pasitiki ugdymo įstaiga, net sudėtingiausi ateities scenarijai tampa ne baimės, o tiesiog pasirengimo klausimu.

„Girinuko“ formulė: šeši žingsniai, kaip civilinę saugą paversti veikiančiu įpročiu

1. Atsisakykite „stalčiaus planų“. Stori, dešimčių puslapių dokumentai streso būsenoje neveikia – žmogaus smegenys nepajėgios jų prisiminti. Sutrumpinkite planus iki vieno puslapio aiškių algoritmų: ką konkrečiai daro vadovas, ką mokytojas, kas atsakingas už komunikaciją, o kas patikrina specifines erdves. Už kiekvieno veiksmo – atsakingas žmogus.

2. Sukurkite alternatyvų ryšio kanalą tėvams. Įdiekite atskirą, tik kritiniams atvejams skirtą SMS pranešimų sistemą. Tėvai iš anksto turi žinoti: jei ateina žinutė iš šio kanalo, vadinasi, informacija yra oficiali, tiksli ir reikalaujanti dėmesio.

3. Numatykite alternatyvias vaikų paėmimo vietas. Jei pavojaus atveju visi tėvai vienu metu suvažiuos prie ugdymo įstaigos, siauros kiemų ar miesto gatvės akimirksniu užsikimš, o tai paralyžiuos specialiųjų tarnybų darbą. Plane numatykite 2–3 saugias vietas tolėliau nuo įstaigos, kur, esant reikalui, pėsčiomis būtų saugiai nuvesti vaikai ir kur tėvams būtų lengviau privažiuoti.

4. Identifikavimo priemonės – ramybė pasiklydus. Pasirūpinkite, kad vaikai turėtų specialias apyrankes arba korteles su tėvų kontaktais ir įstaigos pavadinimu. Jei evakuacija vyktų tamsoje, dūmuose ar esant masinei sumaiščiai, tai užtikrintų, kad nei vienas vaikas nepasimes ir bus greitai identifikuotas.

5. Pratybas pradėkite nuo suaugusiųjų. Vaikai akimirksniu nuskaito suaugusiųjų paniką ir baimę. Pirmiausia algoritmą iki automatizmo turi surepetuoti personalas. Tik tada, kai mokytojai jaučiasi ramūs ir žino savo vaidmenis, galima įtraukti vaikus.

6. Po pratybų – atviras „debriefingas“ (aptarimas – red. past.). Tobulų pratybų nebūna, o klaidos ar kuriozai yra geriausia pamoka. Po kiekvieno bandymo susėskite su komanda ir tėvų atstovais, atvirai įvardykite, kas strigo, ir iškart koreguokite planą. Atsparumas gimsta per nuolatinį tobulinimą.