Tenka ilgai laukti

Įsivaikinantieji prisiima visą atsakomybę už vaiką ir negauna jokios finansinės paramos iš valstybės. Globėjams ir šeimynoms finansinė parama skiriama. Nuo šiemet ji didėja.

Kačerginėje įsikūrusi jauna šeima – Jurgita ir Kazimieras Grinkevičiai – augina devynmetę Rusnę ir penkiametį Titą. Tačiau jų namuose šiuo metu krykštauja penki vaikai. Trims iš jų – trimečiam ir septynių mėnesių berniukams bei vienų mergaitei – Grinkevičiai yra tik laikinieji globėjai. Vadinasi, šie mažyliai jų namuose bus tol, kol jų tėvai pasitaisys ir teismas nuspręs mažuosius grąžinti į šeimą, arba visam laikui apribos tėvų teises ir atsiras kiti suaugusieji, panorę juos įsivaikinti ar tapti nuolatiniais globėjais.

"Norint paskatinti įvaikinimą, reikėtų šį procesą sutrumpinti. Dabar dėl įstatymų netobulumo, ilgai trunkančių teismo procesų reikia labai ilgai laukti, kol vaikui, kuriuo tėvai nesirūpina ir net skriaudžia, gali būti nustatyta nuolatinė globa. Ji gali būti nustatoma tik tada, kai tėvystės ar motinystės teisės apribojamos neterminuotai. Iki tol gali būti skiriama tik laikinoji globa. Taigi, pas mus atvykstantiems vaikučiams mes pirmiausia tampame laikinaisiais globėjais, paskui paprastai – ir nuolatiniais. Tada jie patenka į įvaikinamų ar teikiamų nuolatinei globai vaikų sąrašus, ir po kiek laiko išvažiuoja į kitą šeimą – pas savo įtėvius ar globėjus", – pasakojo J.Grinkevičienė. Šis procesas paprastai užtrunka nuo pusės metų iki metų. Moteris prisimena keletą atvejų, kai vaikai iš jų sugrįžo pas savo tikruosius tėvus. Vienas jų – šiuo metu jų šeimoje gyvenantis trimetis. Tačiau iš tiesų berniuko tėvai nepasikeitė: metus pabuvęs savo tikrojoje šeimoje berniukas vėl grįžo pas Grinkevičius. "Berniukas sugrįžo apgailėtinos būklės: dantys – išgedę, jis nieko nevalgė, išskyrus bulvių traškučius ir panašų nesveiką maistą. Nepripažino šakutės – valgė rankomis, teko ilgai kovoti dėl higienos įgūdžių: iš naujo turėjome mokyti praustis, valytis dantis", – pasakojo globėja.

"Mes dar nebuvome susituokę, kai pasikalbėdavome: galėtume globoti vaikus. Pagalvojome, kad padarysime gerą darbą ir tiems vaikams, ir visuomenei, kurioje patys gyvename", – sakė K.Grinkevičius.

Vaikams ir visuomenei

Ji pastebi, kad daugelis mažylių pas juos atkeliauja pradėjusiais gesti arba jau sugedusiais dantukais, sumažėjusiu hemoglobinu. Mažiausias pas juos patekęs kūdikis – dešimties dienų mažylė. "Stengiamės greitai susiimti: medikai, higienos įgūdžiai, mityba. Po truputį atsigauna tie vaikai. O prisiriša jie labai greitai. Pasijunta saugūs, mylimi. Mūsų Rusnė su Titu daug naudos duoda adaptuojantis: įtraukia tuos vaikučius į vaikiškus žaidimus, pasidalija savo šiluma. Taigi, globotiniai atsigauna ne tik mūsų, suaugusiųjų, bet ir mūsų vaikų pastangomis", – sako J.Grinkevičienė. Ji prisipažįsta: skirtis su pas juos kurį laiką gyvenusiais mažyliais skaudu, bet šeima tiki: vaikai patenka į geras rankas. "Juo labiau kad po kelių dienų paprastai būna naujas skambutis su prašymu priimti kitą vaiką, ir prasideda rūpestis kitu mažu žmogumi. Antras dalykas, kad praktiškai su visais pas mus gyvenusių vaikų įtėviais ar nuolatiniais globėjais mes palaikome ryšius", – sakė pašnekovė.

Tėvų meilės nepatiriančius mažylius Grinkevičiai pradėjo globoti prieš septynerius metus. Per tą laiką jie globojo šešiolika vaikų, daugiausia – ikimokyklinio amžiaus mažylių. "Mes dar nebuvome susituokę, kai pasikalbėdavome: galėtume globoti vaikus. Pagalvojome, kad padarysime gerą darbą ir tiems vaikams, ir visuomenei, kurioje patys gyvename", – sakė K.Grinkevičius.

Pradėję globoti panašaus amžiaus kaip jų biologinės atžalos vaikus, kačerginiečiai ir liko, kaip patys sako, mažų vaikų globėjais. Jei tektų priimti paauglį, pasak J.Grinkevičienės, ji pirmiausia pasidomėtų, ar jis – ne probleminis. "Nenorėtume, kad globotiniai darytų neigiamą įtaką mūsų pačių vaikams. Priimdami naują vaiką į šeimą mes visuomet atsiklausiame savo vaikų. Dar nebuvo, kad jie prieštarautų. Matau, kad mūsų Rusnė yra linkusi globoti. Rūpindamasi kitais mūsų šeimoje augančiais mažyliais, ji ugdosi socialinę atsakomybę. Jai vis dažniau kyla klausimų, kodėl tuos vaikus palieka jų tėčiai ir mamos, kas su jais bus toliau", – pasak J.Grinkevičienės, dukra norėtų, kad jų šeimoje atsirastų ir vyresnė, jos amžiaus, mergaitė.

Grinkevičiai žino, kad, įsteigę šeimyną, gautų didesnę valstybės finansinę paramą. Tačiau tuomet šeimynos steigėja negalėtų dirbti kito darbo, ne šeimynoje. O J.Grinkevičienei atrodo svarbu kelias valandas per savaitę išeiti į kitokį, ne globėjos, darbą. "Esu neformaliojo vaikų švietimo pedagogė – vedu kūrybines dirbtuves", – savo veiklą trumpai pristatė J.Grinkevičienė.

Darbas kiaurą parą

Šeima įsitikinusi, kad valstybė turėtų teikti daugiau paslaugų globėjams, pavyzdžiui, trumpalaikės vaiko priežiūros dieną. "Aš dabar prižiūriu tris mažus vaikus. Ir jei su vienu man reikia pas gydytoją, kur dėti kitus? Yra moteris, kuri gali ateiti mums pagelbėti po pietų, tačiau būna situacijų, kai reikia pas gydytoją nuvažiuoti iš ryto", – užsiminė jauna moteris. Reikalui esant, į pagalbą šeimai ateina ir artimieji.

Iki šiol Grinkevičiams, kaip ir kitiems globėjams, būdavo skiriamos 152 eurų išmokos už globojamą vaiką per mėnesį. Nuo sausio ši išmoka išauga dvigubai – bus mokama po 304 eurus. Valstybės sprendimą padidinti išmokas pašnekovai vadina teisingu, nes iki šiol mokėtų lėšų visoms mažųjų reikmėms neužtekdavo.

Paklausta, kas globojant vaikus sunkiausia, J.Grinkevičienė purto galvą – to ji neprisimenanti: "Globėjų darbas tęsiasi kiaurą parą – čia poilsio valandų tu neturi. Turėjome ir sunkaus charakterio vaikų, su kuriais buvo sudėtingiau rasti bendrą kalbą. Būna sunkių dienų: vaikai būna neramūs, ir pats fiziškai pavargsti. Tačiau mes turime patirties – žinome, kad po blogos dienos ateina gera. Negalėčiau pasakyti, kad kažkas buvo labai blogai. Jei esi pozityvus, mėgaujiesi tuo, ką darai, – nėra labai sunku."

Moteris mieliau vardija tai, kas jai teikia džiaugsmą. "Vien tai, kad mūsų šeima dabar yra didelė, man teikia didžiulį malonumą. Nepaisant to, kad kai kurie vaikučiai mūsų šeimoje yra pakeleiviai. Džiaugiuosi, kad globodami vaikus mes turime galimybę būti didele šeima. Aš labai pozityviai į viską žiūriu: tiesiog mėgaujuosi paprasta buitimi, vaikų auginimu. Gera, kai matai, kad vaikai į šeimas, kur jie gyvens nuolatos, išvažiuoja atsigavę", – pasak jaunos moters, tuomet ji matanti ir savo darbo prasmę.

Turi devynis globotinius

Domeikavos seniūnijoje, Radikiuose įsikūrusioje Editos Jančaitienės šeimynoje šiuo metu gyvena devyni globotiniai. Šeimyna veikia dvejus metus – anksčiau E.Jančaitienė su vyru Gediminu vaikus globojo neįsteigę šeimynos. "Prieš šešerius metus pradėjome nuo dviejų berniukų, kuriuos pasiėmėme mirus giminaitei. Dabar vienas tų berniukų – pilnametis, jis jau nebe mūsų globotinis. Dvyliktokas, tačiau norėjo pabandyti gyventi atskirai – šiuo metu gyvena pas savo močiutę. Jo brolis – šešiolikmetis, jis vis dar su mumis. Dar turime tris pametinukus: dešimties, vienuolikos ir dvylikos metų berniukus. Jie ne giminės, tačiau labai gerai sutaria, turi daug bendrų interesų. Turime ir penkis ikimokyklinukus: ketverių metų dvynukus berniukus, taip pat ketverių metukų mergaitę, trimetį jos brolį ir pusantrų metų mergaitę. Kartu gyvena ir mūsų 14-metis sūnus. Taigi, mūsų namuose šiuo metu – dešimt vaikų. Reikia nemažo stalo, kad visi kartu galėtume susėsti", – šypsosi E.Jančaitienė. Šeimynos steigėja šiuo metu Kauno kolegijoje studijuoja socialinį darbą (toks išsilavinimas yra būtinas šeimynų steigėjams). Kai jai tenka išvykti į paskaitas, su vaikais pasilieka vyras arba dvi suaugusios Jančaičių dukros. Jos gyvena atskirai, tačiau vis pasisiūlo padėti tėvams prižiūrint mažuosius. "Vaikai ypač laukia mūsų jaunesniosios dukros Lauros, kuri yra baigusi socialinį darbą, gyvena netoliese – ji dažniau pas mus užsuka. Vaikai vis klausia: kada Laura atvažiuos? Su ja vaikai ir pamaitinti, ir pamyluoti, – E.Jančaitienė prisipažino, kad neseniai nustebino vyresnioji dukra, pasiūlydama jai su vyru išvažiuoti pailsėti. – Dukra sako: turiu savaitę atostogų, galiu vaikus pažiūrėti. Bet aš atsisakiau tokių atostogų – kol kas nereikia."

Šiuo metu Jančaičiai plečia namą – stato priestatą. "Maži vaikai mėgsta žaisti vienoje erdvėje, o vyresniems reikia susikaupti mokantis – geriau, kai kambaryje jų gyvena mažiau. Be to, mergaitėms reikia atskiro kambario", – sakė pašnekovė.

Dviejų žmonių sprendimas

Kaip moteris spėja padalyti dėmesį devyniems globotiniams? "Visi devyni kartu mažai būna: keturi išeina į mokyklą, du – į darželį, visą dieną namuose lieka tik trys mažiukai", – užsiminė E.Jančaitienė. Du jos globotiniai – trimetis ir keturmetė – laukia eilės į darželį. Priimant į darželį globojamiems vaikams teikiamas prioritetas, tačiau, jei vaikutis į šeimyną atvyksta, kai grupės jau suformuotos, tenka laukti kito rugsėjo.

Šeimynos Jančaičiai daugiau nežada plėsti. "Tačiau esame pasirašę sutikimą priimti ir laikinajai globai vaikų – kol jiems būtų surasti nuolatiniai globėjai ar įtėviai. Laikinajai globai dar galėtume priimti kokį vaikutį", – užsiminė pašnekovė.

E.Jančaitienė kaip šeimynos steigėja kas mėnesį gauna 445 eurų išmoką, susietą su vidutinėmis draudžiamosiomis pajamomis (nuo jos ji turi sumokėti mokesčius "Sodrai"), taip pat nuo šiemet dvigubėjančią mėnesinę 152 eurų išmoką kiekvienam globojamam vaikui.

"Iš valstybės skiriamų pinigų perkame vaikams maistą ir drabužėlius. Kai daug vaikučių, reikia daug maisto ir daug drabužėlių. Ir elektros, ir vandens daug išnaudojame, ir didelį gyvenamąjį plotą apšildyti turime, – išlaidų rūšis vardijo pašnekovė. – Pastaruoju metu teko daugiau pas gydytojus važinėti: mūsų globojamai mergaitei, kuri tada buvo kūdikis, buvo nustatytos širdies ydos – reikėjo ne kartą į Santariškių klinikas Vilniuje važiuoti. Su berniuku, kuris viena akyte nemato, taip pat reikėjo ne kartą pas gydytojus važiuoti. Ir mokamus būrelius vaikučiai lanko." Šeimynos steigėja užsiminė, kad vasarą su vaikais norisi ir prie jūros, ežero nuvažiuoti.

"Aš už vaikų globos pertvarką, už tai, kad neliktų vaikų namų. Tačiau norisi, kad visuomenė kitaip į tai pasižiūrėtų. Reikėtų pradėti nuo savęs: pagalvoti, gal aš galėčiau to imtis? Didesnė finansinė parama – gerai, tačiau jei kas ims vaikus globoti vien iš finansinių paskatų – bus labai blogai. Visų pirma reikia mylėti vaikus", – atkreipė dėmesį E.Jančaitienė. Kaip paskatą dirbti toliau Jančaičiai vertina ir pernai pelnytą Domeikavos seniūnijos Metų šeimos titulą.

Ir kalbinti globėjai, ir šeimynos steigėja sako: vaikų globojimas turi būti dviejų suaugusių šeimos narių apsisprendimas ir abiejų rūpestis. Kitaip nieko nebus. "Man sako: tau turbūt vyras labai padeda auginti vaikus. Man Kazimieras ne padeda – mes kartu auginame, kartu globojame vaikus", – pabrėžė J.Grinkevičienė.

Daugiau apie nuo šių metų augančias išmokas globėjams ir iššūkius, su kuriais susiduria globoti vaikus ar juos įsivaikinti pasiryžusios šeimos, skaitykite kitame "Kauno rajono dienos" numeryje.