Atmetus dramatiškiausius atvejus, žmogus visada turi galimybę rinktis. Sėdėti kaime sudėjus rankas ir tūžti, kad valdžia moka per menkas pašalpas, ar  užsiauginti daržovių, vištų, gyvulių ir bandyti gyventi oriai?  O gal – net turtingai?

Priprato prie paramos

Kauno rajone skurstančių ir pagalbos prašančių žmonių per šiuos metus padaugėjo kelis kartus.

Pinigus, drabužius, košes dalijantieji sako, kad daugybė žmonių įprato viską gauti be jokių pastangų. Labdaros ir paramos fondo vadovė Vida Rainienė pastebi, kad dalis žmonių įsitikinę, jog pagalba jiems priklauso kaip savaime suprantamas dalykas. „Jie nededa pastangų, kad kas nors keistųsi. Gal išlepinome?“ – svarstė V.Rainienė.

Vilkijos seniūnas Leonardas Deglius įsitikinęs, kad neretai žmonės patys būna kalti dėl prasto savo gyvenimo. „Dažnai kalčiausias būna alkoholis, didelė tinginystė ir nenoras ką nors daryti“, – pastebėjo seniūnas.

Tarp 200 oficialių Vilkijos bedarbių sunku rasti norinčiųjų  padirbėti už pinigus. „Jie turi pasiteisinimą – neapsimoka, nes gaunu paramą. Net kai  labdaros atveža, jie tingi padėti dėžes iškrauti. Nors samdyk ką nors“, – piktinosi L.Deglius.

Seniūnas žino, kad yra ir tokių, kurie verčiasi, kaip išmano, ir nieko neprašo. O kiti net kuria darbo vietas ir turi planų, kaip praturtinti visą bendruomenę.

Gulėti ant krosnies laukiant labdaros, žinoma, būtų paprasčiau.

Gauna, bet neužtenka

„Jei būtų pinigų, netrūktų nieko“, – burbtelėjo penkių vaikų mama Daiva Kačinskienė. Dviejų kambarių bute Vilkijoje gyvenanti šeima gauna pašalpą. Pasak D.Kačinskienės, vyras dirba nelegaliai ir per dieną gauna maždaug 40 litų.

Moteris neslepia, kad jų šeimai netrūksta dėmesio – kuo gali, padeda seniūnija, nuveža vaikus, kur reikia, sumokėjo už vandenį susidariusią skolą. Mažieji trynukai, kuriems ką tik sukako šešeri, neseniai nemokamai stiprino sveikatą sanatorijoje. Du vyresnieji vaikai mokykloje gauna nemokamus pietus.

„Poliklinikoje gauname visokių drabužių, batų, žaislų. Dienos centro darbuotojai atveža pieno ir kitokių produktų, visokių bandelių, kartais net ir tortų“, – vardijo D.Kačinskienė.

Virėjos amato mokiusis moteris pati niekur nedirba ir sako, kad Vilkijoje nėra jokių darbų. Šeima neturi daržo ir nebando kaip nors pagerinti savo gyvenimo, nors pripažįsta, kad tikrai ne visko užtenka. „Trūksta malkų, nes patys kūrename. Vaikams visada trūksta drabužių“, – pasiguodė D.Kačinskienė.

Prašyti – gėda

„Gyvename taip, kad užtektų. Gėda vaikščioti ir prašinėti pagalbos“, – visiškai kitokią poziciją išsakė Jūratė Minelgienė, su vyru Kęstučiu auginanti 13 vaikų. Akuotų kaime šalia Vilkijos gyvenanti šeima pavyzdingai tvarko savo namus ir aplinką.

Tėtis dirba Kaune ir namie būna retas svečias. Tiesa, uždirba nedaug – minimalią algą. J.Minelgienė namie lieka su vaikais ir triūsia ūkyje. „Keliuosi penktą ryto, apeinu gyvulius, tada jau einu ruošti pusryčių vaikams“, – apie kasdienybę pasakojo moteris.

Jei vaikai užsinori pusryčiams karštų sumuštinių, visai šeimai prireikia bent 3–4 batonų. Vyriausiajai Minelgų dukrai Audronei – 21-eri, ji – Vytauto Didžiojo universiteto antrakursė. Mažiausiems dvynukams Rokui ir Nojui – dveji.

„Labai taupome“, – paaiškino J.Minelgienė. Šeima savo žemės neturi, bet nuomoja iš valstybės beveik 3 ha. Augina porą karvių, turi kiaulių, pulkelį vištų. Tai nemenka paspirtis.

Vien išleisti vaikus į mokslus prieš rugsėjo 1-ąją šeima pakloja apie 4 tūkst. litų. Batus ir drabužius mama stengiasi vaikams pirkti naujus, kad paskui dar liktų mažesniems.

Labiausiai trūksta lovų

Pasiteiravus, ar nesikreipė kur nors pagalbos ar kokios labdaros, daugiavaikė mama tik purtė galvą. „Vyras sako, kad vaikai – mūsų reikalas, ir nėra čia ko prašinėti“, – šeimos nuostatą atskleidė moteris.

Šeimos pajamos per mėnesį – apie 3500 litų. Šeima iš rajono savivaldybės gauna socialinę pašalpą. Devyniems vaikams dar priklauso vaiko pinigai – 52 litai per mėnesį. Mokinukai mokyklose nemokamai pavalgo pietus. Visa kita – jau pačių tėvų rūpestis.

J.Minelgienė neslėpė, kad didžiausia problema jų namuose – lovos. Mažesnieji miega po 3–4 vienoje lovoje.

13 vaikų mama prisiminė sulaukusi iš Kauno rajono valdžios pjuvenų briketų kurui ir dovanėlių vaikams. „Šiaip verčiamės patys, kol galim. Jeigu skųsies, geriau nebus“, – optimistiškai sakė nuolat besišypsanti moteris.

„Nors Minelgų šeima gyvena ne Vilkijoje, visiems rodau juos kaip pavyzdį“, – negailėjo pagyrų 13 vaikų auginančiai šeimai Vilkijos seniūnas L.Deglius.

Kitokio kaimo architektai

Kauno pašonėje ūkininkaujantis Audrius Banionis siūlo pažvelgti į visiškai kitokį lietuvišką kaimą. Erdvūs pasėlių laukai, nušienautos pakelės, jaukios sodybos ir klestintys gyvulininkystės ūkiai – tokį kaimą kuria kai kurie pasiturintys ūkininkai.

"Ne visi čia prasigėrę ir degraduojantys, yra ir labai teisingai gyvenančių žmonių, kuriems, beje, rūpi ne tik jų pačių gerovė, bet ir viso kaimo ateitis", – prabilo didžiulio ūkio, nusidriekusio 800 ha teritorijoje, šeimininkas A.Banionis.

Margininkų kaime gimęs ir augęs vyras į miestą nepabėgo. Jis visuomet jautė, kad čia yra jo vieta ir kad net ir kaime galima susikurti sotų gyvenimą. Prieš gerą dešimtmetį Audrius drąsiai investavo į nedidelį ūkį ir nusipirko kelias dešimtis kiaulių.

Šiandien jo pasėliai – didžiausi apylinkėse, auginami gyvuliai mėsai, pienui, veikia mėsos perdirbimo cechas, duonos kepykla.

"Viskas prasidėjo kukliai, o dabar turime ūkį, iš kurio gali pragyventi šimtas žmonių", – tarė pašnekovas.

"Ką tik atšventėme mamos 75-ąjį gimtadienį ir visi penki jos vaikai susėdome prie stalo. Visiškai skirtingi. O juk srėbėme iš to paties puodo, mūvėjome tokias pat kelnes. Nežinia, kodėl vienas vaikas gimsta verslumu žibančiomis akimis", – svarstė A.Banionis.

Pelnas – ir bendruomenei

Didžiąją dalį Margininkų kaimo darbu aprūpinantis ūkininkas A.Banionis planuoja suręsti viešą pirtį, pastatyti taverną ir parduotuvę.

"Svarbu įdarbinti kuo daugiau žmonių, kad jie jaustųsi laimingi, matytų perspektyvą", – kalbėjo A.Banionis.

Buvo laikai, kai kaimiečiai po langais runkelių prisisodindavo, o dabar sodybos apsėjamos pievute, nušienaujamos pakelės. A.Banionis įsitikinęs, kad geras pavyzdys – užkrečiamas.

"Nekantrauju įgyvendinti savo sumanymą: pastatysiu taverną, pirtį, į kurią, pavyzdžiui, penktadieniais galės rinktis kaimo jaunimas. Vieni žaistų biliardą, kiti – smiginį. O ir močiutės po sekmadienio šv.Mišių užsuktų arbatos. Bendruomenė turi bendrauti. Tuomet ir atotrūkis tarp pasiturinčiųjų ir vargstančiųjų bus mažesnis", – įsitikinęs A.Banionis.