Pradžioje buvo jautis

Ne tik jauniems, bet ir vyresnio amžiaus kauniečiams jau mažai ką sako L.Juozonio pavardė, nors šis Rokiškio apskrityje 1922 m. liepos 24 d. gimęs žmogus per savo gana ilgą gyvenimą (1922–2015) atliko didžiulius darbus mūsų tautos istorijos išsaugojimo labui. Pavyzdžiui, kas iš kauniečių žino, kad būtent L.Juozonis 1990 m. Kauno Įgulos bažnyčios rūsyje surado Kristaus statulą, kuri stovi Maironio lietuvių literatūros muziejaus kiemelyje, parengė jos pamato brėžinius?

Prieš gerą dešimtmetį Žemųjų Šančių pakraštyje, Edmundo Stašio sodyboje – L.Juozonio darbų muziejuje – subolavę keli stogastulpiai ir koplytstulpiai paakino pakalbinti 90-metį jų autorių L.Juozonį, E.Stašio dėdę. Kūrybingas L.Juozonis, anuomet pasidžiaugęs kieme pastatytais naujausiais savo mažosios lietuvių architektūros kūriniais, paaiškino, kad pirmąsias piešimo pamokas jam davė tėvo brolis Kazys – auksinių rankų stalius, mokėjęs ir briedžio galvą su ragais išdrožti. „Aš jam pavydėjau, – anuomet sakė L.Juozonis. – Ir pradėjau prašyti pamokyti mane piešti. Dėdė greitai nupiešė jautį ir pasiūlė man jį perpiešti. Aš pradėjau piešinį nuo jaučio kojų. Dėdė nusikvatojo ir paklausė, kodėl pradedu piešti jautį ne nuo galvos, o nuo kojų. Tuomet jau aš jo paklausiau – o ant ko gi jautis stovės?“

Numatė: šis Žemuosiuose Šančiuose L.Juozonio suprojektuotas namas pamažu tapo jo darbų muziejumi. (Aurelijaus Noruševičiaus archyvo nuotr.)

Priminsime, kad L.Juozonis jaunystėje studijavo architektūrą kartu su būsimu garsiuoju partizanų vadu Juozu Lukša ir kartu su juo priklausė, kaip yra sakęs pats L.Juozonis, pogrindinei kovos su okupantais „penkiukei“, kurios vyresnysis buvo J.Lukša. Tad dėsninga, kad 1995 m. L.Juozonis kartu su bendraminčiais Veiverių Skausmo kalnelyje pastatė J.Lukšai ir jo žuvusiems broliams paminklą.

Šeima: priekyje tėvai – Bronė ir Juozas, o tarp jų – sūnus Leonas. Antroje eilėje iš kairės: Leono brolis Albertas ir sesės Aldona ir Ona, 1928 m. (Edmundo Stašio asmeninio archyvo nuotr.)

Nuo Paganinio iki Bielinio

Kai sovietmečiu didžiojo Lietuvos knygnešio Jurgio Bielinio anūkas Algirdas paprašė medžio drožėjo L.Juozonio pastatyti stogastulpį knygnešio palaidojimo vietoje – Biržų rajone, Suosto bažnytkaimyje, vietos valdžia, suprantama, leidimo nedavė. Todėl stogastulpis su trijų knygnešių (Jono, jo žmonos Onos ir brolio Andriaus) kompozicija buvo pastatytas anuomet dar išlikusiame Biržų rajone, Purviškių vienkiemyje, kur tebeauga ąžuolas, menantis J.Bielinį, ir stovi akmuo, nuo kurio šis knygnešys atsišaudė, bėgdamas nuo caro žandarų.

Įdomu tai, kad L.Juozonis pavaizdavo J.Bielinio brolį Andrių be kojos. „Tai istorinis faktas, – patikino prieš dešimtmetį kalbintas skulptūros autorius. – Knygnešys Andrius, ieškomas caro žandarų, bandė bėgti į Ameriką, tačiau jam dar Vokietijoje gangrenavo koja, ir kaizeris išdavė jį caro žandarams nukankinti.“

Pasak istoriko Aurelijaus Noruševičiaus, mažai ir tyliai kalbančiam L.Juozoniui sovietmečiu ne kartą teko aiškintis kagėbistams, iš kur gaudavo medžiagos paminklams, kas juos statė, kodėl ir kieno eilės iškaltos akmenyje ar medyje, kas ir kur iškalė. „Jei būčiau dirbęs už pinigus, gal ir būčiau ko bijojęs“, – sakydavo Leonas, nes subrendusio patrioto veikla buvo jo gyvenimas.

Panašių, kaip J.Bieliniui ar, pavyzdžiui, J.Lukšai, paminklų L.Juozonis pastatė Balio Sruogos, Mato Šalčiaus, Adomo Jakšto ir kitų žinomų žmonių gimtinėse. „Iš pradžių pats ilgai nesupratau, kas man labiau rūpi: ar skulptūra, ar tapyba, ar grafika. Kai vienas darbas atsibosdavo, pradėdavau kitą, todėl išbandžiau viską. Pirmąją skulptūrėlę iš beržo išdrožiau, regis, Paganiniui apie 1942-uosius", – teigė L.Juozonis 2002 m. išleistoje knygelėje „Kraštotyrininko kelias".

Kita L.Juozonio veiklos kryptis – išradimai ir atradimai. Jam, pavyzdžiui, pavyko drauge su žmona Liucija, dirbusia sovietmečiu Kauno politechnikos instituto Kazimiero Baršausko ultragarso laboratorijoje moksline bendradarbe kartu su išradėja Antanina Garmute (garsi tremtinė, rašytoja) surasti medžiagą, kuri džiūdama smarkiai susitraukia. Ją L.Juozonis panaudojo medalių gamyboje. Deja, 2008 m. vagys pagrobė jo medalius iš parodos.

Maskvos sprendimas

1952–1977 m. L.Juozonis, lankydamas Kauno profsąjungų rūmų Vaizduojamojo meno studiją, vasaras leisdavo tapybos seminaruose įvairiose Lietuvos vietovėse. Kartą užsukęs į Kauno mokytojų namus (dabar Istorinė Prezidentūra) pasižiūrėti mokytojo kraštotyrininko Tomo Glodo režisuoto spektaklio, nupiešė visų aktorių draugiškus šaržus, o Domas Akstinas 1997 m. sudėjo juos į knygą. Beje, lankydamas minėtą studiją, L.Juozonis 1974 m. dalyvavo Maskvoje vykusioje dailininkų mėgėjų parodoje „Šlovė darbui“: pateikė vėliau tapusį populiarų Lietuvoje paveikslą, kuriame buvo pavaizduoti visi Lietuvos kunigaikščiai pradedant karaliumi Mindaugu. Net ir sulaukęs 90-ies L.Juozonis negalėjo suprasti, kaip tokios tematikos paveikslas galėjo būti priimtas ir eksponuojamas Maskvoje. „Gal jie nesusigaudė lietuviškuose užrašuose? – samprotavo anuomet L.Juozonis. – Juk sovietinėje Lietuvoje manęs su tokiu paveikslu niekas į jokią parodą nebūtų įleidęs“. Beje, tas paveikslas, nežinant autoriui, buvo tiražuojamas „Žemprojekto“ institute, kuriame dirbo pats kūrėjas. Šis jo kūrinys greitai išplito po visą Lietuvą.

Ką žinome apie kitus L.Juozonio įvairia technika tapytus ne tik Lietuvoje žinomų žmonių portretus? Štai, pavyzdžiui, praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje L.Juozonis užsuko pas Kaune, Kęstučio g., gyvenusį Kazį Šimonį ir paprašė jo papozuoti grafiniam portretui. K.Šimonis mielai sutiko, ir jo portretas išliko ateinančioms kartoms.

Kur vaidinta?

Vaikštinėdamas sovietmečiu po Palangą L.Juozonis susidomėjo stulpu, ant kurio užrašas bylojo, kad šioje vietoje įvyko pirmas lietuviškas vaidinimas lietuvių kalba „Amerika pirtyje“.

Tačiau kraštotyrininkas buvo girdėjęs, kad ši vieta netiksli, ir nutarė išsiaiškinti. Susiradęs grafo Tiškevičiaus albumą, nustatė, kur stovėjo grafo prekių sandėlis su įmantriomis kolonomis. Palangos tiltas į jūrą prasidėjo būtent nuo šio pastato, kuriame vaidino grafo pakviesti Varšuvos ir Krokuvos teatrai. Tad rašytoja G.Petkevičaitė-Bitė paprašė Tiškevičiaus leisti čia suvaidinti ir pirmą lietuvišką spektaklį.

Sovietmečiu L.Juozonis inventorizavo žymių Lietuvos žmonių gimtąsias sodybas, domėjosi šių šeimų likimu. Jis asmeniškai pažinojo tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį, poetą Bernardą Brazdžionį, išeivijos rašytoją Alę Rūtą, pedagogą, literatą Alfonsą Keliuotį. Atrodo, kad tik iš šio tyrinėtojo užrašų sužinota, pavyzdžiui, apie garsaus Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjo Martyno Jankaus dukros Urtės žygdarbį – tai ji, gyvendama Vokietijoje, susipažino su H.Himlerio draugu, kuris padėjo 43 lietuvių kaliniams išsigelbėti nuo mirties Štuthofo koncentracijos stovykloje.

Būtent L.Juozonis su bendraminčiais pirmasis dar sovietmečiu pradėjo valyti ir tvarkyti Jono Basanavičiaus gimtinę, atstatė su Vytautu Markevičiumi ir kitais draugais Vinco Pietario klėtelę, atliko daugybę kitų įžymių žmonių gimtinių atstatymo darbų. Prieš dešimtmetį autorės kalbintas visapusis kūrėjas apgailestavo nebeturįs vilties išleisti parengto albumo „Įžymių žmonių gimtinės“ antrojo tomo.

Tėviškė: tokią gimtąją sodybą Rokiškio apskrities Pandėlio valsčiuje nupiešė L.Juozonis, 1938 m.

Laisvalaikio mozaika

Kaip autorei 2012 m. sakė kalbintas 90-metis L.Juozonis, sportas – patys geriausi vaistai nuo kraujagyslių kalkėjimo. Jubiliatas tuo metu laisvalaikiu dar žaidė stalo tenisą, o anksčiau – pasaulio lietuvių žaidynėse, kitose sporto veteranų pirmenybėse yra net ir laimėjęs (2001) Lietuvos sporto veteranų stalo teniso čempionatą 75–80 metų amžiaus žaidėjų grupėje.

„Antroji mano aistra – šachmatai, kuriais pradėjau žaisti Rokiškio gimnazijos penktoje klasėje. Bėgant dešimtmečiams įsitikinau, kad žaidžiant šachmatais, kaip ir stalo tenisą, reikia žaidėjus skirstyti pagal amžiaus grupes, nes dėl besivystančios sklerozės dabar ėjimui apgalvoti reikia daug daugiau laiko nei jaunystėje“, – tvirtino L.Juozonis, sovietmečiu simultanuose su garsiąja pasaulio čempione Nona Gaprindašvili pasiekęs lygiąsias ir laimėjęs partiją prieš garsųjį mūsų šachmatininką Vladą Mikėną.

Kaip dabar prisimena istorikas, Garbės tautotyrininkas Aurelijus Noruševičius, susipažinęs su L.Juozoniu sovietmečiu kraštotyrinėje veikloje, jis ne kartą žaidė su juo šachmatais. „Niekada neteko laimėti, – neslėpė Aurelijus. – Laimėjau tik vienintelę partiją 2015 m. pradžioje. Kartu tai buvo ir paskutinė mudviejų šachmatų partija – Leonas mirė tų pačių metų pabaigoje.“

Trumpa L.Juozonio darbų suvestinė

20 knygų viršelių autorius, keliolikos knygų iliustratorius (iliustravo, pavyzdžiui, A.Briedytės-Lagunavičienės knygą „Kelias į krepšinį“, A.Garmutės „Rugiai po ledu“ ir kt.).

Išlieta 15 jo sukurtų bronzinių bareljefų.

Sukurtos 24 ąžuolinės memorialinės lentos, maždaug 200 mažų statulėlių iš įvairių medžiagų (medžio, molio, gintaro, kaulo, akmens ir kt.), 30 ąžuolinių koplytstulpių ir kt.

Įvairia technika (aliejumi, tempera, pastele, linoraižiniais, akvarele, šilkografija) sukurta apie 100 skirtingos tematikos paveikslų.

Parašė ir išleido knygas: „36 įžymių žmonių gimtinės“ su jų inventorizacijos planais, biografijomis, „437 draugiški šaržai“ ir nepaprastai įdomų, išsamų savo gyvenimo ir kūrybos aprašymą „Kraštotyrininko kelias“ su daugybe darbų iliustracijų, įvairios faktinės medžiagos.

1990 m. pelnė Garbės kraštotyrininko vardą, po metų tapo poeto Aisčio premijos laureatu.

Nuo 1972 m. dalyvavo beveik 20-yje įvairių parodų.

Išdrožė ir pastatė kelias dešimtis ąžuolinių skulptūrų įvairiose Lietuvos vietovėse.