Erelis prie Nemuno
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Agroinovacijų centro fojė puošia stumbrų iškamšos, įkomponuotos prie fotodrobės su tolumoje matomu Krekenavos miestelio vaizdu. Jame kasmet apsilanko stumbrai, o pernai užsuko net 27 stumbrų banda.
Kitų gyvūnų iškamšoms skirtos kelios auditorijos. Jos – mokymo ir moksliniams tikslams.
„Stumbrų Lietuvoje – apie 300. Čia yra reta Lietuvos raudonosios knygos rūšis – juodasis gandras. Jūrinis erelis gyvena ir prie Nemuno. Galima pamatyti skraidantį virš miesto, virš marių. Didžioji antis – dažniausiai sutinkamas vandens paukštis mieste. Didysis dančiasnapis minta žuvimis. Mažieji dančiasnapiai – egzotiški, labai smagu stebėti. Šaltuoju laikotarpiu jie dažnai laikosi Nemune prie „Žalgirio“ arenos“, – rodė pavyzdžius pašnekovai.
Kokių gyvūnų galima pastebėti mieste? Ar daugiausia – paukščių?
„Kaunas kaip miestas išsiskiria tuo, kad turime vieną didžiausių paukščių žiemaviečių Baltijos šalyse. Nuo Kauno hidroelektrinės iki Č. Radzinausko tilto. Ten telkiasi daug žiemojančių vandens paukščių. Galime priskaičiuoti apie 30 skirtingų rūšių“, – sakė VDU Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto Miško mokslo katedros doktorantė, lektorė Loreta Bisikirskienė.
Kaunas kaip miestas išsiskiria tuo, kad turime vieną didžiausių paukščių žiemaviečių Baltijos šalyse.
Fakulteto Biologinės įvairovės išteklių laboratorijos vadovas prof. dr. Gediminas Brazaitis atkreipė dėmesį, kad papildomas lesinimas keičia vandens paukščių įpročius. Jie čia nori pasilikti žiemoti, vietoj to, kad išskristų. Kita bėda – miestiečiai paukščius lesina nuo rudens, bet per šalčius geradariams nesinori iškišti nosies į lauką, tad prie komforto pripratę paukščiai ima badauti.
Didieji apuokai taip pat gali tapti miestų gyventojais (Šiaulių miesto pavyzdys), kaip ir čiurliai, kurie mėgsta įsitaisyti pastatuose. „Va, taip jie atrodo. Atlikdami namo renovaciją darbininkai užpurškia visas angas. Kai kuriems pavyksta išsiveržti iš tokių spąstų, bet būna aplipę statybinėmis medžiagomis, mažai kuris išgyvena“, – pastebėjo G. Brazaitis.
Miestuose ant stogų įsikuria kirai. Kauno senamiestyje, kaip teigė L. Bisikirskienė, yra stebimos kelios ilgametės šių sidabrinių kirų poros.
Rūšių miestuose gausą, įvairovę, bendrijų struktūrą lemia ne tik urbanizacijos intensyvumas, bet ir klimato kaita. Egzotiškosios Kramerio papūgos – nauja Lietuvai rūšis. Jos jau stebimos ir pas mus. Sugeba išgyventi sušvelnėjusias mūsų žiemas.
Neliks lakštingalų?
G. Brazaitis užsiminė, kad Kaunas gali netekti lakštingalų. „Skaudu“, – sakė profesorius. Miesto teritorijoje lakštingalų ir taip mažai yra įsikūrę. Nyksta žvirbliai. Meškos paslaugą daro paupių ir ne tik valymas nuo krūmynų. Žvirbliai darbuojasi mažindami mus erzinančių vabzdžių mastus. Pavyzdžiui, tokių, kurie atakuoja dekoratyvinius medžius.
„Anglijoje krūmynų ekosistemos yra saugomos. Tai tam tikros gyvūnų buveinės tipas. Pas mus vyrauja kita nuomonė: „Ai, čia menkavertis krūmynas. Mes dar nematome vertės“, – apgailestavo G. Brazaitis.
Jo kolegė atkreipė dėmesį, kad pastarąjį kartą atnaujinant Santakos parką buvo stipriai išvalyti krūmynai – iškirsti. Tai sumažino devynbalsių, kurių ten tikrai būdavo. „Lyg ir norime atverti žmonėms matomumą, vietovę, kad jaustųsi saugūs, bet žiūrint per biologinės įvairovės prizmę – vabzdžiams, paukščiams, smulkiesiems žinduoliams reikia žolinės, o ne kietosios dangos, dar reikia gyvatvorių, krūmų ir, žinoma, medžių“, – sakė L. Bisikirskienė.
Profesorius pridūrė, kad žolinė danga gyvūnijai naudingiausia ne sukultūrinta, šienaujama, o su daug įvairių natūralių augalų. „Tokia būna pilna gyvybės. Vilniuje buvo piktinamasi, kad nešienaujamos pievos. Tačiau ten viskas tvarkinga. Žmonės priprato. Galima nušienauti prie šaligatvio, o toliau palikti“, – patarė mokslininkas.
Pievos su įvairesnėmis augalų bendrijomis pritraukia vabzdžių, o šie – paukščių. „Jeigu norime juodojo strazdo arba smilginio strazdo, turime turėti žolinės dangos ir dirvožemio su sliekais, vyraujančiais strazdų mitybos racione“, – pastebėjo G. Brazaitis.
Vaizdas: ar esate pastebėję tokių gyvūnų miesto teritorijoje? Regimanto Zakšensko nuotr.
Upės – koridoriai
Mokslininkai, lygindami Kauną su Europos megapoliais, sako, kad pas mus – daug gyvūnų, bet situacija keičiasi jų nenaudai.
„Sparčiai urbanizuojamės. Paupiuose vyksta intensyvi aukštuminė statyba. Greitai pasivysime Londoną ir kitus didmiesčius. Hiperbolizuoju, bet tokia tendencija yra aiški“, – sakė L. Bisikirskienė.
Yra tam tikri paukščių migracijos koridoriai. Vienas iš jų – Nemunas su šlaituose esančia miško juosta. Gyvūnija iš šio koridoriaus gali pakliūti tiesiai į miesto centrą. Paupiuose atsirandantys aukšti pastatai su stikliniais fasadais paukščių būrius praretina tikrąja to žodžio prasme.
„Į tokius pastatus paukščiai atsitrenkia, nes jų nemato. Jie tampa tarsi spąstais. Prie upės įsirengus verandą, į ją kas kelios savaitės atsitrenkia strazdai, svilikai ar pan. Į didžiuosius pastatus, ypač migracijos metu, tikrai nemažai paukščių užsimuša“, – teigė G. Brazaitis.
Sparnuočių reikalavimai
Vandens paukščiai yra vienos miestų ekosistemos dalis. Kita – parkai, miškai. Trečia – gyvenamieji rajonai, kur yra krūmų, ornitochorinių augalų (vietiniai medžiai ir krūmai, kurių vaisiais minta ir jų sėklas platina paukščiai), traukiančių paukščius.
Tam, kad paukščių rūšis apsigyventų, reikia tam tikrų sąlygų. Ko reikia sparnuočiams? Pavyzdžiui, zylei reikia uokso arba inkilo. Jeigu jį suras, gali gyventi labai daug kur.
Miestų paukščiams grėsmę kelia ir katės. Jų čia gausu. Pagal skaičiavimus, katės per sezoną, teigė G. Brazaitis, sumedžioja tūkstančius paukščių – šių mielų keturkojų stiprus medžioklės instinktas. Į jų nagus dažniausiai pakliūva maži gražiai čiulbantys jaunikliai. Pašnekovams tiesiai į fakultetą iš vaikų darželio buvo atnešę leisgyvį paukštelį, ištrauktą iš katino nasrų.
Kas vyksta parkuose?
Kas slepiasi miesto parkuose? Kuris gausiausias gyvūnijos?
„Ąžuolyno negalime lyginti su kitais miesto parkais. Jis išsiskiria užimamu plotu, medžių branda, vyrauja lapuočiai medžiai, todėl ir biologinė įvairovė didžiausia. Iš kitų parkų išsiskiria Nemuno salos, Santakos, Kalniečių parkai. Ypač pastarasis. Jame registruota didžiausia paukščių rūšinė įvairovė ir gausa“, – vardijo L. Bisikirskienė.
Kalniečių parkas gyvūnams palankus savo dydžiu, žaliosios infrastruktūros įvairove: yra vejų, žolinės augalijos, krūmų, gyvatvorių, sumedėjusios augalijos, medžių ir vandens telkinys.
Parkuose gyvena ir kiaunių. Kai kurios laikosi ir prie žmonių. Jas pamatyti sunku, bet kai būna prisnigę, iš pėdsakų tampa aišku. Jų maistas – įvairūs gyvūnėliai. Sugeba įlipti į medžius, patikrina uoksus, dreves.
Bebrai gyvena visur. Jų galima pamatyti praplaukiančių ir centrinėje miesto dalyje. Ūdrų veiklos pėdsakų galima pamatyti Nemune, Neryje. Įsisuka ir į tvenkinius. Miestų gyventojai – ir voverės, ežiai, šikšnosparniai. Pastariesiems reikia senų medžių su uoksais, tinka miesto fortai, seni pastatai.
Ir nudžiuvę – vertybė
„Kalbant apie paukščius, kitus gyvūnus, labai svarbu, kad liktų ne tik sveiki medžiai. Medžių mikrobuveinės – uoksai, drevės, išdžiūvusios šakos. Visa tai labai reikalinga gyvūnijai. Išdžiūvusios šakos reikalingos geniams, nes jose gali rasti daug vabzdžių. Tokias šakas mėgsta ir grybai. Susidaro organizmų bendrijos“, – kalbėjo G. Brazaitis.
Vis labiau daugėjant urbanizuotų teritorijų, didesnę svarbą įgauna biologinė įvairovė šiose teritorijose ir dėl rūšių išsaugojimo. „Jeigu pavojingas medis auga prie pėsčiųjų tako, jį reikėtų pjauti, bet jeigu toliau – vertėtų palikti ir nudžiūvusius medžius“, – dėstė profesorius.
Švedijoje jis matė paliktų stovėti išdžiūvusių ąžuolų. Tokie gali stovėti daugybę metų. Kaip pavyzdį pateikė ir senos pušies likimą. „Ją reikėjo nupjauti, bet nupjovė 6 m aukštyje. Stuobrį paliko naudotis gyvūnijai. Prikalė informacinę lentelę: „Vienos miesto biologinės įvairovės išsaugojimo iniciatyva“, – nurodė G. Brazaitis.
Pagal pėdsakus
Stirnos irgi moka prisitaikyti ir gyventi mieste. Pavyzdžiui, Botanikos sode jos buvo pridariusios nemažai eibių. „Žinduolių didžiausias aktyvumas yra vakare ir anksti ryte. Apie jų buvimą ir veiklą dažniausiai galime pasakyti tik pagal jų paliktus pėdsakus. Kai kuriems užtenka ir mažų parkelių, krūmynų. Prisitaiko“, – sakė profesorius. Prie Kėdainių, kaip nurodė specialistas, gyvena stumbrai.
Prie miestietiškų sąlygų puikiai gali prisitaikyti ir lapės. Jos gali misti ir mūsų išmetamomis maisto atliekomis, bet minta ir kitais gyvūnais. Tinka ir graužikai, ir augalija, uogos. Mėgsta obuolius. Tai labai plastiška rūšis. L. Bisikirskienė pasakojo yra mačiusi, kaip Klaipėdos krašte prie daugiabučio ateina lapė ir vaišinasi katėms skirtose šėryklose.
Mažieji dančiasnapiai – egzotiški, labai smagu stebėti. Šaltuoju laikotarpiu jie dažnai laikosi Nemune prie „Žalgirio“ arenos.
Miestus pasirenka ir retos rūšys, pavyzdžiui, į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktos juodosios meletos. Kauno Ąžuolynas yra svarbi visoje ES saugomo niūriaspalvio auksavabalio buveinė.
Lietuvoje plinta šiltesnių kraštų gyventojai – šakalai. Nišą gali rasti ir priemiesčiuose.
Taip pat į Lietuvą užklysta per regioną keliaujančios meškos, dažniausiai paauglės, bet žmonių jos vengia.
Genetiniai skirtumai
Vienas L. Bisikirskienės mokslinių darbų yra apie didžiųjų ir mėlynųjų zylių genetinius skirtumus. Tai rūšys, kurios dažnai naudojamos paukščių gyvenimo būdui suprasti.
„Paukščiai, priklausomai nuo gyvenamosios teritorijos ir sąlygų, keičia mitybos įpročius ir elgseną. Pirminė natūrali buveinė – miškas. Jie puikiai įsisavina, aišku, ne visos rūšys, ir urbanizuotas teritorijas. Bandome užčiuopti ne tik elgsenos, bet ir genetinius pokyčius“, – teigė mokslininkė.
Minėtas mokslinis darbas yra jau pakeliui į tarptautinį mokslinį leidinį. „Genetiškai palyginome miesto ir miškų populiacijas. Tarp miško ir miesto populiacijų nustatyta neryški, bet statistiškai reikšminga genetinė diferenciacija. Miestuose jos linkusios formuoti uždaras subpopuliacijas. Sutrikdysime migraciją, populiacijos taps dar uždaresnės. Tai gali lemti genetinį sveikatingumą. Turime išsaugoti migracijos koridorius. Jeigu norime žmogui sveiko miesto kaip ekosistemos, turime saugoti žaliąją infrastruktūrą“, – ragino pašnekovė.
Gyvendama Kaune ji jau daug metų stebi miesto pokyčius. „Įžvelgčiau, kad su urbanizacija valgome mažus skverus, nukandame parkų daleles, vartotojiškai agresyvokai žiūrime į paupių krūmynus“, – apibendrino L. Bisikirskienė. Laivyba trikdo žiemojančius vandens paukščius.
Mažėjant sumedėjusios augalijos, keičiasi visas miesto mikroklimatas. Miestai vis labiau kaista. Betonizuotos erdvės įkaista kur kas labiau nei pievos, o medžiai, krūmai dar ir pavėsį teikia, sugeria dulkes, triukšmą, teikia kitos naudos. Be to, nederėtų pamiršti kaskadinio efekto, kai pradėjus nykti vienai rūšiai, ima nykti kita, ji lemia dar kitos rūšies nykimą ir t. t.
„Žalioji infrastruktūra įvairiapusiškai pagerina gyvenimo kokybę. Evoliuciškai žmogus daug tūkstantmečių girdi paukščių giesmes. Moksliškai įrodyta, kad toks fonas suteikia saugumo, psichologinės gerovės. Įrodyta ir miško terapijos nauda“, – atkreipė dėmesį L. Bisikirskienė.
Naujausi komentarai