Gyvenimas aplink menus

A.Liutkus gimė ir užaugo Kaune ir, kaip pats sako, yra visiškas betono vaikas. "Mokykloje tokių neformalų kaip aš – buvo mažuma, todėl dešimtoje klasėje nusprendžiau pereiti į profesinę Kauno Taikomosios dailės mokyklą mokytis juvelyrikos. Iš draugų buvau girdėjęs, kad šioje srityje galiu rasti daug bendraminčių", – teigia meno dirbinių iš metalo gamintojo specialybę turintis kaunietis. "Dirbdamas vienoje įmonėje turėjau tokios atrofuojančios patirties, kad vis prisimenu – tau duoda 5 tūkst. šratų ir kiekviename jų reikia padaryti po skylutę, jokios kūrybos", – pasakojo A.Liutkus.

Po profesinės mokyklos vyras tarnavo Lietuvos kariuomenėje, o grįžęs iš ten nusprendė savo jėgas išbandyti keramikoje ir įstojo į Justino Vienožinskio dailės mokyklą.

"Dėl linksmos kompanijos tuomet man labiau rūpėjo visai kiti dalykai nei keramika, todėl pasigirti keramikos dirbinių gamintojo specialybe negaliu, bet ten praleistas laikas įsirėžė giliai į atmintį", – juokiasi menininkas.

"Mano gyvenimas visuomet sukosi aplink menus, turėjau juostinį fotoaparatą, domėjausi kinu, todėl prieš ketverius metus mane aplankė jausmas, kad noriu naujų, unikalių žinių – taip atsidūriau VDU", – pasakojo A.Liutkus.

Taisyklių nėra

"Gyvenime turėjau sau dvi šventas įstaigas: kariuomenę ir universitetą. Kariuomene teko greitai nusivilti – jau prieš septyniolika metų labai brangių šaukštų istorijų ten būta, tik į viešumą viskas daug rečiau išlįsdavo", – prisiminė kaunietis.

Pasak jo, lyginant kariuomenę su universitetu, pastarajame pritrūko griežtumo, tačiau tam reikšmės galėjo turėti ir tai, kad mokėsi menų srityje. "Čia nėra vienos tinkamos formulės ar taisyklės, viskas daug abstrakčiau. Dėstytojai turi priimti įvairias meno formas ir idėjas, o pastarosios kartais sugalvojamos prieš pat atsiskaitymą", – užsiminė A.Liutkus, papildydamas, kad VDU Menų fakultete sutiko nemažai puikių dėstytojų: doc. dr. Rimantą Plungę, doc. dr. Tomą Pabedinską, doc. dr. Edgarą Klivį, prof. dr. Titą Petrikį, lekt. Augustiną Balaišį iš kurių galėjo daug ko išmokti ir įgyti patirties.

Naujųjų medijų meno studijų programos tikslas – rengti profesionalius medijų meno specialistus, kurie galėtų kurti, kūrybingai veikti ir prasmingai valdyti naujųjų medijų meno procesus. Šioje programoje praktiniai medijų meno pagrindai: fotografija, vaizdo įrašai, garso menas, kompiuterinė grafika, multimedija yra gretinami su audiovizualinės kultūros ir komunikacijos studijomis, šiuolaikinio meno procesų analize bei meno projektų valdymo, kuratorystės ir asmeninės vadybos principais.

Derinti mokslus, šeiminį gyvenimą ir darbus – sudėtinga, ypač iš finansinės pusės, bet džiaugiuosi, kad žmonės, su kuriais dirbu, suvokia rinką ir tai, jog filmuoti, fotografuoti, galiausiai montuoti – kainuoja.

Pakoregavo planus

"Žvelgdamas atgal dabar jau žinau, kad mokydamasis stengčiausi pats daugiau dirbti individualiai", – teigė ketvirtakursis, ruošiantis bakalauro baigiamąjį darbą komisijai. Jo bakalauro darbo tema – "Kadras be žmogaus. Kinematografo darbas festivalio "Corpi Sonori: Sugihara House" videografijos projekte".

"Gegužės mėnesį Sugiharos namuose turėjo vykti, garso ir vizualinius menus bei eksperimentinę muziką pristatantis festivalis "Corpi Sonori: Sugihara House". Į šį festivalį turėjo susirinkti menininkai iš Japonijos ir Lietuvos, kurie savo kūrinius būtų pristatę specifinėse Sugiharos namų erdvėse, tačiau pandemija viską sujaukė", – užsiminė A.Liutkus, kuris turėjo įamžinti festivalio akimirkas.

Visgi, festivalis įvyko kitu formatu. Nors menininkai į Sugiharos namus atvykti negalėjo, tačiau jų kūriniai pasiekė Lietuvą virtualiuoju būdu.

"Buvo nuspręsta kiekvienam kūriniui, kurių trukmė vidutiniškai siekė pusvalandį, sukurti vizualią dalį. Projekto vadovas Tadas Stalyga viską režisavo, o aš buvau atsakingas už kinematografinę dalį ir, pasiėmęs kamerą K.Būgos gatvėje Kaune, ieškojau tinkamų vaizdų. Tai atlikti nebuvo lengva, nes kadre negalėjo būti nei žmonių, nei mašinų. Vėliau filmavimai persikėlė į Sugiharos namus. Iš esmės tai labai nišinis projektas, bet prie jo prisidėti man buvo tikras malonumas", – projekto užkulisiais dalinosi A.Liutkus.

Būti menininku – iššūkis

"Derinti mokslus, šeiminį gyvenimą ir darbus – sudėtinga, ypač iš finansinės pusės, bet džiaugiuosi, kad žmonės, su kuriais dirbu, suvokia rinką ir tai, jog filmuoti, fotografuoti, galiausiai montuoti – kainuoja. Šioje srityje žmonės vis dar siūlo labai mažą užmokestį arba prašo ateiti savanoriauti, kas iš vienos pusės yra gera praktika, bet kai turi šeimą – tai parduotuvėje ja neatsiskaitysi", – sako vyras su žmona Inga auginantis devynmetę Medeiną ir penkiametę Žemyną.

Šiuo metu A.Liutkus yra laisvai samdomas operatorius, montuotojas ir fotografas.

"Lietuvoje – menas vertinamas, bet žmonės negali jo įpirkti. Pavyzdžiui, Danijoje, meno kūrinius žmonės perka tokiais mastais kaip mes perkame duoną. Kiek metų dar turės praeiti, kad mes bent kažkiek priartėtumėme iki tokio lygio – nežinia. Žinoma, yra išimčių, bet tie žmonės, kurie gali sau leisti įsigyti meno kūrinių, visų Lietuvos kūrėjų neišlaikys", – teigė A.Liutkus, pridūręs, kad planų išvykti gyventi svetur visgi neturintis.