"Kol kas ruošiamės individualiai, o pavasarį stovykloje užsienyje vyks atranka ir bus komplektuojamos komandos. Tikiuosi patekti į komandą, žinoma, nebūtinai tą, kuri jau užsitikrino galimybę dalyvauti olimpiadoje, galbūt į tą, kuri dar tik dalyvaus atrankoje. Mėginsime išsikovoti paskutinius kelialapius į Tokijo olimpines žaidynes", – sakė P.Stankūnas.

Paklaustas, kokie jam buvo praėję metai, Povilas neslėpė džiaugsmo: "Pirmą kartą Pasaulio jaunimo irklavimo čempionate iškovojau medalį. Tai pirmasis mano medalis tokio lygio varžybose. Mano porininkas Mantas Juškevičius pernai patyrė nemažai traumų, todėl nors ir ruošėmės, nesitikėjome aukštų rezultatų. Tačiau jau per pirmąjį plaukimą laimėjome ir patekome į finalą. Atsirado pasitikėjimas savimi ir savo jėgomis, finale neturėjome ko prarasti. Iš karto po starto pavyko pabėgti nuo kitų irkluotojų, gerokai atsiplėšėme trys valtys. Startavome nerealiai gerai, viršijome savo galimybių ribas, nes prieš tai startai mums buvo gana prasti. O tąkart pajutome, kad grįšime su medaliais", – pasakojo auksinis pakaunės irkluotojas.

Taip porininkai reagavo tą akimirką, kai tapo Pasaulio jaunimo irklavimo čempionato antrosios vietos laimėtojais.

Pildėsi ne visos svajonės

Sarasotoje (JAV) liepos pabaigoje vykusiame Pasaulio jaunimo irklavimo čempionate vaikinų pavienių dviviečių klasėje P.Stankūno ir M.Juškevičiaus irkluojama valtis, likus apie 300 m iki finišo, aplenkė graikus ir užsitikrino antrą poziciją.

Pasitikėjimo savo jėgomis įgavę irkluotojai po savaitės Austrijoje vykusiame Pasaulio suaugusiųjų irklavimo čempionate svajojo iškovoti kelialapį į olimpiadą. Vis dėlto tąkart svajonė neišsipildė. Povilo porininkas M.Juškevičius susirgo, gėrė antibiotikus, todėl pakaunės sportininkui, trenerio Antano Lavicko auklėtiniui, teko irkluoti su kitu porininku – Martynu Džiaugiu.

"Porininkas dvivietėje yra labai svarbus, nes čia irkluotojai turi po vieną irklą ir abu, tiek kairysis, tiek dešinysis, turi irkluoti labai sinchroniškai, nematydami jausti vienas kitą. Pasaulio suaugusiųjų čempionate mums nelabai pasisekė, nors su Mantu mums ir čia galbūt galėjo nusišypsoti sėkmė", – neslėpė Povilas.

Apie geresnius rezultatus P.Stankūnas svajojo ir rugsėjo pradžioje Graikijoje vykusiame Europos jaunimo (iki 23 metų) irklavimo čempionate. Iš jo lietuvių irkluotojų įgula taip pat grįžo su bronzos medaliais. "Finale rungėmės su tais pačiais varžovais, su kuriais teko varžytis ir pasaulio čempionate. Mums nepavyko taip gerai kovoti kaip Pasaulio jaunimo irklavimo čempionate, bet sezoną pabaigėme gražiai, o bronza yra kaip paguoda už pasiaukojimą ir įveiktus sunkumus", – teigė jaunasis sportininkas.

P.Stankūnas kartu su porininku M.Juškevičiumi trečią vietą pelnė ir tarp Lietuvos sportininkų studentų. "Mane motyvuoja kiekviena pergalė, kiekvienas pripažinimas, tada man norisi parodyti, kad įvertintas buvau ne be reikalo. Panašiai veikia ir kiekviena nesėkmė. Aš niekada nepalūžtu, atsiranda sveikas pyktis, tuomet man norisi sportuoti dar labiau, dar daugiau treniruotis", – neslėpė irkluotojas.

Mama sekti jos pėdomis nekalbino

Pasaulio jaunimo irklavimo vicečempiono mama Jolanta taip pat buvo irkluotoja, Lietuvos rinktinės narė, tačiau Povilą atrado ir šia sportine linkme pastūmėjo treneris A.Lavickas, kuris treniravo ir Povilo mamą. Ji taip pat nemažai pasiekė, Tautų spartakiadoje užėmė trečią vietą, buvo Sovietų Sąjungos jaunimo vicečempionė, "Dinamo" draugijos čempionė.

"Nuvažiavome į Lapių pagrindinę mokyklą ir ten aptikome keletą sportiškų vaikų, tarp jų buvo ir Povilas. Tai buvo 2010 m. gruodžio 15 d., – treneris puikiai prisiminė dešimties metų senumo įvykius. – Jis, kaip ir visi vaikai, buvo išdykęs, bet matėsi, kad sporte gali daug pasiekti. Savo fiziniais duomenimis P.Stankūnas išsiskyrė iš klasės draugų, stropiai lankė treniruotes, o siekdamas rezultatų buvo užsispyręs."

Esu individualistas, man geriau, kai už rezultatus atsakau pats vienas. Labiausiai norėčiau irkluoti vienvietę valtį, žinoti, ką gerai ir ką ne taip padariau.

Povilas taip pat patikino, kad mama net neskatino sekti jos pėdomis, nekalbėjo apie irklavimą, todėl jis apie šią sporto šaką žinojo labai mažai. "Čia trenerio A.Lavicko nuopelnas, kad jis mane pastebėjo. Kai pradėjau lankyti treniruotes, mačiau, kaip sunkiai dirba, kokie tvirti ir sportiški yra Aurimas Adomavičius ir kiti irkluotojai. Norėjosi būti panašiam į juos, be to, visada norėjau pergalių", – prisipažino jaunas vyras.

Prakaito jis išlieja ne mažiau nei irkluotojai, kurie buvo ir tebėra sektini pavyzdžiai. Stovyklų metu Povilas treniruojasi penkiolika kartų per savaitę, o kai būna namuose – po tris valandas kasdien sporto salėje: irkluoja, kilnoja štangą, kitaip didina fizinę ištvermę, bėgioja.

"Pakeliui į sėkmę buvo nelengva, ypač prieš trejus metus, kai dar nebuvau rinktinėje. Pas trenerį A.Lavicką buvau likęs vienas vyresnis, jau buvo kilę minčių nebesportuoti", – prisipažino pašnekovas. Tačiau Povilas nepasidavė, sūnų padrąsino ir mama, ir treneris. O tuomet jau ir pradėjo byrėti pirmosios svarios pergalės.

Tiesa, sportinės karjeros pradžioje Kauno rajono sporto mokykloje Povilas lankė ir krepšinio, ir irklavimo treniruotes. Nors lietuviams krepšinis yra antroji religija, aukštaūgį berniuką iš Lapių labiau žavėjo tai, kad irkluotojai laimėdavo daug medalių, kad rengiama daug varžybų. "Krepšinyje, būdavo, sužaidi rungtynes ir nieko negauni, o aš esu iš tų, kurie nori laimėti. Be to, esu individualistas, man geriau, kai už rezultatus atsakau pats vienas. Labiausiai norėčiau irkluoti vienvietę valtį, žinoti, ką gerai ir ką ne taip padariau. Man patinka ir vienam treniruotis", – atviravo irkluotojas.

Atsivedė ir brolius

2012 m. treniruotis pas A.Lavicką atėjo ir Povilo broliai: dvyniai Domantas ir Dovydas. "Jeigu ne aš, vargu, ar broliai būtų pasirinkę irklavimą, nes vienas lankė krepšinio, o kitas – dziudo treniruotes. Pamatę mano pirmuosius pasiekimus, jie apsisprendė rinktis šį sportą, nors iš pradžių ir teko juos įkalbinėti. Dabar dvyniai dar nėra tiek fiziškai stiprūs kaip aš, tačiau jie ūgiu ir svoriu idealiai atitinka vienas kitą, tarp jų yra itin glaudus ryšys, jie irkluoja visiškai sinchroniškai. Be to, jie yra valties porininkai, kartu treniruojasi, tai irgi yra didžiulis pranašumas, nes aš nematau, kaip dirba ir varžyboms ruošiasi mano porininkas", – dvynių irkluotojų privalumus vardijo jų brolis.

Vis dėlto Povilas negalvoja, kad keleriais metais jaunesni dvyniai jį aplenks medalių skaičiumi. "Nors dabar aš jau perėjau į suaugusiųjų grupę ir man laimėti bus sunkiau nei jiems tarp jaunimo, nusileisti nežadu", – teigė sportininkas iš Lapių.

P.Stankūnas patikino, kad profesionaliame sporte užsibus dar ilgai ir į pakaunę parveš ne vieną apdovanojimą. "Irkluotojai piką pasiekia maždaug 30 metų ar net vyresni. Ne vienas geras irkluotojas iki 30-ies net nebuvo pastebėtas, ir tik sulaukę šio amžiaus pradėjo skinti pergales. Net apie kai kuriuos olimpiadų nugalėtojus, kol jie nebuvo 30-ies, nebuvau girdėjęs. Tikiuosi, kad aukščiausius apdovanojimus pavyks pasiekti iki šio amžiaus, tačiau kartu norisi ir pačiam patikrinti, ar stipriausi irkluotojai būna įžengę į ketvirtą dešimtį. Kiek leis sveikata, tiek ir sportuosiu, o sportuoti noriu dar ilgai", – šypsojosi pasaulio jaunimo irklavimo vicečempionas.