Spontaniška pora

"Vieni vaikai į šeimą ateina mamai ir tėčiui susilaukus mažylio, o kiti šeimose atsiduria kitokiu keliu. Bet tai ir yra vienintelis skirtumas – visi vaikai yra lygūs", – pasakoja O.Maksvytienė.

Jųdviejų vaikai – šešerių Dominykas ir ketverių Mingailė – įsivaikinti. Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete kartu studijavę ir taip vienas kitą atradę sutuoktiniai sako, kad vaikų kulto jų šeimoje niekada nebuvo.

"Mes visada buvome labai spontaniški, mėgdavome keliauti, o kai ieškojome buto, netikėtai ir greitai įsigijome Vilniuje. Ten ir savo darbus bei kasdienybę be jokio vargo perkėlėme. Vėliau užsinorėjome namo, o Vilniuje žemė buvo gerokai brangesnė nei Kaune. Taigi vėl grįžome čia. Bet aš visada žinojau, kad turėsiu vaikų ir mano vaikai mokysis mokykloje, kurią baigiau pati", – pasakoja Virbališkių kaime, Kauno rajone, kartu su šeima gyvenanti O.Maksvytienė. Netoli šeimos namų ir yra Ugnės Karvelis gimnazija, kurią baigė pati O.Maksvytienė.

Apie vaikus pora pradėjo galvoti sulaukę maždaug 30-ies, kai jau pasistatė namą ir jautė, kad jame kažko trūksta. Tačiau ne viskas klostėsi kaip planuota – susilaukti vaikų nesisekė.

"Vieną dieną važiuodamas Savanorių prospektu. pamačiau vaikų gerovės centro "Pastogė" reklamą, kurioje pavaizduotas berniukas, ieškantis mamos. Ilgai negalvojau ir užrašiau mus abu į kursus", – pasakoja savo ramumu ir šeimynišku būdu žmoną sužavėjęs G.Maksvytis.

Žmona prisimena, kad tuo metu jie bandė susilaukti vaikelio, todėl dažnai lankėsi pas medikus ir ieškojo įvairių kitų būdų, kaip tapti tėvais. Sutuoktiniai sako, kad visas nesėkmes priėmė ramiai. "Kai vyras man paskambino ir pasakė, kad kažkur mus užrašė, pagalvojau: gal pas kokį šamaną... Nesupratau, apie ką kalbama, bet pasvarsčiau, kodėl gi ne", – apie tai, kaip pora netikėtai priartėjo prie įsivaikinimo alternatyvos, pasakoja ji.

Statybų organizavimu užsiimantis G.Maksvytis sako, kad įsivaikinimas jo visai negąsdino ir iš dalies tai buvo pažįstama patirtis, kadangi teta kadaise priglaudė patį berniuką ir jį užaugino.

Išbandymai ir kaltė

"Dominykas mūsų gyvenime atsirado labai netikėtai. Besiruošdami įsivaikinimui mes apskritai nežinojome, kada tiksliai gausime vaikelį. Mums pranešė, kad jau yra vaikutis ir paklausė, ar jį pasiimsime. Turėjome mažai laiko – reikėjo vos per kelias valandas  apsispręsti. Tad pirmą kartą pamačius Dominyką, viskas įvyko labai greitai. Be to, jis buvo neišnešiotukas, todėl reikėjo kovoti už vaikelio gyvybę", – pasakoja G.Maksvytienė.

Dviejų vaikų mama prisimena, kad tada medikės pasakojo, jog biologinių tėvų palikti neišnešioti vaikai patys labai kabinasi į gyvenimą, lyg žinodami, kad niekas už juos nekovos. Dominykas buvo visai kitoks naujagimis – jis bemaž visai nesistengė kabintis į gyvenimą. "Todėl ir sakome, kad Dominykui buvo lemta atsidurti mūsų šeimoje, jis tarsi žinojo, kad aš kovosiu už jį", – sako nuo pirmos akimirkos visą laiką su sūnumi ligoninėje praleidusi ir viską kartu išgyvenusi mama.

Dar prieš gimstant berniukui jį nešiojusi moteris vaiko atsisakė, o gimęs vaikutis svėrė tik 2,4 kg. "Kai dėl Dominyko reikėjo priimti sprendimą, vyras darbo reikalais buvo Vilniuje, negalėjo taip greit atvažiuoti. Todėl labai džiaugiuosi, kad šalia buvo sesuo, kuri palaikė ir padėjo nuspręsti teisingai", – prisiminimais dalijasi O.Maksvytienė.

Moteris su vyru atvirauja: auginti Dominyką nebuvo lengva. "Jis labai jautrus berniukas, kuriam buvo labai sunku tvarkytis su savo jausmais, dažnai nevalingai viskas prasiverždavo pykčio forma. Aš ne kartą klausiau Dominyko, kodėl jis taip elgiasi? O jis man atsakydavo, jog nežino, kas jam tuo metu atsitinka."

O.Maksvytienė mano, kad sudėtingi išgyvenimai, kankinę Dominyką, atėjo iš  biologinės motinos, kai ši dar nešiojo gyvybę savo įsčiose: "Juk mes nežinome, kokį stresą jautė, ką veikė ir kokioje aplinkoje gyveno ta moteris."

"Jam sunku prisitaikyti prie naujos aplinkos, žmonių, todėl ir kelionių vietas per atostogas renkamės, jau vaikams pažįstamas. Ilgą laiką Dominykas nenorėjo dėvėti kitų drabužių, todėl kas vakarą skalbdavau tuos pačius. Galiausiai pradėjome pirkti po kelis vienodus drabužių komplektus. Kartą, bandant berniuką užmigdyti, Dominykas nevalingai trenkęs galva sulaužė man nosį... Daug ašarų naktimis išliejau, kaltinau save ir nesupratau, ką jį augindama darau ne taip. Gal todėl ir vyrui ne taip paprasta buvo užmegzti ryšį su sūnumi – juk jis matė mano kančią", – pasakoja moteris.

Dominykui suteikta psichologų pagalba, taikyta arklių terapija ir mamos tvirta valia padėjo išspręsti daugybę problemų. Nors berniukas nedrąsus, bet galiausiai visus apdovanoja šypsena. O ir tėtis šiandien jaučia stiprų ryšį su sūnumi. "Kai vaikas ūgtelėjo, apie trečiuosius metus, ėmė domėtis, ką veikiu garaže, mašinomis, kartu pjaudavome žolę. Tikriausiai ir man to labai reikėjo", – atvirauja tėtis.

O.Maksvytienė prisimena nemalonią situaciją, kurių išgyventi teko ne vieną. Biologinis Dominyko tėtis yra turkas, todėl berniukas – gražių ir ryškių bruožų, kurie šiek tiek skiriasi nuo jį auginančių tėvų. "Kartą kai visa šeima buvome kavinėje, padavėja vis mestelėdavo užuominų, kad aš neva galėjau būti neištikima vyrui... Žmonėms labai įdomūs svetimi reikalai. Su tuo susidūrėme ne kartą", – pasakoja  Oksana.

Atgaiva sielai

Kai po dvejų metų Maksvyčių šeimą papildė Mingailė, kuri buvo palikta Vilniaus gyvybės langelyje, šeimos gyvenimas įgavo naujų spalvų. "Tąkart, vos pamatęs Mingailę, Giedrius pajuto ryšį su ja ir nė kiek nedvejodamas panoro parsivežti į namus. Mums reikėjo dienos, kad pasiruoštume mergaitę priimti – nusipirktume viską, ko reikia. Vos tik trumpam ją palikome, vyras vis nesiliovė kalbėjęs, kokia mažylė graži. Ji krito jam į širdį, nors man mergaitė atrodė tokia, kaip ir visos naujagimės", – prisimena O.Maksvytienė.

Auginant Mingailę viskas buvo kitaip: su tokiais išbandymais, kaip auginant Dominyką, šeima nesusidūrė. "Iš tiesų, tada man labai palengvėjo, nes supratau, kad problema ne aš – juk Mingailę auginau taip pat, kaip ir Dominyką. Viskas slypi išgyvenimuose, kuriuos berniukas patyrė dar prieš išvysdamas pasaulį", – įsitikinusi stipri ir optimistiška mama.

Nors tėvai vaikus augina laikydamiesi tų pačių principų, mažieji Maksvyčiai yra labai skirtingi. Mingailė – labai drąsi, aktyvi mergaitė ir, kaip sako mama, labai mėgsta vadovauti. Dominykas – daug uždaresnis, tačiau tėvai pasakoja, kad jie kartu yra puiki komanda, vienas kitą papildo ir labai pasiilgsta, jei laiką leidžia atskirai.

"Kai būname naujoje aplinkoje ir vaikams reikia susidraugauti su kitais vaikais, Dominykas pirmiausia siunčia Mingailę, kad ši paruoštų dirvą, o tada prisijungia ir jis. O dažnai būna ir taip, kad Mingailei tenka net pasitraukti, nes vyresnė brolio draugija nenori mažiukų, – šypsosi mama.

Nors išbandė futbolą ir kitas sporto šakas, galiausiai Dominykas pasirinko muziką. Mingailė taip pat meniškos sielos mergaitė. "Šiandien keramikos užsiėmimuose lipdžiau žirniukus iš molio", – pasakoja ji pati.

Abipusis ryšys

Maksvyčiai neslepia jaudulio, kurį jautė prieš pirmą senelių susitikimą su anūkais, tačiau dvejonės išsisklaidė, kai seneliai parodė rūpestingumą ir supratimą. Giedrius ir Oksana atvirauja, kad kai kurie aplinkiniai sako, jog jie pernelyg atlaidūs, liberalūs ar per daug lepina savo vaikus. "Mes su tuo nesutinkame, nenorime taip auginti vaikų, kaip mus augino, kai būdavo vadovaujamasi principu: "pasakyta – ir šventa", – sako G.Maksvytis.

O.Maksvytienė nenori primesti taisyklių, kurių galbūt pati nesilaiko ar negali sukontroliuoti vaikų, kad jų laikytųsi. Ji taip pat pabrėžia norinti, kad vaikai tėvams viską pasakotų, būtų artimi ir atviri ne todėl, kad jų bijo, o todėl, kad vaikai patys nori atverti širdį. "Mūsų su vyru tikslas parodyti vaikams, kad yra kitoks gyvenimas, santykiai, o svarbiausia, kas yra šeima ir kad jie tokią turi", – sako moteris.

Bendraudami su "Pastogės" kolektyvu Maksvyčiai suprato, kad užaugęs vaikų namuose dažnas viliasi, kad pats nebus toks, kokie buvo jo tėvai – nepaliks savo vaikų. Bet neretai nutinka priešingai, nes jis tiesiog nematė, kas yra tikra šeima ir kaip reikėtų kurti gyvenimą. Situacija dažnai pakrypsta nenorima linkme.

"Mes numanome, kad užaugę mūsų vaikai norės susitikti su savo tikraisiais tėvais. Natūralu, juk kraujo šauksmas labai stiprus ir visai nesvarbu, ar jie tai darys vedami meilės, smalsumo ar pykčio, ar jie bendraus su biologiniais tėvais – mūsų namų durys visada bus atviros", – neabejoja O.Maksvytienė.

"Manęs Mingailė klausia: ar tu mane myli? Atsakau: taip. Ir kai aš bloga? – vėl klausia ji, o aš atsakau, jog, žinoma, kad taip. O mano vaikus mylėsi? Mes galėsime atvažiuoti pas jus su jais? – nerimsta mergaitė. Tada atsakome, kad visada mylėsime ir lauksime... Tai mūsų tikri vaikai, kartais nesuprantame, kai kiti bando kažkaip išskirti įvaikintus vaikus. Jie – mūsų vaikai ir kitaip būti negali", – tvirtai sako moteris.

Maksvyčiai neslėpė nuo vaikų, jog ne jie yra biologiniai tėvai. Dabar, kai šeima laukia, kada į jų namus atvyks dar vienas mažylis, Mingailė stebi kitas besilaukiančias mamas ir sako, kad kuri nors iš jų pagimdys jai sesutę, kurios su mama taip laukia. "Mingailė jau žino, kad yra mamos, kurios pagimdo vaikučius, ir mamos, kurios turi vaikučių, bet ne pačios pagimdė", – atvirauja mama.

Oksana sako, kad vaikai ją – moterį, dirbančią vadovaujamąjį darbą IT srityje, labai pakeitė ir privertė į daug ką žiūrėti kitaip. "Tai ne mes jiems kažką ypatingo davėme, bet jie mums davė daug daugiau, nei patys tikėjomės. Tai jie mus pasirinko ir buvo mums skirti, o ne mes juos rinkomės", – įsitikinusi pašnekovė.

Dabar Maksvyčių šeimos diena dažniausiai yra sekmadienis, kai ryte atsikėlę eina į bažnyčią ar kiną, pietauja ir tiesiog būna kartu. "Tiesa, turime ir naują pomėgį: vyrai kartu užsiima vyriškais reikalais, pavyzdžiui, eina į baseiną, o moterys keliauja apsipirkti arba tvarkosi ir laukia šeimos vyrų grįžtant namo", – tokį mamos pasakojimą  nušviečia  Dominyko šypsena.