Įdomesnis formatas

Baigiantis savaitei, šalia Juozo Gruodžio namų ir vėl suskambo muzika. Tiesa, ne ta, kurią anuomet kūrė viena garsiausių tarpukario asmenybių. Išmanantys muzikos istoriją žino, kad kompozitorius intensyviai domėjosi senąja lietuvių liaudies muzika – monodijomis ir polifoninėms sutartinėmis, dažnai jas harmonizavo, o ilgainiui sukūrė individualų stilių iš nuosaikiai modernių išraiškos priemonių ir lietuvių tautinės muzikos elementų. Kauno miesto muziejaus M. ir K.Petrauskų skyriuje duris atvėrusios X erdvės iniciatyva, ketvirtadienį žymiojo medinuko pašonėje griaudėjo rokas ir metalas, o pievelėje klausytojų laukė eilėmis išrikiuotos kėdės ir sėdmaišiai.

"X erdvė prieš karantiną sulaukė nemažo susidomėjimo ir dalyvių. Dėl to nusprendėme, kad vasaros sezonui reikia įdomesnio formato. Kadangi esame muziejus, ieškome sąsajų su praeitimi, iškiliomis asmenybėmis. J.Gruodžio namas pasirodė ideali vieta tęsti pokalbius. Pagal žymaus architekto Felikso Vizbaro projektą 1932 m. pastatytas, medinį dvarelį primenantis namas ir aplinkinė gamta turi savitą aurą, kuri suteiks mūsų renginiams naujų spalvų", – kol vakaro svečiai roko ir metalo scenos veteranai, klubo "Lemmy" atstovai derino aparatūrą, Kauno miesto muziejaus X erdvės koordinatorių komanda pakvietė užsukti į dviaukštį, kuriame kadaise gyveno ir kūrė J.Gruodis.

Ekskursija po namus

Prieš pakildami laiptais viršun, ratu apsukome namą. Kadaise jį juosė kompozitoriaus ir žmonos Stasės projektuotas sodas. Muziejaus fonduose išlikęs originalus, pieštuku braižytas planas, kuriame kompozitorius sužymėjęs visus medžius ir jų veisles. Obelys čia vis dar auga ir veda tokius saldžius vaisius, kad krituolius kaipmat surenka prašalaičiai. Kūrėjo istoriją kieme tebepasakoja ir milžiniška eglė, kasmet vis labiau panašėjanti į pušį.

"Prieš Kalėdas J.Gruodžio žmona ją apkabinėdavo spalvotomis lemputėmis ir lakstydavo kas penkias minutes į lauką žiūrėti, ar medis neužsidegė", – atvėrusi namelio duris Kauno miesto muziejaus edukatorė Jurgita Ragaišienė žadėjo papasakoti dar daugiau įdomių istorijų, kurias S.Gruodienė suguldė savo dienoraščio puslapiuose.

J.Gruodis labai mėgdavo savo kambaryje gyventi taip, kaip jis nori.

Peržengę slenkstį pasukome kairėn, į nedidelį kambarį, kur anksčiau gyveno J.Gruodžio žmona. Tiesa, dabar ši erdvė nukabinėta istoriniais dokumentais, joje išdėlioti ir keli kompozitoriaus daiktai, tarkim, 1917 m. pirktas lagaminas. Priešais ponios Stasės kambarį – svetainė, kurioje sutuoktiniai priimdavo svečius. Edukatorė Jurgita pasakojo, kad Gruodžiai buvo itin svetingi, todėl kiekvieną vidun užėjusį prie stalo pasodindavo ir sočiai pavalgydindavo.

"J.Gruodis labai mėgdavo savo kambaryje gyventi taip, kaip jis nori. Jei būdavo karšta kaip šiandien, jis galėdavo vaikščioti visai nuogas. Atėjus svečiui S.Gruodienė šį priimdavo, prie stalo pasodindavo, o tuo metu J.Gruodis apsirengdavo. Ne šiaip švariais, o paradiniais drabužiais", – apie kompozitoriaus keistenybes pasakojo J.Ragaišienė.

Name įrengus muziejų, svetainė, kurioje anuomet lankėsi gerai žinomi to meto šviesuoliai, tokie kaip Balys Dvarionas, atkurta. Čia tebestovi koklinė krosnis, kilimas, stalas su keturiomis kėdėmis, spintelės, priglaudusios kelias krištolines taures ir kavos puodelius, augalų motyvais išmargintas veidrodis ir senas virdulys – samovaras.

Buvo labai tolerantiškas

Pirmame aukšte buvo įrengta virtuvė ir sandėliukas, kuriame laikytos maisto atsargos. Taip pat nedidelis atskiras kambarėlis tarnaitei. Muziejininkė pasakojo, kad vienu metu Gruodžiams dirbo jauna žydaitė.

"Jos pavardė buvo lietuviška ir išvaizda niekuo neišsiskyrė. Mergaitė stipri, baigusi Kūno kultūros institutą. Tik Staselei užkliuvo keistai tariamas "r" garsas. Apie savo dvejones ji papasakojo J.Gruodžiui, o šis – tarnaitei. Mergaitė išsigando, perbalo, kad išmes. Tuo metu kompozitorius jai atsakė: tu pas mus atėjai su normaliais dokumentais, tai sėkmingai dirbk savo darbus toliau", – J.Ragaišienė pasakojo, kad J.Gruodis buvo labai tolerantiškas ir niekada žmonių neskirstė nei pagal jų tautybę, nei pagal tikėjimą, nei pagal pomėgius.

Pastarųjų kompozitorius turėjo begalę. Bene stipriausiai pasireiškė jo aistra perkūnračiui. Taip J.Gruodžio mama vadino motociklą.

"Staselė taip pat nemėgo motociklo. Tai vyrą arklys nuspiria, tai jis posūkio neišima. Kartą įkalbėjo J.Gruodis ir ją atsisėsti ant perkūnračio. Privažiavo jiedu traukinių pervažą. Užkardas leidosi, J.Gruodis pasilenkė, o S.Gruodienei nepasakė. Kaukšt per makaules! Vienas krito į vieną, kitas į kitą pusę. Motociklo ratai sukasi", – vis dėlto skaudžiausias, anot edukatorės, buvo paskutinis kompozitoriaus pasivažinėjimas motociklu. Po jo kompozitoriui lūžo abiejų rankų pirštai.

Lazdele jis pabelsdavo į grindis ir Staselė ateidavo. Tik nemanykite, kad jis buvo koks teroristas ar monstras.

Žmoną kviesdavo lazdele

Daugiau apie J.Gruodžio gyvenimą pasakoja antrasis aukštas, kuriame įrengtas didžiausias ir svarbiausias šio namo kambarys – kompozitoriaus kabinetas. Jame J.Gruodis kūrė, grojo ir priiminėjo mokinius, nes tikėjo, kad mokslas atveria visas duris. Ponia Stasė antrame aukšte pasirodydavo retai. Jei ko prireikdavo, kūrėjas ją pakviesdavo sutartiniu ženklu.

"Lazdele jis pabelsdavo į grindis ir Staselė ateidavo. Tik nemanykite, kad jis buvo koks teroristas ar monstras. Toks buvo pačios S.Gruodienės noras – apsaugoti vyro talentą. J.Gruodis taip pat labai rūpinosi žmona, tik ji neleido to daryti. Pavyzdžiui, išvažiavo J.Gruodis į sanatoriją, o S.Gruodienė susirgo stipria angina. Nenorėjo ji vyrui rašyti, kad susirgo. Žinojo – kaipmat grįš namo. Todėl laišku pranešė, kad dažnai negalės rašyti, nes susižalojo pirštą", – kalbėdama apie sutuoktinių ryšį, edukatorė dirstelėjo į koridorių.

Jame pakabintas J.Gruodžio portretas, kurį tapė jo žmona. Nuotraukomis, paveikslais nukabinėtos ir paties kompozitoriaus kambario sienos. Antai vienoje – J.Gruodis su šunimi. Kitoje – įsitaisęs automobilyje. Kambaryje tebestovi fortepijonas, veliūru traukti foteliai ir lova, prie kurios neretai mekendavo ožka. Čia stovėjo ir kompozitoriaus stalas su visuomet paruoštais natų lapais, ant jo – radijas.

"Jei Gruodžiai būtų turėję gausią šeimą, turbūt jie būtų pirkę penkias karves. Tačiau turėjo galimybę pirkti radiją ir klausyti iš Valstybės teatro transliuojamus koncertus, tai sėkmingai tą ir darė. Patys radiją klausė ir dar kaimynus kvietė", – J.Ragaišienė juokavo, kad, žvelgdamas į keistą įrenginį ant stalo, šių laikų jaunimas mano, kad tai mikrobangų krosnelė.

"Štai toks buvo kompozitorius..." – baigusi pasivaikščiojimą ekskursijos vedlė kvietė įsitaisyti lauke ir pasiklausyti roko ir metalo, o jei kils noras, darsyk užsukti pas J.Gruodį į svečius.