Svarbi operacija
„Vakarai buvo kovotojų viltis – iš ten laukė pagalbos, į ten norėjo pranešti apie padėtį Lietuvoje. Kai nesulaukė, mėgino patys geležinę uždangą pralaužti, nors ir su didelėmis aukomis“, – citavo J.Lukšos-Daumanto knygą „Partizanai“ iškilmingame renginyje Liubave kalbėjęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys. Kartu jis priminė pirmąjį Tauro apygardos Birutės rinktinės partizanų vado J.Lukšos ir Jurgio Krikščiūno-Rimvydo iš Dainavos apygardos žygį 1947 m. gegužę į Lenkiją.
Kaip rašoma Audronės Juodzevičienės parengtoje informacijoje apie mjr. J.Lukšos prasiveržimus į Vakarus, šis išskirtinis partizanų vadas turėjo puikią intuiciją, analitinį įžvalgumą, išgarsino pokariu Lietuvą užsienyje savo žygiais per geležinę uždangą.
1947 m. sausį Lietuvos kovotojų už laisvę suvažiavime buvo nutarta kuo greičiau užmegzti ryšį su užsieniu. Mat, užsitęsus partizaninei kovai, pradėjo aiškėti, kad be išorinės pagalbos sovietinio režimo nepavyks įveikti.
J.Lukša su J.Krikščiūnu, kaip kuriamos Lietuvos partizanų vadovybės įgaliotiniai, 1947 m. gegužę keliavo į Lenkiją per Liubavo apylinkes. Įgaliotiniai sėkmingai perėjo sieną. „Sunku įsivaizduoti savijautą, atsidūrus už geležinės uždangos. Tokių džiugių valandų žmogaus gyvenime yra reta“, – vėliau rašė J.Lukša. Sovietų saugumas nesusekė partizanų pasirengimo kelionei, todėl žygis į užsienį buvo sėkmingas.
Poilsis: J.Lukša (dešinėje) ir J.Krikščiūnas pakeliui į Lenkiją. 1947 m. gegužė.
Nutraukė saugumiečių ryšius
Deja, partizanų pasiuntiniai tuokart Vakarų nepasiekė, tačiau susitiko su iš Švedijos atvykusiu rezistencinių organizacijų atstovu Jonu Deksniu, kuris pranešė, kad dabar itin nepalankus metas vesti derybas su Vakarais dėl pagalbos. Tačiau partizanų pasiuntiniai perdavė per J.Deksnį atsineštus įvairaus pobūdžio dokumentus Lietuvos diplomatijos šefui užsienyje Stasiui Lozoraičiui. Taip pat per J.Deksnį perdavė įvairių sovietinių dokumentų britų žvalgybai.
Kovotojų pasiuntiniai parašė laišką S.Lozoraičiui ir Amerikos lietuvių tarybai, prašydami palaikymo ir materialinės paramos kovotojams. Iš J.Deksnio pasiuntiniai gavo 1,5 tūkst. JAV dolerių ir žvalgybinės informacijos rinkimo instrukcijas, S.Lozoraičio „Pro memoria“, kur aprašyta politinė padėtis Europoje negalėjo suteikti optimizmo kovotojams. Tačiau bene svarbiausia buvo tai, kad partizanų atstovai iš Lietuvos pranešė J.Deksniui, o šis – Lietuvai neabejingiems asmenims apie sovietų saugumo planus ir išdaviko Juozo Markulio-Erelio vaidmenį juose. Taip buvo nutrauktas sovietų saugumiečių ryšys su užsieniu.
Partizanų pasiuntinių kelias atgal buvo sunkus: pasienyje buvo tiesiamos automatinių minų linijos, statomos vielų užtvaros, stebėjimo bokštai. Be to, grįžtančius per Lenkijos ir sovietinės Lietuvos sieną partizanų pasiuntinius susekė saugumiečiai. Pasienyje kilo susišaudymas, į dangų pakilo šimtai raketų, bet J.Lukša su J.Krikščiūnu prasmuko į Lietuvą, tačiau paskui juos sekė pasieniečiai. Partizanų pasiuntiniai, slėpdami pėdsakus, šoko į Graužės upelį ir nuėjo Liubavo link. Pakeliui jie ilsėjosi pas žinomus žmones, partizanų slėptuvėse. Vieną iš jų greitai aptiko saugumiečiai. Nors kirtusiųjų sieną jiems nepavyko surasti ir suimti, prasidėjo pasienyje su Lenkija veikusių partizanų, jų rėmėjų gaudynės, suėmimai.
Grįžęs iš Lenkijos J.Lukša buvo paskirtas Tauro apygardos štabo Žvalgybos skyriaus viršininku. Jis vadovavo ir ryšiams su užsieniu.
Prasiveržė ir dar kartą
Šeštadieni renginyje kalbėjęs Krašto apsaugos ministerijos (KAM) ministras dr. Arvydas Anušauskas apžvelgė J.Lukšos – laisvės kovotojo kelią, jo prasiveržimus į Vakarus per geležinę uždangą, vykdant Lietuvos partizanų vadovybės uždavinius.
Priminsime, kad J.Lukša drauge su Kazimieru Pypliu 1947 m. gruodį antrą kartą kirto SSRS–Lenkijos sieną Rytprūsių (Kaliningradas) pusėje. Šį kartą pasiuntiniai pasiekė, nors ir labai sunkiai, Vakarus, t.y. Švediją. Susisiekė su Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) nariais, kalbėjo Lietuvos išlaisvinimo klausimu. Daumanto slapyvardžiu parašyta J.Lukšos knyga „Partizanai už geležinės uždangos“, nuvežtas laiškas popiežiui Pijui XII apie padėtį Lietuvoje, kiti dokumentai atskleidė pasauliui sovietinių okupantų teroro mastą ir pasipriešinimą jam.
Paminklą pašventino Vilkaviškio vyskupas R.Norvila. (Virginijos Skučaitės nuotr.)
Deja, rimtos ir konkrečios paramos mūsų kovotojai nesulaukė nei iš atsargių Vakarų valstybių, nei iš susiskaldžiusios lietuvių išeivijos. Tačiau J.Lukša, per VLIK užmezgęs ryšius su prancūzų žvalgyba, mokėsi jų mokykloje Paryžiuje. Sutikęs bendradarbiauti su CŽV, tikėdamasis paramos Lietuvai, 1950 m. pavasarį jis išvyko mokytis į amerikiečių žvalgybos mokyklą netoli Miuncheno, kur buvo rengiami desantininkai.
Žuvo pasaloje
Kaip yra žinoma, 1950 m. spalio pradžioje J.Lukša su keliais bendražygiais JAV žvalgybos desantu buvo parskraidintas į Lietuvą lėktuvu ir parašiutais nusileido Tauragės rajone.
Desantininkai pargabeno Lietuvos partizanams finansinę paramą, radijo siųstuvų, įvairių dokumentų.
1950 m. lapkritį J.Lukša buvo paskirtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo Žvalgybos skyriaus viršininku, jam suteiktas Laisvės kovotojo karžygio vardas, apdovanotas Laisvės kovos kryžiumi su kardais, o 1951 m. jam suteiktas karinis majoro laipsnis. Tų pačių metų rugsėjo 4-ąją jis žuvo pasaloje Pabartupio kaimo apylinkių miške. Pasalą surengė sovietinio saugumo smogikų grupė, pasinaudojusi užverbuotu buvusiu J.Lukšos bendražygiu.
Tautos širdyje visados degė Amžinoji ugnis laisvės kovotojams. Tikiu, kad šiandien, atėjus X valandai, mes taip pat nepristigtume narsos.
J.Lukšos palaikų užkasimo vieta nežinoma iki šiol. Tačiau, anot Šaulių sąjungos vado plk. Alberto Dapkaus, jo duotas mums pamokas išmokome ir įsiminėme. J.Lukšos žygiai gyvi mūsų atmintyje.
„Tautos širdyje visados degė Amžinoji ugnis laisvės kovotojams. Tikiu, kad šiandien, atėjus X valandai, mes taip pat nepristigtume narsos, nes taip mums byloja kolektyvinė istorinė atmintis apie mūsų didvyrius, miško brolius ir seses. Lenkiame galvas už jų darbus ir pamokas mums“, – teigė šaulių vadas.
Atrodo, kad būtent šiems žodžiams šeštadienį pritarė ir pempių pulkai, besibūriuojantys virš Liubavo apylinkių laukų skrydžiui iš Lietuvos – girdėjosi žinoma šių paukščių giesmė.
Jautrus žmonos laiškas
Paminklo-atminimo ženklo iškiliam Lietuvos partizanui pastatymu Liubave rūpinosi Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS), atsargos kariškiai, LGGRTC, Kalvarijos savivaldybė ir užsienyje gyvenantys lietuviai.
Lakoniško ir labai tiksliai atliepančio temą (geležinę uždangą simbolizuojančioje metalo plokštėje išpjautas žinomas J.Lukšos siluetas) paminklo autorius – kaunietis architektas Stasys Putvis. Jis nurodė konkrečius asmenis, kurie inicijavo šio atminimo ženklo statybą ir vietos paiešką: Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento atstovas mjr. Donatas Mazurkevičius, LŠS V.Putvinskio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius ir LŠS išeivijoje Centro valdybos narys Ernestas Lukoševičius.
Paminklą-atminimo ženklą sukūręs S.Putvis pabrėžė, kad tai jam buvo didelė garbė ir atsakomybė. (Virginijos Skučaitės nuotr.)
Renginyje buvo perskaitytas 1951 m. našle tapusios J.Lukšos žmonos 97 metų Nijolės, dabar gyvenančios JAV, ranka parašytas laiškas – padėka atminimo ženklo iniciatoriams, jo kūrėjui, statytojams, renginio organizatoriams, įvertinusiems J.Lukšos žygių per geležinę uždangą reikšmę.
Paminklą atidengė dr. A.Anušauskas ir J.Lukšos dukterėčia Dalia Lukšaitė.
Juostelę perkirpo KAM ministras dr. A.Anušauskas ir J.Lukšos dukterėčia D.Lukšaitė. (Virginijos Skučaitės nuotr.)
G.Nausėda: mūsų pareiga – rasti partizanų vado palaikus
Šeštadienį Kauno rajone esančiame Pabartupio kaime Lietuvos kariuomenė kartu su Kauno rajono savivaldybe suorganizavo renginį, kuriame kariniais elementais papildyta kultūrine programa buvo paminėtos Juozo Lukšos-Daumanto žūties 70-osios metines.
1951 m. rugsėjo 4 d. dvigubo agento išduotas partizanų vadas žuvo miške į pietus nuo Kauno, ties Pabartupio kaimu. Palaikų užkasimo vieta nežinoma iki šiol.
Prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad rasti partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto palaikus yra mūsų pareiga.
„Žinome, kad už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą žuvo apie 20 tūkst. partizanų, kurie savo garbės reikalu laikė ginkluotą pasipriešinimą. Tačiau šiandien tariame su pagarba ir padidžiavimu: nė vienas jų nėra tik vienas iš tų tūkstančių; kiekvienas iš jų yra ir vienintelis“, – sakė šalies vadovas, šeštadienį dalyvaudamas J.Lukšos-Daumanto žūties metinių minėjime Kauno rajone.
Pasak Prezidento, savo darbais J.Lukša-Daumantas į mus šiandien prabyla kaip nepajudinamų vertybių patriotas, kuris, atėjus apsisprendimo metui, pasirinko kartu su gimtąja Lietuva „per dienų tamsumas“ eiti į laisvę.
„Mūsų pareiga – susitelkti ir toliau ieškoti tiek J.Lukšos-Daumanto, tiek kitų dar neatrastų ir tinkamai nepagerbtų laisvės kovotojų palaikų. Drąsa ir pagarba Tėvynei negali būti ir nebus užmiršti“, – renginyje sakė šalies vadovas.
Prezidentas taip pat padėkojo tėvams ir mokytojams, kurie „jaunimui skiepija patriotizmo ir pilietiškumo idėjas“, taip pat Lietuvos kariuomenei, šauliams, mokslininkams, muziejininkams ir daugybei žmonių už tai, kad J.Lukšos-Daumanto atminimas tebėra gyvas, o „jo ginti idealai išlieka jiems vertybiniais orientyrais“.
„Šiandien prisimename mūsų ginklo brolio partizano J.Lukšos žūtį. Mums, kariams, žūties su ginklu rankose momentas yra apgalvotas prieš pasirenkant kario kelią, bet visada susimąstau, kaip tuo metu turėjo jaustis partizanai ir kaip tokioje situacijoje jaustųsi šiandienos Lietuvos kariai.
Neabejoju, kad tokių didvyrių, kaip J.Lukša, įkvėpti, mes savo pareigą atliktume nesudvejoję. Lietuvos kariuomenė pasirengusi saugoti ir ginti šalį.
Neabejoju, kad tokių didvyrių, kaip J.Lukša, įkvėpti, mes savo pareigą atliktume nesudvejoję. Lietuvos kariuomenė pasirengusi saugoti ir ginti šalį tiek taikos, tiek karo metu, vieni ar su sąjungininkais tiek, kiek reikės“, – sakė Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys.
Minėjime Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos kariai atliko pagarbos ceremonijas. Karo istorijos „Grenadieriai“ ir „Partizanai“ surengė inscenizaciją ir pagal liudininkų atsiminimus atkūrė paskutinį J.Lukšos ir jo bendražygių mūšį. Lietuvos kairuomenės parašiutininkai desantavosi su vėliavomis. Garliavos J.Lukšos gimnazijos moksleiviai skaitė Nijolės Bražėnaitės ir J.Lukšos laiškų ištraukas.
Taip pat vyko Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos choro „Kariūnas“, bardo Romo Naidzinavičiaus, dainininkės Agnės Sabulytės, muzikantų Aistės Bružaitės ir mjr. Egidijaus Ališausko bei kitų atlikėjų pasirodymai.
Pasibaigus minėjimo oficialiai daliai, visuomenei pristatyta paroda „Daumanto būrys“. Tai surinkta J.Lukšos-Daumanto, Benedikto Trumpio-Ryčio, Klemenso Širvio-Sakalo desanto uniformų ir ekipuotės kolekcija.
„Kauno diena“, BNS inf.
Naujausi komentarai