– Septynioliktoji miesto eglė nebus iš jūsų lakiųjų vizijų sąsiuvinio. Ji net nebus jūsų... Pavargote ar nesulaukėte kvietimo?

– Taip iškrito kortos – nelaimėjau viešųjų pirkimų konkurso (šypsosi). Šįmet komisija turėjo kitokią nuomonę. Galbūt, metams bėgant, technologijoms sparčiai žengiant į priekį, atsirado kitokios eglutės poreikis. Juk maniškės būdavo labiau meno kūriniai. Aš ieškodavau prasmės, norėdavau skleisti žinią, sukurti aplink ją ne mažiau įkvepiančią aplinką – galvodavau, kaip tie mano angelai ar debesys atrodys bendrame kontekste su aikštės pastatais…

Man būdavo svarbu, kad Kalėdų simbolis – eglė – būtų rankų darbo, iš kažko kito padaryta; kad ji apie ką nors kalbėtų. Netgi nebūtinai turėjo būti eglė – veikiau aliuzija į ją.

Šįmet pirkimų nuostatai skelbė, kad reikia gyvos, tik papuoštos miško eglutės. Be jokių interpretacijų, ypatingos aplinkos. Kodėl nelaimėjome, galiu tik spėlioti. Gal maniškei su art deco puošmenomis, komisijos akimis žiūrint, pritrūko puošnumo?

– Unikalių jūsų eglių gerbėjai galbūt gali tikėtis, kad po metų sugrįšite su dviguba kūrybine jėga ir Kauno baltosios gulbės aikštė vėl puošis stilingiausia Lietuvos eglute?

– Lakštingala negali nečiulbėti (juokiasi). Idėjų ir pripieštų eskizų turiu be galo daug.

Kai prieš šešiolika metų prasidėjo ta eglučių epopėja, mano vyriausias sūnus Tomas buvo vienuoliktoje klasėje. Jis, jo klasiokai, mano studentai – visi tie jauni žmonės užaugo su mano eglutėmis. Jie buvo pagrindiniai talkininkai, kurie per tą laiką užaugo, baigė mokslus, susirado darbus, sukūrė šeimas ir, artėjant lapkričiui, netgi įsigudrindavo pasiimti nemokamų atostogų, kad tik galėtų vėl nerti į naujos Kalėdų eglutės nuotykį.

Kūrybiškumas: per keliolika metų, kai puošė pagrindinę Kauno Kalėdų eglę, J. Šmidtienė stebino įvairiais sprendimais. Tačiau ji visada liko ištikima savo kūrybos prioritetams – ieškoti prasmės, skleisti žinią, sukurti aplink eglutę ne mažiau įkvepiančią aplinką. / J. Šmid­tie­nės asmeninio archyvo nuotr.

– Jei retrospektyviai, vėjo gūsiu, sniego sūkuriu praskrietume pro visas jūsų sukurtas eglutes…

– Pradžia buvo labai kukli. Kūrėme jas praktiškai iš nieko. Viską – rankomis: nebuvo nei priemonių, nei kokių nors ypatingų technologijų – šiandien su naujovėmis sunku konkuruoti (atsidūsta).

Pirmiausia prieš beveik 20 metų sukūrėme kalėdinę nuotaiką mūsų parkelyje (priešais galeriją „Balta“ – aut. past.). Tais laikais Kauno senamiestis dar buvo miręs, vietos bendruomenei norėjosi judesio, todėl ėmė įkalbinėti mane ką nors daryti.

Gal ir gerai, kad šįmet bus pauzė. Galėsiu, kaip ir visi žmonės, ramia širdimi eiti prie eglutės: ne taip, kaip į darbą.

Pirmąją miesto eglutę sugalvojome kurti iš pakavimo plėvelės – pynėme kartu su lemputėmis tokius spindinčius šerkšno mezginius. Kur tik jų neprikabinome: skersgatviuose tarp namų, medžiuose – visur. Pačią eglės apačią irgi nupynėme iš balto ažūro. Po ja galėjo palįsti žmonės. Jie palikdavo ten raštelius su norais, svajonėmis, palinkėjimais, prisipažinimais, o aš paskui juos rinkdavau. Dalį ir dabar tebeturiu išsaugojusi.

Tai buvo tokia eglutė, po kuria palikti norai, atrodo, negalėjo neišsipildyti. Ji buvo labai bendruomeniška, šeimyniška, nes idėja priklausė man, bet prie jos dirbo ir daugybė kitų žmonių – prisidėjo Kauno miesto savivaldybė, verslus Senamiestyje turintys žmonės.

Žiemos tuomet buvo šaltesnės nei dabar, todėl kai mes, apie 20 entuziastų, plikomis rankomis kūrėme tą pirmąją Kalėdų pasaką,  žmonės iš aplinkinių namų nešė mums termosus su arbata, siūlėsi į pagalbą. Tai buvo laikas, kurio niekada nepakartosi.

Ne kiekvienam menininkui pasiseka per tokį matomą objektą kaip eglutė išreikšti savo kūrybines ambicijas, o man pasisekė. Svarbiausia, kad man leido daryti taip, kaip noriu, nors Kaunas anuomet dar buvo gana konservatyvus miestas. Tik staiga jame – bum! Smaragdinė eglė iš plastikinių butelių ir Guinnesso rekordas! (16 m aukščio Smaragdinė Kauno eglė, per žiemos šventes puošusi pagrindinę miesto aikštę, pripažinta aukščiausia pasaulyje plastikinių butelių skulptūra ir įtraukta į Guinesso rekordų knygą, – aut. past.)

J. Šmid­tie­nės asmeninio archyvo nuotr.

– Sakoma, kad mamai visi jos vaikai vienodai brangūs, vis dėlto – kuri eglutė jums pačiai mieliausia, o galbūt pareikalavusi daugiausia išmonės, energijos, sudėtingų techninių sprendimų?

– Būtent techninių sprendimų. Tokia buvo Debesų eglė, kurią norėjau padaryti tarsi pakilusią nuo žemės. Kad sukurtume tokį įspūdį, teko gerokai pasukti galvas. Prie manęs prisijungė dar aštuoni menininkai. Pamenu, su inžinieriais sprendėme, kaip ją vizualiai pakelti į dangų. Ir mums pavyko: kai dabar vartau nuotraukas, tikrai taip atrodo...

Tai nebuvo tiesiog gražiai papuošta Kalėdų eglė. Tai buvo Kalėdų,  dangaus, tikėjimo ir vilties objektas. Labai dvasinga. Sulaukėme ir kritikos. Kai kurie tiesiog neįžvelgė joje eglės, o man, kaip visada, pirmiausia norėjosi ko nors netradiciško ir būtinai kūrybiško.

Vėliau tos mano eglės darėsi vis labiau egliškos, tačiau kaskart norėjau joms suteikti bent truputėlį kitoniškumo – tai iš kokteilinių šiaudelių pusnis padaryti ar plunksnas iš plastikinių užtrauktukų. Vis sukdavau galvą, ko ir iš ko čia dar prigalvojus. Labai nesinorėjo tapti tik puošėja: norėjau būti kūrėja.

– Kažkada esate sulaukusi prašymo sukurti Kalėdų eglę Italijos mados sostinei Milanui?

– Jie prašė ne sukurti, bet tiesiog pakartoti vieną iš Kauno eglių. Kreipėsi iki Kalėdų likus vos mėnesiui. Per mažai laiko – atsisakiau.

Užtai esu pasidalijusi savo eglutės brėžiniais su japonais, kurie rengė kažkokį katalogą ir domėjosi tvaria bendruomenės veikla ir galutiniu rezultatu. Pasaulyje visi supranta, kad mano eglutės kalba ne tik apie kūrybą, bet ir apie tvarumą. Juk, šventėms praėjus, visos mūsų dekoracijos ne išmetamos, bet perdirbamos.

Pamenu, kiek buvo triukšmo, kai vienais metais eglę puošėme plastikinių šiaudelių dekoru. Panašiai tuo metu jie jau buvo išimami iš vartosenos, o mes tik prikišamai bakstelėjome į žmonių sąžinę pirštu – parodėme, kiek daug jų per dieną sunaudojama.

– Šiais metais bus pirmos Kalėdos, kai galėsite nesijaudinti, ar visos lemputės dega, ar iš visų pusių puošmenos vienodai gerai atrodo. Galėsite lengviau atsikvėpti, o ir savo keturis anūkus ramia širdimi į Vienybės aikštę prie eglutės nuvesti.

– Tikrai. Nes, būdavo, sėdi prie Kūčių stalo, kas nors skambina, kad nedega viršūnėje. Viską meti ir leki žiūrėti, kodėl.

Visą laiką iki Trijų Karalių, kai būdavo nupuošiama eglutė, aš gyvendavau jausdama didžiausią įtampą. Juk tokia atsakomybė! Pamenate tą atvejį, kai vienais metais Kauno eglutė degė? Naktimis nemiegojome – bandėme kuo greičiau ją atkurti, padaryti viską, kaip buvo, kad tik žmonės neliktų nusivylę, kad tik jie galėtų toliau džiaugtis Kalėdų pasaka.

Tas kalėdinis laikotarpis, kai turėdavau daug aktyvaus darbo, man prabėgdavo labai greitai. Tiesa, paskui reikėdavo geros reabilitacijos. Nes, pamenu, eini į aikštę žiūrėti eglutės, bet ne taip, kaip visi normalūs žmonės. Eini ir preciziškai žiūrinėji, kas kur nuo jos nusileido ar nukrito, kur ką reikėtų pataisyti.

Gal ir gerai, kad šįmet bus pauzė. Galėsiu, kaip ir visi žmonės, ramia širdimi eiti prie eglutės – ne taip, kaip į darbą (juokiasi).

J. Šmid­tie­nės asmeninio archyvo nuotr.

– Daugeliui Kalėdos pirmiausia asocijuojasi su vaikyste. Ar ir jums?

– Be abejo. Kaip atrodė mano vaikystės Kalėdos? Jas švęsdavome ketvirto aukšto dviejų kambarių bute penkiese (turiu vyresnius brolį ir sesę).

Augau sovietiniais laikais, kai Naujieji metai galėjo būti, bet Kalėdos –  ne. Kadangi buvome katalikiška šeima, tėtis kažkaip visada prieš Kūčias įsigudrindavo slapčia parnešti eglutę. Pastatydavo ją balkone. Porą kartų su juo eglutės net į mišką esu važiavusi.

Kad ir kokio didumo parneštų, aš trepsėdavau kojomis ir nieku gyvu neleisdavau jos sumažinti – nupjauti viršūnės. Nežinau, kodėl, bet tėtis visada nusileisdavo, tai ta mūsų eglė dažnai stovėdavo užlenkta viršūne kaip klaustukas. Paskui ji pavirsdavo mano karalyste... Apatinės šakos būdavo nuimamos ir aš iki pat Naujųjų metų gyvendavau po ja: susinešdavau ten visus savo žaislus, pasidarydavau savo Kalėdų miestelį, o mano galva visada būdavo pilna spyglių.

Kai buvau penkerių, sesuo pasiuvo darželio vaidinimui voverytės drabužius, tai su ta pūsta voverės uodega aš sėdėdavau po egle ir žaisdvau (juokiasi). Puikiai pamenu eglės kvapą, pakabintus saldainius, iš kurių greitai likdavo tik tušti popieriukai.

Dar vienas brangus prisiminimas, susijęs su Kūčiomis, Kalėdomis, yra apie tėtį, taisantį eglutės girliandų lemputes. Būdavo, pasitiesia jas per visas grindis ir tvarko – lituoja, duoda man palaikyti, o jau tas kanifolijos kvapas!

– Jūsų vaikystės svetainėje stovėjo mamos siuvimo mašina. Artėjant Kūčioms, tėvelis ją išnešdavo į kitą kambarį, o į jos vietą pastatydavo eglutę. Ar išskirtinis kūrybiškumas – jūsų mamytės dovana?

– Tais laikais visi turėjome būti ir darbštūs, ir kūrybiški. Mano tėvelis, Mečislovas Tamaševičius, taip pat buvo labai nagingas, be to, pasižymėjo išskirtiniu skoniu. Pavyzdžiui, jis turėjo portfelį, papuoštą paties iš metalo išpjauta monograma, nors buvo paprasčiausias vairuotojas. Jo tėvas – Aleksandras Tamaševičius – labai prisidėjo prie Centrinio pašto, Šančių kareivinių statybos; rengė ten šildymą, sanitarinius mazgus. Kaip tėtis juokiasi, buvo reikalingas visiems: ir vokiečiams, ir rusams.

Mamytę – Danutę Navikaitę-Tamaševičienę – pavadinčiau kūrybinga improvizatore, deja, jos gyvenimas buvo be galo sudėtingas. Vyriausia iš septynių vaikų, dar būdama šešiolikos, ji pateko į kalėjimą, kad broliams ir klasiokams, išėjusiems į mišką partizanauti, nešiodavo maistą. Jaunalietuvė, partizanų ryšininkė. Abi su metais jaunesne seserimi buvo pasodintos, tardomos, marinamos badu. Ten būdamos, rinko drobės gabaliukus, į kuriuos gaudavo įvyniotą duoną. Ant vieno iš jų savo plaukais – be adatos – mano mamytė išsiuvinėjo kryželį – kaip viltį, kad neišprotėtų.

Ji išties mokėjo labai gražiai siuvinėti. Su tuo slaptu kryželiu išvyko į tremtį. Sibire gyveno, kol numirė Stalinas. Tuomet grįžo namo.

Relikviją – savo plaukais be adatos siuvinėtą kryželį – mums parodė gal tik prieš penkiolika metų ir papasakojo visą istoriją. Manau, ji išgyveno, nes buvo labai užsispyrusi, o dar – be galo kūrybiška. Sibire karininkų žmonoms iš paprasčiausios marlės peltakiuodavo užuolaidas. Gaila, kad neturėjo jokių galimybių realizuoti savęs kaip kūrėjos.

Dar pamenu, kaip abi su mama pradinėse klasėse liniuodavome naujų sąsiuvinių laukelius. Įsivaizduokite, ji man leisdavo vietoj linijų piešti gėlytes ir net pati parinkdavo flomasterių spalvas, kad gražiau atrodytų. Anapilin išėjo prieš trejus metus, būdama 95-erių. Daug mano kurtų eglių matė, jomis didžiavosi, o tėvelis, deja, išvydo tik pirmąją.

Mamai esu be galo dėkinga ne tik už paveldėtą kūrybiškumo geną, bet ir už mano vaikų priežiūrą. Nežinau, kaip be jos būčiau viską suspėjusi.

J. Šmid­tie­nės asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų namuose Kaune visada tilpo kelios kartos. Ir šiandien gyvenate gausiu būriu lyg kokia itališka šeima: seneliai, tėvai, vaikai, anūkai. Įsivaizduoju, kokios smagios tokiame šurmuliuojančiame būryje turėtų būti šventės…

– Patikėkite. Vienu metu mūsų dviejų aukštų senos statybos name su palėpe dar gyveno ir mano uošvių tėvai, o dabar pirmame aukšte įsikūręs vyro tėtis, mudu su vyru – antrame, o palėpėje – vienas sūnus su šeima (kol pasistatys savo namą). Labai džiaugiuosi, kad vis dar pilna gryčia.

Ne kiekvienam menininkui pasiseka per tokį matomą objektą kaip eglutė išreikšti savo kūrybines ambicijas, o man pasisekė. Svarbiausia, kad man leido daryti taip, kaip noriu.

Būdavo, atėjus Kūčioms, Kalėdoms, svetainėje esantį biliardo stalą užklodavome ilga medžio plokšte – padarydavome stalą, prie kurio susėsdavo net 25 žmonės.

Kol mamytė dar buvo gyva, Kūčias, Kalėdas visada švęsdavome pas mus. Žmonių būdavo daugybė. Nors ir trimis aukštais, bet visi kartu. Dabar, kai visų atžalos jau užaugo, sukūrė savo šeimas, susilaukė vaikų, pas mus namuose jau nebetelpame, tai Kalėdoms visus kviečiu į galeriją „Balta“.

– Pasakojote, kad, artėjant žiemos šventėms, galerijoje užvirdavo nagingų nykštukų dirbtuvės. Ar Kauno eglių temos atsispindėdavo ir jūsų šeimos Kalėdose?

– Miestas yra miestas, o namai yra namai. Egle ir jos puošimu dažniausiai rūpindavosi mano dukra Emilė. Ji – Vilniaus dailės akademijos antrakursė. Mano vyras pastato eglutę, o Emilytė viską reguliuoja. Aš jau nesikišu. Gal tik kasmet, radusi pirkti kokių gražių stiklinių žaisliukų, stengiuosi po vieną padovanoti visiems anūkams. Tačiau tik stiklinius! Jaučiu jiems nostalgiją.

Turime gražių dėžučių, kuriose žaisliukai laukia Kalėdų, o kai jos ateina, mažieji skuba kabinti kiekvienas savo žaisliukus. Aišku, kad vienas kitas sudūžta, bet taip ir turi būti. Vaikystėje man irgi vienas kitas tarsi netyčia suduždavo – iš tiesų tai norėdavau pasidaryti tokių blizgančių trupinukų, kuriais dekoruodavau Kalėdų atvirukus, karūnas.

– Manau, kad tik labai šeimyniškas žmogus galėtų sukurti tokią jaukią Kalėdų pasaką, kokią kasmet kauniečiams kurdavote jūs. Neturintis širdyje to gilaus šeimos bendrystės pajautimo turbūt neįstengtų to padaryti?

– Turbūt. Užtai ir pradėjau kurti egles su įėjimu į vidų, nes vaikystėje aš ir pati po eglės šakomis tupėdavau. Ten buvo stebuklingas mano pasaulis, kvepiantis mišku… Kai pradėjau kurti miestui egles, mano Emilytė buvo dar visai maža. Sykį parlekiu namo naktį, prigulu šalia dukros, o ji pro miegus man: „Mamyte, tu eglute kvepi…“

J. Šmid­tie­nės asmeninio archyvo nuotr.

– Galerija „Balta“ – tarsi antri jūsų namai. Net Kalėdas čia švenčiate. Pasitikote mane visa balta. Štai sėdite elegantiškai užmetusi koją ant kojos baltoje sofutėje – balti bateliai dailiai kinkuoja į žodžių ritmą… Sakykite, ką jums reiškia balta spalva?

– Nežinau (šypsosi). Aš net vyrą gydytoją baltu chalatu pasirinkau. Kai susipažinome, Robertas buvo moksliukas medicinos studentas, o aš – moksleivė. Galima sakyti, jis mane globojo, auginosi, asistavo, knygų paskaityti atveždavo, kurias po savaitės aptardavome. Pradžioje dar jokių meilių nebuvo, tik globa, draugystė. Tarp mūsų – penkerių metų amžiaus skirtumas.

Juokiuosi, kad aš – geriausia medikė tarp menininkų, o jis – geriausias menininkas tarp medikų. Ir pirmąsias egles man padėjo daryti. Vėliau labai morališkai palaikė, bet kur buvęs, kur nebuvęs vis per dantį traukdavo: „Tai kada pagaliau pradėsi uždirbti iš tų eglių?..“

– Nukrypome nuo baltos…

– Ach, taip. Kai darau savo tekstilės darbus, siuvinėju, irgi prie baltos spalvos laikausi. Kaitalioju faktūrą, tekstūrą, bet vis tiek viskas apie baltą. Kad ir kokius darbus esu dariusi – balti man visų gražiausi. Švari balta erdvė netrukdo mąstyti, kurti. Ir dabar ant stalo (rodo) – didelis tuščias baltas lapas: reikia sukurti eglutę Kauno valstybiniam muzikiniam teatrui. Vėliau, kai darau projektą, eskizus piešiu ant juodo lapo, bet baltu pieštuku.

Su balta ramiau ir nervų mažiau, nes kitos spalvos mane kitaip įkrauna. Net rengtis baltai pradėjau. Atidarai spintą, o ten visokių atspalvių balta – net derinti nereikia! Tačiau mano namai nėra balti. Net negalėtų tokie būti: juk tiek daug žmonių, jų daiktų. Kai vaikai buvo maži, viską jiems leisdavau – net ant sienų paišyti. Mūsų namuose be proto daug spalvų, užtai čia (mosteli ranka į galerijos sienas) viskas balta.

– Su baltu pavydu pasakysiu: jauku pas jus svečiuotis. Beliko įsivaizduoti, kad jau Kalėdos, galerijoje „Balta“ baltai papuošta didelė eglė, viršūnė kiek užlinkusi, nes šeimininkė neleidžia jos sumažinti. Visi norintys gali palįsti po ja ir sugalvoti norą. Kokį patį pačiausią, baltų balčiausią mintyse užrašytumėte?

– Oi, geriau neklauskite: tiek turiu vaikų, anūkų, kitų brangių žmonių – turbūt visą talmudą dėl jų surašyti galėčiau. Sau? Tuomet paprašysiu likimo leisti man sukurti dar vieną Kauno eglę. Galbūt jubiliejinę – 20-ąją. Tokią, kurios dar nepadariau, bet viziją jau ilgą laiką nešiojuosi širdyje.