Iš Vilniaus į Kauną

"Gribauskaitė, – paprašyta patikslinti, pavardė rašoma su "i" ar "y", Jolanta užbėgo įvykiams už akių. – Dar tada, kai studijavau mediciną, neretai sulaukdavau klausimų, ar Prezidentė nėra mano teta. Pradžioje sakiau, kad ne, vėliau jau nusibodo aiškinti."

Vis dėlto su 28-erių vilniete, Kaune skaičiuojančia jau dešimtus metus, susitikome aptarti ne jos sąsajų su kadencija baigiančia šalies Prezidente ar situacijų, į kurias ji papuolė dėl pavardžių panašumo.

"Kaip atsidūriau Kaune? Baigusi vidurinę žinojau, kad studijuosiu mediciną. Pirmu numeriu sąraše pažymėjau Vilnių, antru – Kauną. Taip jau išėjo, kad į jį ir atvykau, – jauna moteris neslėpė, kad maždaug pusmetį sunkiai sekėsi atsikratyti vilnietės statuso ir susitaikyti, kad artimiausius kelerius metus Kaunas bus jos namai. – Vilniuje liko visa šeima, draugai. Čia teko viską kurti iš naujo."

Po pusmečio Jolanta prisijaukino Kauną, o mokslus gliaudė kaip saulėgrąžas – praėjus šešeriems metams ji įgijo medicinos gydytojo licenciją ir gydytojo profesiją. Tada pasirinko chirurgiją ir žengė į rezidentūros studijų programą. Išgirdusi klausimą, kodėl pasirinko specialybę, kuri dažniausiai iliustruojama vyrų portretais, gydytoja rezidentė šyptelėjo.

"Anksčiau žmonės galvojo, kad daktarais gali būti tik vyrai, o moterys geriausiu atveju – seselėmis. Skaičiai rodo, kad dabar chirurgiją renkasi vienodas vaikinų ir merginų skaičius, o kartais pastarųjų būna net ir daugiau", – J.Gribauskaitė netruko motyvuoti savąjį pasirinkimą. – Nemačiau savęs dirbančios terapinėje srityje. Chirurgijos profilis kitoks. Čia daugiau veiksmo, čia greičiau matyti rezultatas. Tarkim, žmogus serga lėtine ūmine pūslės akmenlige. Būdama chirurge galiu pašalinti tulžies pūslę ir simptomus."

Nenorėjo monotonijos

Priešingai nei tam tikrą dalį bendramokslių, kuriuos nuo studijų atbaidė kai kurios paskaitos ar apsilankymai prozektoriumuose, Jolanta ėjo pirmyn.

Atkakli medicinos studentė nealpo nei tada, kai rankose teko laikyti formaline išmirkytus žmogaus organus, nei tada, kai pirmą kartą stovėjo operacinėje prie atverto paciento pilvo.

"Tai įvyko turbūt pirmame kurse, kai dar buvau medicinos studentė. Dalyvavau skrandžio rezekcijos operacijoje. Tuo metu dar nelabai supratau, kas vyksta, nes trūko žinių, todėl tik retrospektyviai viską prisimenu, – po žodžio "rezekcija" išvydusi surauktą kaktą, gydytoja rezidentė suskubo įnešti aiškumo: – Tai yra dalies skrandžio šalinimo operacija. Tarp kolegų kalbame medicininiais terminais, todėl kartais būna sunku paaiškinti, ką išties darome."

Nors apie darbą kalbėti ne medicininiais terminais, o eiliniam žmogui suprantamais žodžiais Jolantai sunku, ligos istorijas rašo ji aiškiai ir dailiai. Šifruoti ir spėlioti, kas jose parašyta, pacientams nereikia.

"Nemažai dirbame su kompiuteriais, bet jei žmonės atvyksta iš rajonų su ranka rašytais kolegų siuntimais, tenka ir mums gerai pagalvoti, kas ten išraityta", – nusijuokė šviesiaplaukė.

Sulaukia pacientų žinučių

Dabar Jolantą operacinėje galima sutikti kiekvieną dieną ir, priešingai nei anksčiau, ji ten jaučiasi tvirtai.

"Licencijuoto chirurgo prižiūrimi mes turime teisę atlikti tam tikras intervencijas", – J.Gribauskaitės teigimu, rezidentams yra sudarytas planas, kurį jie turi įvykdyti iki rezidentūros pabaigos. Jame nemažai įvairių intervencijų, pradedant kirmėlinės ataugos šalinimu, baigiant skubia laparatomija.

Paklausta, ar prieš operacijas jaučia jaudulį, kuris virpina į sceną einančių artistų širdis, Jolanta linktelėjo galvą. Širdis stipriau plaka ir iš didelio noro padėti, ir tada, kai susiduria su iššūkiais prie operacinio stalo. Tiesa, kad ir kokios keblios situacijos būtų, gydytoja rezidentė žino – kelio atgal nėra.

"Jei jau atvėrei pilvą, turi jį užverti. Kiek ilgiausiai teko stovėti operacinėje? 8,5 val. Ko po tokių operacijų labiausiai norisi? Į tualetą ir vandens. Dar ir pavalgyti, bet ne visada tai pavyksta padaryti, nes reikia eiti pas gulinčius pacientus, su kuriais taip pat yra ką veikti", – būsima specialistė neslėpė, kad mediko, konkrečiai chirurgo, darbas tikrai ne kiekvienam. Operacinėje išlieka tik tie, kurie greitai reaguoja, nesutrinka esant ekstremalioms situacijoms, yra atidūs, kantrūs, moka bendrauti su pacientais.

Jei galvoji, kad šiandien buvo sunku, žinok, kad kitas kartas bus dar sunkesnis.

"Neteko susidurti su mirtimi ant operacinio stalo, bet niekada nežinai, ar tai neįvyks po operacijos. Viskas priklauso ligonio būklės, pažeidimo lygio, amžiaus, gretutinių ligų, operacijos apimties ir trukmės", – palietusi mirties temą, J.Gribauskaitė prasitarė, kad sunkiausi momentai jos darbe būna tada, kai artimiesiems reikia pranešti apie brangaus žmogaus mirtį. Prie to esą nepriprantama... Tenka darbe ir nusišypsoti. Dažniausiai tada, kai po anestezijos arba gavę pirmą jos dozę pacientai ima kalbėti įvairius juokingus dalykus.

"Po operacijų esu sulaukusi ir žinučių į mesendžerį. Nejauku... taip pažeidžiamas mano privatumas. Aš juk neieškau pacientų socialiniuose tinkluose ir jiems nerašau", – aiškias ribas brėžė J.Gribauskaitė.

Sportuoja nuo vaikystės

Per mėnesį gydytojai rezidentei tenka maždaug 4–5 budėjimai paromis. Operacijos ir darbas skyriuje. Negana to, ji dar važiuoja ir į Plungės ligoninę.

"Užvėrus duris darbas nesibaigia. Grįžusi ruošiuosi rytojaus operacijoms, galvoju, kaip pagerinti gulinčiųjų būklę. Skaitau ir gilinu žinias. Žodžiu, nuolatinis galvojimas. Ką veikiu, kai negalvoju apie darbą? Sportuoju", – ne mažiau entuziastingai nei apie chirurgiją jauna moteris kalbėjo ir apie savo pomėgį judėti.

Sportuoti ji esą pradėjo dar būdama aštuonerių. Pradžioje šoko, vėliau susidomėjo tinkliniu, galiausiai – krepšiniu.

"Lankiau sporto mokyklą, ten mus ruošė rimtesniam, o ne mėgėjiškam sportui. Žinoma, kai ėmiau galvoti apie mediciną, savo ateities su profesionaliu sportu nebesiejau. Vėliau gailėjausi, kad mečiau", – 180 cm ūgio, atletiško kūno sudėjimo šviesiaplaukė ramiai ilgai neišbuvo. Jos gyvenime atsirado bėgimas. Iš pradžių trumpi nuotoliai, o po asmens sveikatos ugdymo dėstytojos rekomendacijų – ilgos distancijos. Treniruojama buvusios bėgikės studijų metais Jolanta pasiekė labai neblogų rezultatų. Ne kartą tapo prizininke.

"Bėgimo treniruotės dabar praverčia darbe. Jei koks skubus atvejis, koridoriais lekiu greičiau už kitus", – šmaikštavo gydytoja rezidentė.

Užvaldė aistra boksui

Medicina – sudėtingi ir sunkūs mokslai, reikalaujantys atidumo, disciplinos ir ypatingo darbštumo. Simuliuoti čia neišeina, o dirbti reikia ne tik paskaitų metu, bet ir namuose.

"Buvo sunkus kursas, todėl mečiau ir bėgimą. Bandžiau eiti į sporto klubą, bet nepatiko monotonija ir svarmenų kilnojimas. Tada draugė pasiūlė bokso treniruotes", – taip būsima chirurgė atrado naują aistrą. Dabar ji kone tris kartus per savaitę, jei nėra budėjimų ir kitų neatidėliotinų darbų, eina į bokso ir sveikatingumo klubą "Daugirdas Gym", kur drauge su olimpiečiu Daugirdu Šemiotu ir kitais klubo treneriais lieja prakaitą bokso treniruočių metu.

"Crossfitas, bodypumpas ir kitos įvairios programos – kiekviena treniruotė vis kitokia. Jei galvoji, kad šiandien buvo sunku, žinok, kad kitas kartas bus dar sunkesnis, – J.Gribauskaitė džiaugėsi, kad boksas išjudina visus raumenis ir gerai išvalo mintis. – Žinoma, visai negalvoti treniruotėje negali, kitaip praleisi smūgį."

Boksas ir dailioji lytis nesuderinama? Klystate, jei vis dar galvojate kaip jūsų močiutė. Merginų, lakuotus nagus slepiančių bokso pirštinėse, skaičius esą sparčiai auga. Kaip ir besirenkančių chirurgijos specialybę.

"Jei įdomu, koks mano manikiūras, tai jo nėra. Darbe turime būti trumpais, nelakuotais ir švariais nagais. Be kabančių auskarų, apyrankių, žiedų ir kaklo papuošalų. Todėl išėjusios atostogauti, skubame puoštis", – su šypsena pokalbį baigė bokso ringo rezidentė.