„Augau sudėtingoje asocialioje šeimoje, kurioje maži vieni kitus auginome. Mokykloje mokytojai tyčiojosi iš mūsų. Empatija buvo jiems svetima, kaip ir supratimas ar įsigilinimas į vaikų emocijas. Nepaisant tikrai sunkios vaikystės užaugau geru žmogumi, sukūriau šeimą, dirbu mylimą darbą ir jis man puikiai sekasi. Visada kirbėjo mintis padėti panašaus likimo vaikams ir įrodyti pasauliui dar kartą, kad nesvarbu, kokiomis sunkiomis sąlygomis prasideda žmogaus gyvenimas, kiekvienas iš mūsų galime būti laimingi ir sėkmingi ateityje“, – pasakoja jauna moteris.

Globėja pripažįsta, kad tuo metu, kada augo pati, trūko valstybinių įstaigų lankstumo, kuris šiuo metu taikomas Kaune ir vaikui gali atnešti žymiai daugiau naudos.

„Dar labai seniai kaime mačiau atvejį, kada žmonės vasarą pasiimdavo globoti vaikus, bet jie tai darydavo kitokiais tikslais. Jiems nerūpėjo vaikučių gerovė. Jiems jų reikėjo, kad padėtų nudirbti ūkio darbus. Jau tada sau pasakiau, kad atsiradus galimybei globosiu vaiką ir juo rūpinsiuosi taip, kaip savu, – prisimena Jūratė. – Mano vaikystės laikais to trūko. Nebuvo galimybių tiesiogiai padėti likimo nuskriaustiems vaikams ir jų šeimoms“.

Visada kirbėjo mintis padėti panašaus likimo vaikams ir įrodyti pasauliui dar kartą, kad nesvarbu, kokiomis sunkiomis sąlygomis prasideda žmogaus gyvenimas, kiekvienas iš mūsų galime būti laimingi ir sėkmingi ateityje.

Pasirinko padėti

Prieš priimant sprendimą apie globą, Jūratė sukūrė šeimą ir susilaukė dukters, sėkmingai kopė karjeros laiptais, gyveno daugeliui žmonių įprastą ir niekuo neišsiskirianti gyvenimą.

„Augo mano mergaitė ir mačiau, kad jai trūksta brolio ar sesės. Pagalvojau, kad ji jau didelė, aš pilnai sugrįžus į darbus, o juk linksmiausia tada, kada vaikų amžius apylygis. Tada pradėjau ieškoti informacijos apie vaikų globą internete. Susiradau vaikų gerovės centro „Pastogė“ kontaktus ir nuėjau pasikalbėti“, – apie pirmus žingsniu globos link pasakoja J. Basevičienė.

Globėja atvirauja, kad sprendimo nepriėmė akimirksniu: „Apie vaiko globą mintys sukosi jau labai seniai. Vieną dieną nusprendžiau tik paieškoti informacijos, kitą dieną nueiti ir pasikalbėti, dar kitą – priduoti dokumentus bei eiti į mokymus. Taip atsitiko, kad likimas mums atsiuntė berniuką. Labai gražų ir net šiek tiek į mane panašų. Esu laiminga ir šiuo metu siekiame jo nuolatinės globos“.

Ryšys užsimezgė akimirksniu

Globėja neslepia, kad dažnai į „Pastogės“ namus atkeliauja tiek fiziškai, tiek psichologiškai traumuoti vaikai, kuriems prastai sekasi užmegzti ryšį su nauja aplinka.

„Pačią pirmą dieną, kada susitikome su globotiniu, pajutau jo pagarbą, dėkingumą ir prisirišimą. Pirmus mėnesius nuvedus į darželį, atsisveikindamas jis nesustodavo prašyti, kad neišeičiau ir nepalikčiau. Ne, čia nebuvo sunki adaptacija ugdymo įstaigoje. Tiesiog dažniausiai jį palikdavo ir niekas nebeateidavo pasiimti, – kalbėjo pašnekovė. – Praėjus daugiau nei metams, jis žino, kad kiekvieną vakarą grįšim kartu namo. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti smulkmena, bet mums tai didelis pasiekimas“.

Globojamo vaiko pokyčiai – tai didžiulė varomoji jėga. Anot moters, gali pasirodyti, kad ramus miegas naktį, atvertas langas, ėjimas susikibus rankomis yra elementarūs ir patys paprasčiausi kasdieniai veiksmai, bet kartais tai tampa nemažu iššūkiu.

„Mums reikėjo visko mokytis iš naujo. Reikėjo pasakoti, kad naktis – tai saugiausias metas, kada visas pasaulis miega, kad nereikia deginti šviesos, o leisti akytėms pailsėti. Taip pat teko smarkiai pasistengti įtikinėjant, kad aš paimu už rankos tik tam, kad jis neišbėgtų į gatvę, o ne tam, kad norėčiau jį nuskriausti. Matai, kaip viskas keičiasi ir supranti, kad tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime“, – prisimena globėja.

Nesvarstė eiti lengvu keliu

Nesvarbu, ar kalba sukasi apie biologinio, ar globojamo vaiko auklėjimą, vis dažniau sutinkamas naujas, ženkliai sąmoningesnis suaugusių žmonių požiūris. Dabar vaiko auklėjimas – tarsi darbas, kuris reikalauja atsidėjimo, laiko, o neretai ir užsispyrimo bei ryžto.

„Nuo pat pirmos dienos, kada tapau globėja, į tai žiūrėjau itin profesionaliai. Svarbu, kad vaikas augtų ir mokytųsi pozityvioje aplinkoje, kad būtų tinkamai prižiūrimas ir gautų pakankamai dėmesio. Kartais tai nėra lengva, nes reikia atlikti daugybę kitų pareigų, bet kiekvieno tėvo ar globėjo gyvenime tai turėtų būti prioritetu“, – pasakojo moteris.

Globėja neslepia, kad neretai jaučiama visuomenės neigiama reakcija į globėjus ar jų globojamą vaiką, bet tai tampa dar didesne varomąja jėga nesustoti ir įrodyti, jog net ir sunkiomis sąlygomis augęs vaikas gali tapti sėkmingu.

„Kartais reikia ir pakovoti už vaiko ramybę bei psichologinę ar fizinę sveikatą. Gyvename posovietinėje valstybėje ir, deja, bet tai vis dar jaučiasi. Kartais, kai sužinomas globos faktas, žmonių požiūris į vaiką ir visą šeimą pasikeičia akimirksniu. Mūsų šalies darželiuose, mokyklose, gydymo įstaigose netekęs artimųjų globos vaikas vis dar kitoks, dažnai skaudinamas ir atstumiamas. O gaila, nes jie visi yra tokie patys, mūsų vaikai“, – su šypsena pokalbį baigia J. Basevičienė.

Ar kada svarstėte apie vaiko globą?

Šiuo metu Kaune namų laukia 122 vaikai. Visi kauniečiai ir ne tik, bent kartą pagalvoję apie vaiko globą, kviečiami iš arčiau susipažinti su tokiomis galimybėmis. Konsultacijos teikiamos telefonu (8-611 08114) arba užsukus pasikalbėti į „Pastogės“ erdvę „Akropolyje“ (paviljonas pirmame aukšte, netoli Informacijos) iki liepos 7 d. (pirmadieniais–ketvirtadieniais 17–19 val., penktadieniais 15–20 val., savaitgaliais 11–20 val.).

Daugiau informacijos galima rasti čia.