– Kada į Jūsų gyvenimą atėjo sodų vėrimas?

– Palyginti, vėlai. Pradėjusi studijuoti tuometėje Lietuvos veterinarijos akademijoje ir dainuoti „Kupolės“ ansamblyje, pirmiausia susidomėjau folkloru. Sodus pamačiau Vilkijoje pas Vidą Sniečkuvienę. Jie giliai užkabino širdį, panorau išmokti juos verti. Būtent pas šią tautodailininkę 2012 m. gavau pirmąsias šiaudų sodų kūrimo pamokas, vėliau patirtis kaupėsi tuo užsiimant, išbandant vis sudėtingesnes konstrukcijas ir motyvus. Dabar jau pati esu mokytoja tarptautinėse stovyklose, edukacijose. Kai reikia paaiškinti pamokos dalyviams, ir pačiai viskas susidėlioja daug aiškiau. Tačiau vis dar mokausi, daug bendrauju su kolegomis, asociacijos „Dangaus sodai“ nariais.

Dalijimasis: jau kurį laiką J. Bytautė yra mokytoja tarptautinėse stovyklose, edukacijose. / J. Bytautės asmeninio albumo nuotr.

– Kuo ypatingas šis užsiėmimas?

– Pirmiausia – tai darbas su gamtine medžiaga. Jos paruošimas priverčia išeiti į gamtą. Rugių, smilgų skynimas, džiovinimas, viena vertus, yra juodas darbas. Tačiau darnios struktūros sukūrimas iš to chaoso, iš šiaudelių krūvos – malonumas. Procesas reikalauja gero erdvinio mąstymo, todėl smegenims nuolat yra ką veikti. Nemoku piešti, eskizo iš anksto nedarau, nesuskaičiuoju ir nesusibraižau, kuriu pagal galvoje turimą vaizdinį ir žiūriu, kas išeina. Nuolatinis kūrybinis veiksmas labai įtraukia. O kai tenka atkartoti tai, kas jau sukurta, mintyse viskas vėl susidėlioja į lentynėles, tuomet geras jausmas neapleidžia.

Norėdamas ką nors suverti, turi būti ramus, šis užsiėmimas irgi labai ramina, o nūdienoje, manau, tai itin svarbu. Sodų vėrimas yra lietuviška meditacija, savotiškas rymojimas. Verdamas šiaudą prie šiaudo, žiūri, kas išeina, turi nusiraminti, nes be to, be įkritimo į tą būseną nelabai kas pavyksta. Kurdamas konkrečiam žmogui ar šeimai, sodą dar ir užkalbi tų žmonių sėkmei, sveikatai, darniam gyvenimui.

– Ar jau turite mokinių, kuriais didžiuojatės?

– Labai ryškių pavyzdžių kol kas įvardyti negaliu, nors pamokų būta daugybė. Daugumai žmonių smalsu tiesiog pabandyti – patiems prisiliesti prie tokios kūrybos, pasidaryti namams vieną kitą darbelį. O rimtesnis „sodininkavimas“ reikalauja ir rimto atsidavimo, tad kiek iš jų tam ryžtasi, nežinau, be to, dažnai pritrūksta ir grįžtamojo ryšio. Vienais metais su kūrybinėmis dirbtuvėmis „Šiaudinių sodų kūrimo magija“ aplankiau visus Kauno rajono Trečiojo amžiaus universiteto fakultetus. Žinau, kad po šio užsiėmimo labai rimtai prie sodų kūrimo prisijungė vilkijietis Vidmantas Urbikas – iki šiol jis veria sodus su dideliu užsidegimu. Buvo labai smagu išgirsti, kad paprasta pamoka, tas pirmasis pradžiamokslis, jį taip sužavėjo.

Įvairovė: J. Bytautės šiaudų sodai stebina formomis, motyvais, konstrukcijomis. / J. Bytautės asmeninio albumo nuotr.

– Ar tebeturite išsaugojusi savo pirmuosius darbus?

– Esu išsaugojusi vieną sodą iš pačių pirmųjų – paprastą piramidinį, taip pat – bandymą padaryti saulytę. Kol pavyko, teko nemažai pasukti galvą. Patį pirmąjį sodelį neseniai išleidau – sudeginau, nes jau buvo labai pavargęs. Jei sodas didesnis ir prie jo prarymota nemažai valandų, išleisti nelengva. Man labai padėjo vienoje tarptautinėje stovykloje Vilniuje išgirsti žodžiai, kad tai – tik sodas, pasidarei šventei, pasidžiaugei, sodas atliko savo darbą, o paskui sudegini. Vadinasi, pasidžiaugus reikia mokėti lengvai atsisveikinti. Tiesa, kol kas rimtų sodų dar neteko paleisti, kol kas iš rankų iškeliauja tik mažesni darbeliai.

Sodas turi palaikyti darną namuose, jis sugeria negatyvias emocijas, sunkumus. Kartais nutinka, kad jis sulūžta tiesiog kabėdamas. Tada supranti – sodas jau persisunkė, atėjo metas jį sudeginti. Jei viskas gerai, jis savo funkciją atlieka ilgai. Turiu sodų, kurie pas mane kabo jau 10–15 metų.

– Ar turite sodų, kurie yra it Jūsų vizitinė kortelė, kuriais labai didžiuojatės?

– Turiu keletą man ypatingų sodų. Vienas – nelabai sudėtingas, vadinu jį „Virsmo tašku“. Kitas – labai brangus širdžiai, vienas sudėtingesnių, teikiantis pilnatvės jausmą, todėl ir pavadintas „Pilnatve“. Trečias – „Verpstė“, kurį – tuo labai didžiuojuosi – į saugyklas pasiėmė Nacionalinis muziejus. Labai sunku įvardyti mėgstamiausią, nes kiekvienas sodas turi savo energiją, kartais daugiausia gerų emocijų teikia vienas, o kartais – jau visai kitas.

Renesansas: etnografė džiaugiasi, kad šis menas sugrįžta į kasdienį mūsų gyvenimąRenesansas: etnografė džiaugiasi, kad šis menas sugrįžta į kasdienį mūsų gyvenimą. / J. Bytautės asmeninio albumo nuotr.

– Anksčiau sodas žmogų lydėdavo nuo gimimo, kai būdavo pakabinamas virš kūdikio lopšio, iki paskutinio atodūsio. Kaip yra nūdienoje?

– Šiandien pagrindinė proga, kai dovanai užsakomas sodas, – vestuvės. Tačiau atsiranda vis daugiau žmonių, kurie nori šį archajišką interjero elementą turėti savo namuose, pritaikytą prie savo erdvės, savo grožio pajautimo. Kartais sodai iškeliauja kaip dovanos – vienur, kitur, o mažesni sodeliai neretai užsakomi krikštynoms. Dėl Marijos Liugienės ir kitų sodininkių rimto ir ilgamečio darbo sodai buvo įrašyti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, tuomet sodų judėjimas labai suaktyvėjo: vyksta daugybė užsiėmimų, žmonės ateina mokytis, išbandyti, patirti kūrybos džiaugsmą. Džiaugiuosi, kad šis menas sugrįžta į kasdienį mūsų gyvenimą. Šiuo metu esu suplanavusi trijų užsiėmimų ciklą Kauno rajone, per kuriuos supažindinsiu dalyvius su sodų vėrimo pradmenimis. Labai tikiuosi, kad žmonėms tų trijų susitikimų neužteks – kad atsiras noras pasigilinti labiau, išmokti daugiau. Tuomet pamokas pratęsiu. Rudenį toks poreikis ypač išauga. Džiaugiuosi, kad žmonės į šiuos užsiėmimus žiūri kaip į galimybę sužinoti, išmokti ką nors naujo. Pavyzdžiui, Tarptautinės mokytojų dienos proga edukaciją buvo užsisakiusios darželio auklėtojos, tai ypač džiugu, nes jos žinias perduoda vaikams. Šią savaitę sulaukiau siuvimo įmonės darbuotojų.

– Ką patartumėte norintiems išbandyti šį etnomeną?

– Tiesiog bandyti. Pradžia visai paprasta, o kai užsikabini ir kruopščiai dirbi, pamažu ateina patirtis. Medžiagos jau galima nusipirkti – yra kas pardavinėja šiaudus, o vasarą jais galima pasirūpinti ir patiems. Galima susitikti pradžiamoksliui užsiėmimuose. Jei nesinori gyvai – pasižvalgyti „YouTube“, Vilniaus etninės kultūros centras yra išleidęs sodų vėrimo pagrindų vadovėlį. Bendruomenėje, kartu su to paties troškimo vedamais ir vėrimo paslaptis išmanančiais žmonėmis, lengviau padaryti pradžią. Bet rimtai verti sodą turi vienas, rimto darbo būryje nesukursi. Jei sodų vėrimą įvardijame kaip meditaciją, štai ir atsakymas: meditacija būna vienumoje.