Neplanuota darbų pabaiga

Mosuoti kastuvais ir raustis po projektinio gylio žemės sluoksnį Šv.Gertrūdos ir M.Valančiaus gatvių sankirtoje, šalia dygstančio modernaus kelių aukštų namo su požeminiu garažu, archeologai pradėjo pirmosiomis liepos dienomis. Baigiantis vasarai ir rugpjūčiui specialistų komanda jau džiaugėsi apčiuopiamais rezultatais – keliais XVIII a. statiniais, kuriuose buvo dirbama su mėsa ir juvelyriniais dirbiniais, taip pat krūva įvairiausių radinių: kalvio rankų darbo durų vyriais, diržų sagtimis, monetomis, aukso plokštelėmis, kaulais, sagomis, paukščio formos švilpyne ir keramikos šukėmis.

"Labai dažnai paskutinę dieną archeologai aptinka patį svarbiausią radinį", – taip, pasak objekto tyrimų koordinatoriaus Olego Fediajevo, atsitiko ir šį kartą. Maždaug prieš pusantro mėnesio 1,2 tūkst. kv. m plote jiems atsivėrė XVI a. pabaigos–XVII a. pradžios ūkinis pastatas, kuriame, kaip manoma, mėsininkai, juvelyrai ir kiti amatininkai laikė pačius vertingiausius savo daiktus.

"Tai, kad pastatas – gamybinis, rodo jame esančios nišos, į kurias buvo statomos žvakės arba lempos. Nišų yra gana daug, o tai liudija apie pastovų erdvių apšvietimą ir nuolatinį jų naudojimą", – stovėdamas ant šlaito krašto, į istorinius likučius su gotikiniu pamatu dirstelėjo O.Fediajevas.

Labai dažnai paskutinę dieną archeologai aptinka patį svarbiausią radinį.

Spėjama, kad mūrinis ūkinis pastatas buvo sugriautas arba XVII a. viduryje, arba XVIII a. pradžioje Šiaurės karo metu.

"Istoriniuose šaltiniuose šio pastato nėra. Ikonografinėje medžiagoje minima, kad XVII a. kampiniame sklype, šalia gatvės buvo mūrinis pastatas su rūsiu. Ar tai tas pats – išsiaiškinsime", – toliau laviruodamas poliais sutvirtinto šlaito kraštu, istoriją tikslino pašnekovas.

Vertingi radiniai

Darbuodamiesi prie mūrinio sandėlio likučių, archeologai čia aptiko ne vieną vertingą ir įdomų radinį. Ranka brūkštelėjęs šlapią suolą, kelis jų O.Fediajevas išskleidė priešais "Kauno dienos" fotografo objektyvą.

"Štai čia keptuvės rankena. Kiek tolėliau – butelių dugnai, olandiškos pypkės fragmentas, keramika ir glazūra dengtų ar vienspalvių koklių likučiai, – jau nuplautas kelių šimtmečių senumo šukes skaičiavo pasibaigusių tyrimų koordinatorius. – Mes, archeologai, neprietaringi, todėl kai kuriuos radinius klijuosime. Visai smulkias detales, kurias skaičiuojame kilogramais, utilizavome."

Išrikiavęs stiklinius ir keraminius eksponatus, jau po akimirkos pašnekovas iš kartoninės dėžės ištraukė du plastikinius maišelius su metaline diržo apkala, XIX a. datuojama caro laikų saga, keliais to meto sidabriniais pinigėliais ir varinėmis monetomis, kadaise pašaipiai vadintomis buratinkėmis.

"Iš kur kilo toks pavadinimas? Jonas Kazimieras pasikvietė finansininką Buratini, kuris pasiūlė sidabrinius pinigus pakeisti į varinius ir jais mokėti algą kariuomenei. Tąsyk jų buvo nukaldinta milijonai", – tarp pirštų vartydamas laiko nugludintą popieriaus storumo monetą kalbėjo archeologas. Vienoje jos pusėje išspaustas Lenkijos herbas ir išleidimo datą liudijantys skaičiai "1655", kitoje – Jono Kazimiero atvaizdas. Atidžiau dirstelėjęs, iš visos krūvos varinukių O.Fediajevas ištraukė dar vieną Vyčiu puoštą monetą. Tiesa, norint įžiūrėti žirgą ir ant jo sėdintį raitelį prireikė itin daug pastangų.

"Pinigai labai susidėvėję, todėl galime daryti prielaidą, kad jie buvo intensyviai naudojami. Sunku pasakyti, ką ir už kiek monetų tuomet buvo galima įsigyti. Buratinkė, kaip ir vagnorkė, skirtingu metu turėjo skirtingą vertę", – XVII a. datuojamus pinigus šluodamas atgal į maišelį kalbėjo archeologas.

Žemė saugos paslaptį

O.Fediajevas įsitikinęs – daugiau nei prieš mėnesį statybvietėje atrastas mūrinis ūkinis sandėlis, kaip ir likusieji jį supantys pastatų likučiai, – vienas svarbiausių radinių Kaune šiais metais, todėl išsaugoti šį objektą būtina. Ar archeologo svajonėms lemta išsipildyti, kitą savaitę spręs kultūros paveldo komisija.

"Kadangi čia numatyta požeminė automobilių stovėjimo aikštelė, reikia spręsti, kiek maksimaliai likučius galima išsaugoti ir kaip juos pritaikyti būsimo namo rūsyje", – į juoda geotekstile žymėtas kasinėjimų ribas, kurių šiukštu nevalia kirsti čia besisukantiems ekskavatoriams, žvilgtelėjo pašnekovas.

Kultūros vertinimo komisijai nusprendus, kad archeologiniai radiniai verti išsaugoti, teks ruošti paminklotvarkos projektą, o statinių likučius konservuoti, kad šių nepažeistų lietus, sniegas ir šaltis.

"Menkas pastebėjimas: jei tokie lobiai būtų rasti kur nors Prancūzijoje ar Šveicarijoje, namo savininkas nesitvertų džiaugsmu. Rūsiuose laikytų penkiasdešimties ar šimto metų senumo vyną, konjaką, o į sales kviestų garbingiausius svečius", – prie lūpų glausdamas tik ką iš kavinės atsineštą puodelį juodos kavos šyptelėjo archeologas.

Purškiant lietui žengęs žingsnį į šoną, O.Fediajevas spėjo, kad po jo kojomis ir tolėliau stovinčiu statomu namu liko dar ne viena neįminta mįslė. Jas esą galės narplioti ateities kartos ir jaunesnieji kolegos archeologai.

"Po kokių šimto metų, kai sugrius šis namas", – susižavėjimo kupinu žvilgsniu, kaip ir tą pirmą kartą, kai statybvietė atskleidė savo paslaptį, erdves matavo O.Fediajevas.