Kauno mokyklose klesti rinkliavų kultūra. Tėvai primygtinai prašomi aukoti mokyklos fondui, remontuoti klasę, dažnai neatsiskaitoma, kam panaudoti 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio. Ką daryti, jei tėvai pasijunta reketuojami? "Skambinkite man", – atvirai sako Kauno miesto savivaldybės Švietimo ir ugdymo skyriaus vadovas Antanas Bagdonas.

– Ar tokios rinkliavos iš viso galimos?

– Savanoriškos rinkliavos galimos ir aš net skatinčiau labiau pasiturinčius tėvus paremti mokyklą. Tik tos rinkliavos negali būti pagal sąrašą, kokį aš vienoje mokykloje nučiupau. TAMO dienyne buvo informacija, kad iki spalio 15 d. visi per metus mokyklai paaukotų 20 litų. Barėme tokią direktorę. Nėra taip, kad žmonės neturėtų tų pinigų, bet jie piktinasi. Skambina man, rašo laiškus. Tai vienintelis atvejis per kokius trejus metus. Ir siūlyčiau remti ne klasę, kaip tėvai labai mėgsta, o mokyklą. Buvo toks atvejis gimnazijoje, gal prieš šešerius metus, kai tėvai buvo suremontavę klasę, o vaikus reikėjo perkelti į kitą kabinetą. Geriau, jei mokykla mato, kad yra kokia problema ir trūksta finansų, mokyklos tarybos iniciatyva turėtų būti remiamas ne klasės fondas, o mokyklai turėtų būti savanoriškai pervedami pinigai. Negali būti taip, kad mokyklos direktorius sakytų, jog jis nieko nežino, esą pinigus renka mokyklos taryba. Jis turi žinoti, kaip visos lėšos yra apskaitomos.

– Ir tai turi vykti ne grynaisiais pinigais?

– Galbūt gali būti ir grynaisiais pinigais, bet jie kažkokiu būdu turi būti įnešti į kasą.

– Ir tėvai turėtų gauti kažkokį kvitą?

– Jei aš prenumeruoju "Kauno dieną", tai aš sumoku pinigus ir man duoda kvitą. Taip ir turi būti. Yra elektroninė bankininkystė, žinai sąskaitos numerį ir pervedi 50 litų, kas nori 300 litų. Ir matyti, kas kiek perveda. Kaip, pavyzdžiui, dabar perveda 2 proc. Mokesčių. Aš visada skatinu tokį civilizuotą būdą ir jis yra teisiškas.

– Ir už tuos 2 proc. paramos turi būti atsiskaityta?

– Be menkiausios abejonės, turi būti viešai paskelbta, kiek pinigų surinkta, ir kas buvo padaryta. Turi būti protinga vadyba, ne rankų skėsčiojimas, o apgalvoti veiksmai. Nestabdome tikrai tokių dalykų. Na, ir mus bankai paremia, kai būna kokia Mokytojų diena. Turėti rėmėjų yra ir geros vadybos ženklas.

– Tik kad dažnai tas rėmimas būna privalomas.

– Žinote, čia jau yra vadovo kompetencijos stygius arba kai iš vadybos padaro poeziją. Tai man toks poetinis požiūris nelabai patinka.

– Apskritai, kokia yra situacija mokyklose? Jos taip skursta?

– Ne, neskursta. Vadybos klausimai. Skursta tos, kurių vadovas nėra lyderis, arba yra tam tikroje teritorijoje ir nesurenka pakankamo vaikų skaičiaus.

– Tai iš mokinio krepšelio mokykla gali išgyventi?

– Mokykla gali išgyventi iš krepšelio, jei vaikų yra ne mažiau kaip 500–600. Čia kaip parduotuvėje apyvarta: nėra apyvartos – viskas. Nėra vaikų, nėra pinigų. Kiekvienas vaikas atsineša apie 3500 litų per metus, bet reikia mokėti algas ne tik mokytojams, bet ir visiems pedagoginiams darbuotojams.

– Kaip vertinate, kad jau pradedant darželiu reikia tėvams atsinešti tualetinį popierių ir visas higienos priemones?

– Mūsų darželiai švaros ir higienos požiūriu tikrai estetiškai atrodo ir čia ne tiek direktorės iniciatyva, bet pačių tėvų. Jie myli savo vaikus, mato, kad įstaiga neturi pakankamai lėšų, kad galėtų gyventi kaip namuose, tai ir nuperka. Svarbiausia, kad tai būna panaudota vaikams.

– Bet tėvai moka dar ir mokestį už darželį?

– Taip. Moka 40 litų, kad vaikams būtų visokių priemonių, to paties tualetinio popieriaus.

– Bet tą popierių neša patys tėvai.

– Galbūt.

– Bet, žinokite, tai yra taisyklė. Visi tėvai gauna sąrašus.

– Nesiginčysiu. Nėra tai gerai. Bet aš tikrai žinau tą dalyką, kad patys tėvai gera valia inicijuoja, kad jų vaikams būtų įdomiau ir geriau.

– O kaip yra su maitinimu mokyklose? Kodėl mokant už pietus reikia nešti pinigus tiesiai mokytojams į rankas?

– Matote, mūsų valgyklos yra privačios. Taip pat, kaip mes valgome kokioje savivaldybės valgykloje: sumoki kokius tris litus ir pavalgai. Grįžtant prie rinkliavų mokyklose, nemanau, kad čia yra kokia piktžaizdė, o ten, kur yra išmušinėjami pinigai, tai mes reaguojame, bet reikia konkrečius atvejus žinoti.

– Jūsų minėtas atvejis apie rinkliavas, paskelbtas TAMO dienyne, yra unikalus, nes buvo kažkur užfiksuotas. Bet visur kitur niekas oficialiai apie tai neskelbia.

– Jei nenori, neduok. Nemanau, kad yra naudojamas kažkoks psichologinis smurtas (juokiasi).

– Įsivaizduokite, kaip jaustis tam vaikui, kurio tėvai neduoda tų pinigų.

– Taip, taip. Ir suaugusiesiems panašiai. Kad ir pas mus skyriuje – jei norime ką nors pasveikinti, gėlių nupirkti ar kokią dovaną, tai jei kas neduos pinigų, tai nei aš geriau jausiuosi, nei tas, kuris nedavė.

– Kalbėjau su daugybe tėvų, ir visi pasakojo apie rinkliavas. Ar jūs, kaip švietimo skyriaus vadovas, žinote, kaip spręsti tokią problemą?

– Nei aš, nei koks nors ministras tų rinkliavų nesustabdysime, nes įstatymas nedraudžia, o tėvai patys neša tuos pinigus.

– Kaip įstatymas nedraudžia? Kalbame apie kažkokius nelegalius pinigų srautus, už kuriuos nėra nei kvitų, nei kokios nors atskaitomybės.

– Mes tokios informacijos, ką jūs sakote, neturime, kad kažkas pavogė pinigus ir prisipirko saldainių ar konjako.

– Konkretus atvejis: į mokyklos fondą reikia mokėti 50 litų. Kam bus panaudoti pinigai, nėra atskleidžiama. Ką daryti?

– Man tegu pasako, kur tai įvyko, ir mes nuvažiuosime. Jeigu yra oficiali informacija, mes paklausime vadovo.

– Bet juk oficialios informacijos nėra.

– Bet  jūs, kaip miesto pilietė, ką man galėtumėte patarti kaip vedėjui, kuris, sakykime, nesusitvarko? Ne tik aš, čia visoje Lietuvoje tas pats. Net nesitvarkome, nes neturime ko tvarkytis. Patys pinigų neturime, tėvai duoda ir džiaugiamės. Tik tai, kad neturėtų būti smurto. Mano, kaip vedėjo, ar savivaldybės pozicija yra tokia: mokyklą gali paremti bet kas, kas nori, tačiau pinigai turėtų būti apskaitomi per banką. Klausimas, ar tėvas pats perves, ar duos buhalteriui, kad jis pervestų, čia diskutuotina.

– Jeigu galimos operacijos grynaisiais, tuomet tėvai turėtų gauti kvitą?

– Suprantate, kvito mokykla neduos, nes tokių operacijų neatlieka.

– Tuomet to negalėtų būti?

– Na taip, teisiškai to negalėtų būti.

– Tai sakykite, jei man liepia mokėti 50 litų, bet aš jų nenoriu mokėti, kur man kreiptis?

– Į mane turite kreiptis. Jūs man paskambinate ir pasakote: man liepė duoti 50 litų, aš galiu duoti arba aš galiu pervesti. Aš jus tik pasveikinsiu tokia proga. Visi mes turime būti šiek tiek pilietiški ir nebijoti pasakyti. Jeigu yra rinkliavos, tai duoda tegu sąskaitą, į kurią ir pervedi.

– Bet jei aš nenoriu jų mokėti?

– Tuomet jūsų niekas nevers. Mokslas pagal švietimo įstatymą yra nemokamas.

– O jeigu iš manęs tai reikalaujama?

– Skambinkite man, baigsis reikalavimai. Kažkokia nesąmonė. Kuris čia toks direktorius mieste?

– Žinokite, mieste daug tokių direktorių, bet visi tėvai bijo kalbėti.

– Tai tegu nebijo. Tai yra švietimo įstatymo pažeidimas, ir mes perduodame administracijos direktoriui. Tiesa, už rinkliavas dar nebuvo niekas baustas. Nes, tiesą sakant, niekas nesiskundžia, jūsų skambutis per trejus metus pirmas. Vėlgi aprūpinti taip, kaip vaikai nori ir tėvai reikalauja, negalime. Galime kitur pinigus panaudoti. Čia ne vergovinė santvarka, niekas mūsų vergais nepadarys, jei nesileisime.

– Suprantu, bet kai į tai įtraukiami vaikai, tėvai jautriai reaguoja.

– Negaliu su jumis nesutikti, nes būčiau naivus. Bet kad situacija susidaro kebli, tai tikrai. Supraskite, tai nėra vien švietimo problema, tai yra visuomenės problema. Gal reikėtų padidinti mokestį už darželį ir baigtųsi tos rinkliavos? Bet savivaldybės taryba nedrįsta didinti, nes tėvai jautrūs.