"Tikrai nenoriu absoliutinti, tačiau kai kuriais atvejais artimieji, kuriems dovanojamas senolių turtas, galėtų prisidėti prie jų išlaikymo globos namuose", – įsitikinusi pašnekovė. Savo poziciją I.Augonienė išdėstė interviu.
– Šis reikalas jau gana senas: prieš trylika metų dirbote Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudarytoje darbo grupėje. Kaip ir kiti globos įstaigų vadovai, dalyvavę toje darbo grupėje, siūlėte, kad reikėtų vertinti asmens turtą, kurį jis turėjo ne per praėjusius vienus, bet penkerius metus iki kreipimosi dėl socialinės globos paslaugų. Kodėl?
– 2006 m. kaip ir kiti socialinės globos įstaigų vadovai dalyvavau darbo grupėje rengiant Mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašo projektą. Jau parengtame Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos projekte buvo numatyta, kad mokėjimas už socialinės globos paslaugas turėtų būti nustatomas atsižvelgiant į asmens pajamas ir turtą. Darbo grupėje buvo diskutuojama, už kokį laikotarpį iki kreipimosi gauti socialinės globos paslaugas turėtų būti vertinamas asmens turtas: už vienus ar daugiau metų.
Mes, minėtoje darbo grupėje dalyvavę globos įstaigų vadovai, siūlėme penkerių metų turto vertinimo laikotarpį, vadovaudamiesi praktine patirtimi. Matėme atvejų, kai parduodamas senolių užgyventas turtas ne tam, kad lėšos būtų skiriamos senolio gyvenimo kokybei pagerinti, t.y. ne tam, kad už savo užgyventą turtą galėtų pasinaudoti papildomomis paslaugomis, pvz., masažais, o gal susimokėti už reikalingus protezus ir nelaukti eilėje (atėjus protezavimo eilei, lėšos sugrįžtų), ar televizoriui į savo kambarį, kad galėtų žiūrėti programą, kurią jis nori, o gal tiesiog gražiau pasipuošti, pasimėgauti patinkančiais gardumynais ar kitoms reikmėms. Tekdavo susidurti su atvejais, kai senoliai, padovanoję savo sunkiai uždirbtą turtą, sulaukdavo gerokai mažesnio dėmesio, nei prieš dovanojant turtą. Padovanojus turtą, lankymai tapdavo gerokai retesni.
Norėčiau papasakoti vieną skaudžiausių atvejų (panašių buvo ne vienas), kai giminės parašė prašymą, kviesdami savo artimus senolius Janytę ir Broniuką (vardai pakeisti) paviešėti dvi savaites pas juos namuose. Buvau šokiruota, kai 7 val. atvažiavusi į darbą senolius radau vaikštančius Globos namų teritorijoje. Paklausiau, kas nutiko. Tada jie ašarodami papasakojo, kad važiuojant paviešėti buvo nuvežti pas notarą, pasirašė žemės dovanojimo dokumentus, o ryte, net puodelio arbatos negavę, apie 6.30 val., jau buvo Globos namų kieme. Žinoma, gerokai sumažėjo ir giminių vizitai.
– Tokie ar panašūs pavyzdžiai lėmė jūsų ir kitų darbo grupėje dalyvavusių siūlymą tvirtinti penkerių metų laikotarpį?
– Taip. Toje darbo grupėje dalyvavusių visų ar daugumos (dabar negalėčiau tiksliai pasakyti) vadovų nuomonė buvo, kad reikėtų vertinti asmens turtą, turėtą prieš penkerius metus iki kreipimosi gauti globos paslaugas. Manėme (aš ir dabar taip manau), kad, įsigaliojus tokiai tvarkai, sumažėtų atvejų pasinaudoti senolių turtu žmonėms, kurie neplanavo prižiūrėti senolio, ir taip išvengti to 1 proc. mokesčio nuo turto vertės, nes reikėtų laukti (prižiūrėti) senolį penkerius metus, ir tik tada kreiptis socialinės globos paslaugų. Žinoma, kiekvienas atvejis dėl turto vertinimo labai individualus, gali atsitikti, kad ir prieš 6 mėn. pardavus turtą senoliui gali prireikti globos paslaugų, o tų pinigų dėl įvairių aplinkybių jau nėra. Tačiau tai neužkerta kelio gauti reikalingas paslaugas, nes savivaldybėms suteikta teisė vertinti situaciją ir atleisti asmenį nuo turto mokesčio, o teisės aktuose nustatytais atvejais ir nuo mokėjimo už ilgalaikę socialinę globą. Taigi, asmens finansinės galimybės neturi jokios įtakos asmens galimybėms gauti globos paslaugas. Tačiau pagrindinis kriterijus skirti ar ne tokią paslaugą yra senyvo ar darbingo amžiaus asmens sveikatos būklė, t.y. Neįgalumo ir darbingumo tarnybos specialistų asmeniui nustatyti specialieji poreikiai.
– Kaip yra daugeliu atvejų – artimieji lanko, iš tiesų domisi globos namuose gyvenančių senolių sveikata, ar vis dėlto atvežę į globos namus ir perėmę tų asmenų turtą savo pagyvenusius tėvus ir kitus artimuosius pamiršta?
– Džiugu, kad dauguma atvejų yra tokie, kai parduodamas senolių turtas ir artimi žmonės sumoka tą 1 proc. ir gražiai rūpinasi savo senoliu nuolat lankydami, pasiimdami papietauti restorane, atsiveža į namus prie Kūčių ar Velykų stalo, nuperka televizorių į kambarį ir pan. Yra artimųjų, kurie pardavę ar besinaudojantys asmens, gaunančio globos paslaugas, turtu, patys moka už jiems artimą žmogų visą paslaugos kainą ir neprašo nei savivaldybės, nei valstybės paramos. Ir ne tik moka, bet ir dažnai lanko bei atveža lauktuvių ne tik savo artimajam, bet ir kitiems senoliams.
Ką daryti su pinigais, kurie liko pardavus turtą, gali spręsti tik pats žmogus, kuris tą turtą užgyveno. Gal jis norės ir jam gyvenant globos namuose bus sudarytos galimybės už jo paties lėšas pakeliauti (jeigu dar sveikata leidžia), apsilankyti teatruose ar gauti kitas papildomas sveikatos priežiūros paslaugas. Žinoma, dažniausiai bent jau mūsų globos namuose gyvenančių globotinių sveikatos būklė kelionių planuoti neleistų, todėl mes stengiamės organizuoti užimtumą Globos namuose.
Nemanau, kad ministerijoje yra toks požiūris, jog valstybė turi žmogų išlaikyti globos namuose. Tai būtų netiesa ir nelogiška, nes vadovaujantis teisės aktų reikalavimais asmuo visada mokėjo už gaunamas paslaugas 80 proc. nuo savo pajamų (pensijos).
– Deja, į darbo grupėje dirbusių praktikų nuomonę atsižvelgta nebuvo.
– Kai buvo rengiamas šis teisės aktas, ministerijos darbuotojams neatrodė pakankami praktikų argumentai. Todėl Mokėjimo už socialinės globos paslaugas tvarkos apraše buvo palikta spraga, kai atsiranda didesnė galimybė piktnaudžiauti senolių turtu. Dėl šios spragos pasitaiko atvejų, kai ne senoliai, bet kiti asmenys, pardavę jų užgyventą turtą, jau po metų apgyvendina senolį globos namuose, o valstybė sumoka tas lėšas, kuriomis galėtų prisidėti pats senolis. O tokių įstaigų vadovams, norint įgyvendinti pakankamai aukštus, dažnai globos namų finansinių galimybių neatitinkančius teisės aktų reikalavimus ir siekiant teikti kuo kokybiškesnes socialinės globos paslaugas tenka ieškoti papildomų lėšų. Ne visoms įstaigoms pakanka ES lėšų, panaikintos Socialinių paslaugų modernizavimo ir kt. programos. Tada tenka eiti pas verslininkus prašyti paramos. Ne kartą esu išgirdusi šį retorinį klausimą: "Kai prašoma vaikams, suprantame, nes jie negali ar dar negali užsidirbti. Bet senas žmogus dažniausiai kažką užgyveno ir galėtų prisidėti prie išlaikymo tokioje įstaigoje. Tad kodėl jų vaikai negali bent kažkiek, 50–100 eurų, sumokėti kas mėnesį, taip surinktumėte prašomas lėšas funkcinėms lovoms, remontui, ar kt. Vaikams tėvai padėjo įgyti išsilavinimą, daugeliui gyvenimo pradžiai davė lėšų, kodėl į juos nesikreipiate?"
– Esate įsitikinusi, kad prie artimųjų išlaikymo globos namuose turėtų prisidėti jų vaikai ar kiti artimieji?
– Daugeliu atvejų artimieji galėtų prisidėti prie senolių išlaikymo globos namuose, ypač tais atvejais, jeigu jiems buvo padovanotas senolių turtas. Žinoma, turto vertė labai skiriasi. Bet argi reikia padėti savo artimam žmogui tik dėl dovanoto turto ar jo vertės?
Suprantu, kad tikrai ne visi vaikai gali prisidėti prie senolių išlaikymo, nes patiems sunku savo vaikus išleisti į mokyklą, tačiau tikrai yra daug atvejų, kai vaikų finansinės galimybės leistų atlikti šią pareigą ir valstybė lėšas galėtų skirti kitoms reikmėms, kad ir tų pačių senolių pensijoms didinti, ar savivaldybės – paslaugų į namus plėtrai.
Mokėjimo už socialinės globos paslaugas tvarkos apraše buvo palikta spraga, kai atsiranda didesnė galimybė piktnaudžiauti senolių turtu.
– Jūsų manymu, ką senoliai turėtų atlikti prieš pasirašydami turto dovanojimo sutartis?
– Senoliams norėčiau patarti pirmiausia išnaudoti galimybę pasinaudoti teikiamomis paslaugomis (tokių paslaugų jau daugėja) ir kuo ilgiau gyventi savo namuose. Savo užgyvento turto nedovanoti arba dovanojant ar rašant testamentą numatyti sąlygas, įpareigojančias turto gavėjus ar paveldėtojus tinkamai juos prižiūrėti, o susiklosčius aplinkybėms, kurias dažniausiai lemia sveikatos būklė, prisidėti prie jų išlaikymo globos įstaigoje tiek, kiek nustatyta teisės aktų reikalavimuose, ir suteikti galimybę gauti papildomas paslaugas pagal senolio poreikius .
Norėčiau priminti, kad vadovaujantis LR Vyriausybės nutarimu Nr. 583 patvirtintu Mokėjimo už socialinės globos paslaugas tvarkos aprašu, vertinamas tas asmens turtas, kurį jis turėjo per praėjusius 12 mėnesių iki kreipimosi dėl socialinių paslaugų skyrimo. Asmenys moka 1 proc. nuo turimo ar per pastaruosius 12 mėnesių turėto turto vertės, viršijančios normatyvą. Kokia tai suma, apskaičiuoja ta savivaldybė, kuri skyrė asmeniui socialinės globos paslaugas, vadovaudamasi Registrų centro duomenimis. Globos namai tokių skaičiavimų neatlieka.
Naujausi komentarai