"Mes tokie ne vieni", – kuklinosi Vaida Gailiuvienė, paprašyta papasakoti apie savo šeimą. Sutiko pasidalyti dėl vienos paprastos priežasties – padrąsinti svarstančiuosius, abejojančiuosius. Jiedu su vyru įsivaikino dvi mergaites iš vaikų globos namų.

Dieviškas pašaukimas

Rugsėjo 1-ąją Gailiai švenčia savo šeimos gimtadienį. Prieš penkerius metus rugpjūčio 31 d. Vaida ir Žilvinas parsivežė į namus dvi sesutes, kurios įprasmino jų šeimą sutikdamos būti įvaikintos.

Monika ir Elena turi dar du brolius ir tris seseris. Kai Gailiai rengėsi įvaikinimo procedūrai, dvi mergaičių sesės jau gyveno globėjos šeimoje, o berniukai kartu su mergaitėmis vaikų globos namuose. Jauniausia sesė gimė tada, kai mergytės apsigyveno su Gailiais.

"Jos dažnai pasisako, kad norėtų būti gimusios iš mano pilvelio", – Vaida nutilo. Paraudusios ir sudrėkusios akys išdavė širdies balsą. "Nepaisant visko, esu labai dėkinga tai moteriai", – Vaida kalbėjo apie mergaites pagimdžiusią moterį, kuri neišsaugojo dieviško pašaukimo būti mama.

"Tai nuostabūs vaikai. Ir jeigu žmonėms kyla klausimų, ar verta, ar galima pamilti, vienareikšmiškai – tai yra mūsų vaikai. Tai labai paprasta. Nežinau, ar tai motiniška meilė. Neturiu su kuo palyginti, bet aš jas myliu iš visos širdies", – Vaida neatitraukė žvilgsnio nuo ramiai sriubą srebiančių ir su tėčiu besišnekučiuojančių dukrų.

Pasiilgau mamos

Kelias iki tokio gražaus sėdėjimo, koks buvo tą popietę, kai susitikome su Gailių šeima, buvo ilgas, duobėtas, skausmingas. Vaida prisiminė vieną itin ryškų epizodą. Vaikų globos namuose, kuriuose gyveno mažosios, tąsyk visi vaikai rodė, ką moka. Buvo dainos, šokiai, vaikai vartėsi kūliais, pūtė burbulus. Šios valdiškos "mamos" gyventojai rodė, ką moka ir klausė: "O gal mane?"

Prie Vaidos su Žilvinu priėjo kokių 9-erių berniukas. "Tai jūs galvojate Moniką įsivaikinti?" – paklausė. "Taip. O ką tu apie tai galvoji?" – pokalbį su juo atminė Vaida. "Greičiau tiktai..." – ir nubėgo. Tai buvo vyresnis Monikos ir Elenytės brolis.

Mergaitės niekada nėra pasakiusios, kad joms įdomu, kokia moteris buvo pilvelio mama, bet jei jos tokį norą išreikš, naujieji jų tėvai ras biologinę mergyčių mamą. Vaikų namų darbuotoja išsyk siūlė susipažinti su vaikus pagimdžiusia moterimi, bet tąkart Vaida tiksliai žinojo: dar ne dabar. Ateis ta diena, kai mergaitės norės susipažinti ir su broliais, ir su sesėmis. Šeima žino, kaip juos rasti.

Dar vienas ryškus prisiminimas apie advento kalendorių, bet ne šokoladinį, o dėžutes, kuriose įvairūs mieli daikčiukai, skaitymėliai. Vaida sąmoningai įterpė knygelę apie berniuko Igno istoriją, kurioje jis ieško savo mamos. Klausydamasi pasakojimo Monika ėmė verkti. "Pasiilgau mamos", – prisipažino mažoji. Vaida susigraudino, paskui ją į verkiančiųjų kompaniją įsiliejo ir mažoji Elena.

Monika papasakojo Vaidai, kokią prisimena mamą: "Tokia kaip tu, tik trumpais šviesiais plaukais." Vėliau Vaidai vaikų globos namų socialinė darbuotoja paaiškino, kad mergaitė piešė visai ne mamos paveikslą – tokia buvo viena iš auklėtojų.

Ieškojimo pradžia

"Kaip apsisprendėme įsivaikinti, neatsimenu, ir Žilvinas neatsimena. Mes gerai gyvenome ir jautėme, kad galime tai padaryti", – visos šeimos rinkimo pradžią prisiminė Vaida. Moteris tvirtino nejautusi ypatingų kančių dėl to, kad neturi savų vaikų.

Ieškoti kitų prasmių gyvenime? Darbe? Nei Vaidai, nei Žilvinui to nereikėjo. Šilumos, atgalinio ryšio lyg ir pakako. Abu dirbo su žmonėmis. Vaida – pradinių klasių mokytoja.

"Tačiau kai atėjo mintis įsivaikinti – ji mūsų nebepaleido", – prisipažino moteris.

Abu užsirašė į globos ir tėvystės kursus. Juos vedė, pasak Vaidos, nepaprastai puiki socialinė darbuotoja Kristina Vilytė. Kursų metu jie abu atsakė visus kilusius vidinius klausimus. Pasisakė artimiesiems, draugams. Sulaukė begalinio palaikymo. Nė vienas neatkalbinėjo.

"Man nekilo klausimas, kad galiu nepajusti ryšio su vaiku. Tu negali nepajusti to ryšio, kai dirbi su vaiku. Gal tai nėra meilė, tačiau tas ryšys užsimezga. O meilė? Na, ką aš žinau..." – Vaida iš akių nepaleido mergaičių, žvilgsniais varstančių mamą įtariai graudinančią tetą.

"Kai mes pirmą kartą jas pamatėme, tikėjausi to "dzingt", to kažko, iš ko suprasiu. Nebuvo nieko", – Vaida tarsi susigėdo savo atvirumo ir ašarų. Bet visi gražūs dalykai yra sentimentalūs ir sujautrinantys mus labiau, nei dera. "Elenytės gimimo data sutapo su Žilvino mamos gimimo data. Tai mums pasirodė kaip ženklas", – taškus dėliojo Vaida.

Pirmas pasimatymas

Moters pasakojimą apie pirmuosius pasimatymus su vaikais lydėjo gilūs atodūsiai. "Pagal tai, kaip vyko vaikų pristatymas, mes supratome, kad daugiau kitų neieškosime", – Žilvinas pritarė taip pat atodūsiu.

Kai nuvažiavo į vaikų namus, Elenytė miegojo pogulio – jai tebuvo pusantrų. Monika, kuriai tuo metu buvo treji, valgė su vyresniais vaikais.

Vaidą ir Žilviną lydėjo vaikų namų direktorė, seselė, kažkas iš įvaikinimo tarnybos. Kartu buvo dar viena pora, atvažiavusi susipažinti su vaikais. Visus nuvedė į vaikų gyvenamąjį kambarį. Vėliau auklėtoja atvedė Moniką ir pati išėjo.

"Tas vaikas buvo pastatytas prieš septynis suaugusiuosius. Nieko nesuprasdama ji pradėjo verkti. Susigūžė. Kažkas pasakė, kad ta mergaitė tokia su charakteriu, ožka, – Vaida nebemėgino nuraminti besiveržiančių emocijų. – Aš labai greitai nutraukiau šią sceną. Ėmiau sakyti, kad pakviestų kitus vaikus. Paskui su ja kartu ėjome pasižiūrėti jos lovos, kur ji gyvena. Bet viskas buvo labai sudėtinga."

Lemtingasis "taip"

Grįždami abu su vyru, Vaidos žodžiais, staugė visą kelią. Stojo miške išsiverkti. "Kokį sunkų kelią turi praeiti vaikas, kad jį kas pasiimtų", – Žilvinas žvilgsniu palaikė žmoną.

Atvažiuoji į vaikų namus – paskui tave bėga visi vaikai. Visi, kurie liko per vasarą nepaimti. Visi šaukia: "Paimk mane. Paimk mane." "Tai labai nepaprasta", – kartojo Vaida ir, kad jei ne pasirengimo kursai – galėjo ir neištverti. Tada grįždami jie ir apsisprendė, kad kitų vaikų neieškos – ima šias seses.

"Ar norėtumėte gyventi mūsų namuose?" – iš mergaitėms anuomet užduoto klausimo dabar Vaida juokėsi. Elena tada iš karto sužiuro į Moniką. Toji po pauzės pasakė "taip". Akimirksniu patvirtino ir Elena.

"Dabar, kai prisimenu, juokinga. Na, kokia to klausimo prasmė? Tuo metu atrodė labai svarbus mergaičių apsisprendimas. Monika jautėsi labai atsakinga už mažąją sesę, už jų istoriją. Atrodė, kad negalima nepaklausti. Tai va – ir gyvename", – Vaida žvilgsniu nesiliovė glostyti vaikų.

Reikėjo atšilti

Būta dar kelių pasimatymų su mergaitėmis. Per vieną jų Vaida ir Žilvinas išsivedė sesytes pasivaikščioti į miestelį, kuriame jos gyveno. Šiai kelionei jiems davė vienintelį vaikų namuose buvusį sėdimą vežimėlį. "Per pasivaikščiojimą jos abi pasakė po vieną žodį "au".

Vaida nerimavo dėl Monikos kalbos raidos. Kad mergaitė turi balsą, žinojo, tačiau ji nešnekėjo. Vaikų namų personalas ramino jaunuosius tėvelius: Monika tikrai šnekanti, tik labai sunkiai prisileidžianti. Gyrė mažylę, nes ji labai gera, atidi, dėmesinga, labai tvarkinga. Taip ir yra. Tik jai reikia atšilti.

Galutinis lūžis įvyko, kai mergaites kelioms dienoms parsivežė namo į Kauną. "Jos rėkė dvi dienas. Kai jau ėmė šilti, teko pasakyti, kad reikia grįžti į vaikų namus. Jos vėl ėmė rėkti", – Vaida šyptelėjo.

Apsilankiusiai anytai Vaida prisipažino, kad greičiausiai nepajėgs būti mama. "Taip visą gyvenimą sėdėsi ant tos savo gražios sofos ir megsi?" – paklausė anyta. "Neatsimenu, kada mezgiau", – nusikvatojo Vaida, o mergaitės plačiai nusišypsojo. Vaida labai dėkinga anytai už tąsyk pasakytus žodžius.

Rūpintis ir glausti

Kada pasidarė ramu, Vaida nepamena. Ar iš viso gali būti ramu auginant vaikus. "Nežinau, kiek sąmoninga buvau. Man buvo labai svarbu jomis rūpintis, glausti, kad jos nieko bloga nepajustų, kad tik joms gera būtų", – moteris rinko žodžius, bet keturios į mamą įsmeigtos ištikimos akys buvo gerokai iškalbingesnės.

"Pirmieji pora metų man buvo kaip kosmose. Labai daug tokios tarnystės. Visos mamos tai daro: nurengti, aprengti, nemiegoti, lyginti – vaikai nepaleidžia. Man nebuvo lengva. Daug metų gyvenome dviese – kaip tinka, kaip patinka", – atviravo moteris.

Pradžioje mergaitės visiškai neprisileido Žilvino. Buvo priimtas sprendimas, kad būtent Žilvinas jas maudys, migdys ir darys viską, kas joms malonu. Pasiteisino.

Užmigdyti mergaites buvo vienas didžiausių iššūkių. Kai tik į lovą – mergaitės rėkia. Tad Gailių namuose gimė ritualas: sėdėdamas ant grindų gitara groja ir dainuoja tėtis, mama laiko abi mažyles už rankelių. Tai nuramina mergaites.

Tolesnis šeimos gyvenimas klostėsi puikiai. Mergaitės pradėjo lankyti netoli namų esantį vaikų darželį, kurio direktorė, sužinojusi sesučių istoriją, sureagavo labai nuoširdžiai. Mergaites globojo protingos, išmintingos auklėtojos.

"Mums labai sekėsi. Gydytoja nusivilkdavo baltą chalatą, nes mergaitės paniškai bijojo. Ir prisijaukino tuos vaikus. Buvo labai daug palankumo mums visiems", – apie tai, kiek pamatė gerų žmonių aplinkui, Vaida su Žilvinu pasakojo nesustodami.

Neišmatuojama grąža

Kad ir kaip atrodytų keista, bet vienas paprasčiausių dalykų mergaitėms buvo pradėti Vaidą vadinti mama. Užtruko gal pora savaičių. "Monika, matyt, buvo primokiusi Eleną. Pirmoji "mama" pasakė Elena. Monika įdėmiai stebėjo, kaip reaguosiu", – nuo to laiko šis kreipinys tapo šilta kasdienybe.

"Mama" dukrytės vadino ir tėtį. Jos nebuvo mačiusios vyro šeimoje. "Aš išmokau atsikirsti. Kai jos mane pavadindavo mama, tai aš į jas kreipdavausi "ką, sūnau?" – nuo Žilvino pasakojimo kvatojo mergaitės.

Kai buvo mažos mergytės, palįsdavo Vaidai po chalatu tam, kad gimtų. Pasak Vaidos, tai būdinga paliktiems vaikams. "Aš užsimirštu, kad jos yra priimtos ir kartais galvoju, kad tik kokiame moteriškame kolektyve neimčiau pasakoti, kaip jas gimdžiau, – juokėsi moteris, žodžius liedama neberaginama. – Nesuprantu, kaip galima nemylėti vaiko, kai jis tiesia į tave rankas. O kad jos nesąmonių pridaro – tai faktas, kaip ir visi kiti vaikai."

"Jokio skirtumo, kad esi ne biologinė mama. Taip pat skauda, apima klaiki panika, kai mergaitės suserga. Suvoki atsakomybę, kad turi jas užauginti, suteikti visa, kas geriausia. Jos prisiglaudžia, yra meilios. Ir man pačiai norisi jas prisiglausti, kutenti, myluoti, – šypsojosi moteris. – Aš labai laiminga. Mama būti sunku. Tai didžiulis iššūkis bet kuriai moteriai. Labai daug prasmės, pilnatvės ir labai daug grąžos, kokios iš niekur kitur negauni."

"Mama, nori sriubos?" – Vaidos kalbą nutraukia vaikiškas balselis. Tarsi ženklas, kad prašalaičiui metas atsisveikinti, palikus Gailių ketvertą mėgautis laime ir gyvenimo pilnatve.