Alerginės reakcijos silpnina imuninę sistemą, eikvoja organizmo energiją, todėl nuo jų kenčiantys suaugusieji ir mažyliai labiau linkę sirgti įvairiomis ligomis, greičiau pavargsta. Tėveliai, įtariantys, kad vaikas alergiškas, ne visada žino, kokius tyrimus reikia atlikti. Jie nepagrįstai laukia, kol vaikas paaugs, dėl to alergija lieka nenustatyta ir negydoma. Apie būdingas alergijas ir būdus joms suvaldyti pasakoja Alergijos ir astmos klinikos „CD8 klinika“ vadovė, gydytoja alergologė-klinikinė imunologė, medicinos mokslų daktarė, docentė Jūratė Staikūnienė.

Alergijos požymiai: kokie ir kada?

Jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais gali atsirasti alergijos maistui požymių. Dažniausiai vaiko odoje atsiranda šlapiuojančių ir niežtinčių odos bėrimų – atopinis dermatitas (atopinė egzema). Alergijos maistui požymių gali pasireikšti ir žarnyne: kūdikis dažnai atpila maistą, jam pučia pilvą, išmatose gali atsirasti kraujo, gleivių. Tai – alerginės organizmo reakcijos į kai kuriuos maisto produktus, kuriuos vartoja kūdikį žindanti mama, o vėliau ir jis pats. Nuo trejų metų vaikai tampa jautresni įkvepiamiesiems alergenams – žiedadulkėms, namų dulkių erkėms, pelėsiams, naminiams gyvūnams. Gali atsirasti nuolatinė sloga – alerginis rinitas, mažylis gali susirgti astma. Suaugusiems prasidėjusi alergija maistui dažniausiai atsiranda dėl kryžminių reakcijų tarp žiedadulkių ir maisto alergenų. Lietuvoje kas trečias sergantysis šienlige yra alergiškas lazdyno riešutams, obuoliams, morkoms, salierams, persikams, kiviams ir kt. Vyresniems vaikams ir suaugusiems alergines reakcijas sukelia bičių, širšių ar vapsvų įgėlimai, jie gali tapti alergiški ir metalams, kvapams, buitinės chemijos bei kosmetikos priemonių alergenams.

Ar gali alergiją diagnozuoti šeimos gydytojas?

Kai pacientui atliekamas bendras kraujo tyrimas, šeimos gydytojas vertina jame esantį eozinofilų kiekį, bet šis tyrimas nepatvirtina alergijos. Jei šeimos gydytojas mano, kad žmogus yra alergiškas, jis gali pacientą siųsti pas alergologą arba atlikti kraujo tyrimą alergenų antikūnams nustatyti. Kraujo tyrimu patvirtinus alergiją, pacientas vis tiek turėtų vykti pas gydytoją alergologą išsiaiškinti, kaip keisti mitybos įpročius, kokius vaistus vartoti, ar reikia kitų tyrimų, kaip alergiją gydyti.

Kokius tyrimus atlieka gydytojai alergologai ir kada?

Pirmas labai svarbus žingsnis, padedantis nustatyti, kokiems alergenams pacientas yra jautrus, yra išsami apklausa. Vėliau tyrimais patvirtinamas arba paneigiamas gydytojo spėjimas apie paciento jautrumą tikėtinam alergenui. Gydytojos praktikoje pasitaikė atvejis, kai alergija riešutams pasireiškė jau 9 mėn. kūdikiui. Tai, kad alergija neturi amžiaus ribų, įrodo praktika. Vienai moteriai patvirtinta alergija beržo žiedadulkėms pirmą kartą jau garbingame amžiuje - įžengus į devintą dešimtmetį, tiesa, šiai moteriai alergiją išprovokavo kraujo perpylimas.

Išsiaiškinus paciento gyvenamosios aplinkos bei mitybos ypatumus gydytojas alergologas gali nuspręsti atlikti odos mėginius arba alergenų antikūnus nustatantį kraujo tyrimą. Įprastai gydytojas alergologas pirmiausia atlieka odos dūrio mėginį. Šis tyrimas yra neskausmingas, paprastas ir labai tikslus, atliekamas bet kokiame amžiuje. Net ir kelių mėnesių kūdikiams galima atlikti odos mėginius. Lopo mėginiai, kai alergenas klijuojamas ant nugaros ir laikomas kelias paras su maisto alergenais, nėra standartizuoti, tačiau vieninteliai patvirtina lėtojo tipo alergiją, kuri pasireiškia žarnyne. Šiandien galime atlikti labai tikslius alergijos kraujo tyrimus, tačiau alergenų antikūnus nustatančiam kraujo tyrimui reikia paimti paciento kraujo iš venos, jų kaina yra didesnė. G klasės imunoglobulinų nustatymas kraujyje, maisto netoleravimo tyrimai neturi mokslinio pagrindo ir nėra standartizuoti, dėl to jų diagnostinė vertė abejotina.

Koks gydymas skiriamas nustačius alergiją?

Pirmiausia reikia nustatyti, kas sukėlė alergiją, ir stengtis išvengti alergeno. Deja, daugelio jų išvengti beveik neįmanoma. Pvz., katės, pelėsių būna visur – mokyklose, darželiuose, restoranuose. Dulkių, žiedadulkių taip pat neįmanoma visiškai išvengti. Neretai pacientas, žinodamas apie savo alergiją žuviai, „susigundo“ ir paragauja žuvies, o paskui - patiria alerginį šoką, turi skubiai kreiptis pagalbos. Jei išberta oda, svarbus gydymo aspektas – jos priežiūra. Būtina pasirinkti kokybišką, odą drėkinantį ir maitinantį kremą, jei reikia, naudoti gydomąjį kremą. Jei alergija pasireiškia kvėpavimo takuose, dažniausiai tenka gerti vaistų, vartoti purškalą į nosį ar į burną, inhaliuoti vaistų.

Kada ir kam taikoma alergenų imunoterapiją?

Prieš šimtą metų buvo išrastas imunoterapijos metodas – tuomet pastebėta, kad suleidus žiedadulkių į organizmą, jis tampa mažiau joms jautrus. Dabar vadinamąją alergenų specifinę imunoterapiją taiko gydytojai alergologai ir klinikiniai imunologai. Pirmiausia reikia žinoti, kas sukelia alergiją. Tai žinant galima organizmą padaryti mažiau jautrų. Maždaug 90 proc. ligonių, kuriems taikomas šis metodas, daug rečiau kamuoja alerginė sloga, jiems tenka vartoti daug mažiau vaistų. Jeigu alergenų specifinė imunoterapija taikoma 3-5 metus iš eilės, po to dar penkis metus organizmas būna nejautrus alergenams. Alergenų specifinė imunoterapija sustabdo alergijos progresavimą. Jeigu vaikas yra gydomas, daug mažesnė tikimybė, kad ateityje jam išsivystys astma - o tai jau daug pavojingesnė liga.