Ar daug reikia, kad Kūčių vakarą ir per Kalėdas jaustumeisi laimingas ir kad šventė iš tiesų ateitų į namus? Aštuonis vaikus auginantys kauniečiai Gitana ir Gediminas Karobliai sako, kad svarbiausia – šeimai susirinkti kartu.

Reikia turėti kantrybės

Rytoj prie Kūčių stalo Gitanos ir Gedimino šeimoje kalėdaičiais ir meile dalysis daug rankų bei širdžių, kurios keturias advento savaites kantriai laukė didžiausios metų šventės. "Dieve, prašau širdies minkštumo", – adventui prasidėjus prašė penkerių Izabelė. "Prašau, Dieve, padėk suvaldyti nervus", – savo prašymą po advento vainiku paslėpė devynerių Titas. Kartu su prašymais – visas glėbys pasižadėjimų, kuriuos Karoblių šeimos vaikai savo ar tėvų rankomis surašė laukdami ir ruošdamiesi Kalėdoms: valytis dantukus, nevalgyti saldainių, gražiai eiti į darželį, susilaikyti nuo kompiuterio.

Kalėdų eglutė tuose namuose sužibs tik rytoj, belaukiant šventinės vakarienės, nes šeima laikosi tradicijos neskubinti šventės. "Tai nelaužoma mūsų tradicija. Aišku, vaikai klausinėja, kodėl kiti anksčiau girliandas įžiebia, eglutes puošia. Aiškinamės, kad tai toks ypatingas kantrybės metas, o kantrybės turi ne visi", – prabyla prie stalo prisėdusi mama Gitana.

Pakvimpa kava, jaukiai įsižiebia jau gerokai patirpusios žvakės advento vainike ant stalo, prie kurio paprastai Karoblių šeima ir sėda Kūčių vakarienės. Gitana nusijuokia, kad žvakių gali nebeužtekti iki Kūčių – taip vaikams knieti jas uždegti. Kalbamės apie jų šeimos šventes ir kasdienybės trupinius.

Begalinis ilgesys

Karoblių šeimoje – aštuoni vaikai. Vyriausioji 22-ejų Justė studijuoja socialinę antropologiją ir dirba Norvegijoje. Kartu su ja devyniolikmetė Adelė Norvegijoje kremta fechtavimosi sporto subtilybes, tuo užsiima nuo paauglystės. 21-erių Džiugas gyvena kartu su šeima ir Kauno technologijos universitete studijuoja muzikos technologijas. Netrukus penkioliktąjį gimtadienį švęsianti Magdalena – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazijos gimnazistė. Devynerių Titas mokosi Kauno Montesori pradinėje mokykloje, penkiametė Izabelė lanko "Žemynos" vaikų darželį, o mažosios dvejų metų Barbora ir pusantrų Beatričė dienas leidžia su mama bei seneliu.

"Beatričė – mano sesers mergaitė. Taip jau nutiko, kad ją paėmėme auginti ką tik gimusią", – paaiškina mažylę ką tik pietų miego užmigdęs Gediminas. Jis taip pat dirba Norvegijoje tarptautinės programos "Erasmus Mundus" koordinatoriumi. Kartu su jais visais Kūčių vakarienę valgys ir senelis Virginijus, Gitanos tėvas.

Gitana sako, kad jų šeimos Kūčios ir Kalėdos nėra visada vienodos, jos keičiasi. Šiemet bus antras kartas, kai vyriausieji Kalėdoms sugrįžta namo – Gediminas, dukros Justė ir Adelė daugiausia laiko dabar praleidžia Norvegijoje.

"Kūčios mums ypatingos – sulaukiame ne tik Jėzaus gimimo, bet ir savo brangių žmonių. Anksčiau švenčių laukdavome visi kartu, o dabar laukiame ilgėdamiesi vieni kitų. Kai pats patiri, ką reiškia tas ilgesio kupinas laukimas, visai kitaip išgyveni adventą – gali ir linksmintis, ir daug ką daryti, bet visa tai vyksta patiriant begalinį ilgesį. Toks laukimas labai motyvuoja vaikus. Juk geriausiai Dievą galima pažinti per savo tėvus", – pasakoja mama Gitana.

Aną dieną devynmetis Titas, grįžęs iš treniruotės, prasitarė mamai, kad kitas berniukas jį pavadino žiurke. "Daug kalbėjome apie tai. Apie Dievą ir jo paveikslą kitame žmoguje. Tas berniukas – vargšas žmogus, apiplėšęs save, bet Dievo atvaizdas, nors ir blankus, jame vis tiek yra. Belaukiant Kalėdų tokių egzistencinių klausimų vaikams dažnai kyla", – šypteli Gitana.

Tešlos gyvatėlių virsmas

Šeima džiaugiasi, kad dieną prieš Kūčias visi jau gali būti kartu, niekas niekur neina, nebeskuba, kasdieniai rūpesčiai lieka kažkur už durų. Tada ir prasideda didysis pasiruošimas šventei.

Visi sėda prie stalo ir tariasi, kokia bus Kalėdų eglutė, kaip turės atrodyti stalas, ar bus kepami imbieriniai meduoliai bei kūčiukai.

"Kūčiukų prikepame kibirais. Galėtume pirkti, aš gal net taip ir norėčiau, bet mūsų tėtis sako, kad Kalėdos be namie keptų kūčiukų – ne Kalėdos, – šeimos tradiciją atskleidžia Gitana ir mosteli ranka į nuotrauką ant sienos, kurioje ir įamžintas pernykštis Karoblių kūčiukų kepimo cechas, kur net pačios mažiausios rankutės suka tešlos gyvatėles, o vyresnieji paverčia jas mažyčiais kūčiukais.

"Tas darbas ir buvimas kartu yra labai smagus, nes kada gi daugiau gali apie viską pasikalbėti?" – didžiausią pranašumą įžvelgia mama.

Kalėdų eglute Karoblių namuose įprasta pasirūpinti vyrams, o tada, kaip sako Gitana, dailiosios rankelės imasi dekoravimo. "Eglutė stovi ant tokio seno, dar mano vaikystės aparato, kuris sukasi aplink ir suka papuoštą eglutę. Jis skleidžią tokį savotišką burzgimą, be kurio Kalėdų jau irgi neįsivaizduojame. Vienais metais nusprendėme puošti eglutę be to prietaiso ir visi pasigedo to įprasto bei mielo ausiai burzgimo. Dabar tradicijos nebelaužome", – juokiasi Gitana.

Stebuklingos senelio galios

Kūčių vakarą ant stalo dedamas šienelis, tiesiama staltiesė. Šeima susirenka maldai, skaito Šventąjį Raštą, tėtis dalija kalėdaičius ir visi vienas kitam ko nors palinki.
Kaip atrodo tokios didelės šeimos šventinis stalas? "Stalas būna gausus, nes nedidelis. Kai sudedame visus dvylika patiekalų, atrodo tikrai daug. Nieko netrūksta, bet ir nepersivalgome – nelieka laiko, nes daug bendraujame", – pasakoja tėtis Gediminas.

"Stalas būna visiškai pasninkiškas. Pomidorų ir agurkų neperkame, silkių pas mus niekas nemėgsta, tad didžiausias išganymas – kūčiukai su aguonpieniu. Ir visi jau laukia kalėdinių kumpių", – priduria mama Gitana.

Šventa Karoblių šeimos Kūčių tradicija – senelio Virginijaus fokusai. Kai kurie šeimos nariai senelio paslaptis žino, bet vis tiek visiems būna smagu, nes žino, kad stebuklingos galios senelį aplanko būtent Kūčių naktį. Jeigu vaikai turi ūpo, pagieda Kalėdų giesmių, pagroja.

Po vakarienės visi, kurie sveiki ir kurie jau moka tvirtai vaikščioti, keliauja į bažnyčią.

"Bet čia Kūčių vakaras dar nesibaigia", – šelmiškai merkia akį Gitana. Pasirodo, Kūčių vakarą mažiesiems reikia kaip niekad daug pasakų, nes įprastas migdymo ritualas gerokai užtrunka – vaikai visaip bando neužmigti, kad tik pamatytų Kalėdų Senelį.

Dovanų – pusė kambario

"Ir kai jie pagaliau užmiega, namuose pasigirsta neįprastas šnaresys – traukiame ir ruošiame dovanas", – didžiąją paslaptį atskleidžia Gitana. Seniau, kol visi vaikai dar tikėjo Kalėdų Seneliu, dovanomis rūpindavosi tik tėvai, o dabar į tą malonų šurmulį įsitraukia ir vyresnieji, dovanas teikiantys ir nuo savęs.

"Dovanų nebeįmanoma sudėti po egle, jos užima pusę kambario. Reikia atidžiai vardus rašyti, būtinai spausdintinėmis raidėmis, nes kyla visokių klausimų – kodėl taip parašyta, kodėl su mūsų tušinuku parašyta", – apie dovanų šurmulį pasakoja Gediminas. Jis neslepia dovanoms skiriamo biudžeto neskaičiuojantis – jį tai baugina, bet Gitana į dovanas žvelgia filosofiškai. "Dovanų pirkimą planuojame iš anksto, pradedame rūpintis jau nuo rugsėjo. Stengiamės, kad visiems būtų kokia nors staigmena. Geriau per metus ko nors susilaikome nepirkę, bet jau Kalėdoms neturi nieko trūkti. Ir pinigų dovanoms negailime – tegul būna daug širdies, daug džiaugsmo ir daug visko", – sako Gitana.

O kaip vaikų norai ir pageidavimai? Negi visus juos Kalėdų Senelis per tėvus ir išpildo? Pasak Gitanos, su vaikais dėl dovanų tariamasi, norų tikrai paisoma, o šie būna patys įvairiausi, kartais net šokiruojantys. Kartą vienas iš Karoblių atžalų po eglute svajojo rasti balionų. "Buvo kartą ir labai egzotiškas noras – kad Kalėdų Senelis atneštų namams parketą", – prasitaria Karobliai. O būna, kad vaikai tiesiog laukia staigmenos, net laiško Kalėdų Seneliui nerašo, nes gauti tai, ką jau žinai ir ko prašei, yra visai neįdomu.

Rytas išaušta garsiai

Užtat Kalėdų rytas prasideda klyksmu to, kuris pirmas nusileidžia į kambarį prie eglutės. "Ateikite! Pažiūrėkite!" nuskamba tarsi leidimas legaliai mėgautis dovanomis ir džiaugtis tais, kas jas padovanojo.

Vėliau dovanų džiaugsmą keičia šventiniai pietūs – mamos ir senelio keptas kumpis bei višta, vyresniųjų sesių pyragai, tortai, kiti saldumynai.

"Po pasninko durys atsiveria baltai mišrainei, skamba lėkštės ir įrankiai – prasideda tikra puota, kai jau galima ramiai atsipūsti nuo tos kulinarinės įtampos", – prisipažįsta Gitana. Vaikai džiaugsmingai dalijasi per adventą sukauptais saldainiais ir šokoladais, o tėvai leidžia sau pasimėgauti viena kita taure gero vyno. "Nesame abstinentai, bet šiaip mūsų gyvenime alkoholio beveik nėra", – neslepia Gediminas.

Pelenės istorija

"Dar prieš šešerius metus mūsų Kalėdos buvo visai kitokios nei dabar. Viskas vykdavo pagal tipinį pasakos apie Pelenę siužetą", – šypsodamiesi vienas kitam prabyla Gitana ir Gediminas.

Vaikystėje pradėję lankyti tą patį šokių klubą, netrukus jie tapo šokio partneriais – darbas poroje ir daug kartu praleisto laiko peraugo į meilę, kurią vainikavo santuoka.
"Mums buvo gal šešeri ar septyneri metai. Gitana šoko vilkėdama tokio ryškumo suknelę, kad jos buvo neįmanoma nepastebėti", – pažinties pradžią prisimena Gediminas. "Buvau kaip koks kelio ženklas", – kvatoja Gitana ir prisipažįsta, kad jai, jau tampančiai moterimi, šokti su žemesniu vaiko išvaizdos partneriu tikrai nepatiko, netgi nervino, bet vėliau viskas apsivertė aukštyn kojom – į filosofijos knygas įnikęs Gediminas papirko Gitaną savo intelektu.

Vėliau teologijos studijos Vytauto Didžiojo universitete neužgesino aistros šokiui. Teminiai vakarėliai šventėms kartu su žinomais Lietuvos dainininkais bei muzikantais – tuo gyvendavo Gitana su Gediminu per Kalėdas ir Naujuosius metus. "Ragavome nemažai šokėjų artistų duonos – taip uždarbiaudavome. Gediminas apsirengia smokingą, aš pasipuošiu suknele bei tinklinėmis pėdkelnėmis ir išvažiuojame šokti tango. Namie lieka šeši vaikai", – prisimena Gitana.

Ar neskaudėdavo širdies? Gitana sako, kad tai buvo tiesiog toks gyvenimo etapas. Tiesa, su vaikais reikėdavo daug kalbėtis, kad suprastų, kodėl tėvai taip elgiasi. "Nematau nieko blogo, jeigu žmogus nori pasipuošti, nori turėti kažkokį daiktą. Blogai tada, kai pradedi tam tarnauti, aukoti dėl to šeimą, artimuosius", – įsitikinusi moteris.

"Ir vaikams svarbu tėvus matyti kartu, pasipuošusius, o ne tik indus beplaunančius", – priduria Gediminas. Kaip ir pasakoje apie Pelenę, po prašmatnių pasirodymų gyvenimas grįždavo į įprastas vėžes: šokėjai grįždavo namo pas vaikus, vėl tapdavo mama ir tėčiu.

Dabar, kai kas nors Gitanos ar Gedimino paklausia, ką veiks per Kalėdas, jiems būna sunku atsakyti. "Iš tikrųjų tai nieko. Tiesiog džiaugsimės vieni kitais, bet dažnai žmonėms sunku tai suprasti", – nusijuokia Gitana. Pasak jos, tuomet, kai visa šeima namie, ir valgio gaminimas, ir susėdimas prie stalo, ir kiekvienas žodis yra šventė.

Nesiskundžiantys keistuoliai

Bekalbant apie švenčių laukimą ir Kalėdų tradicijas, nei Gitana, nei Gediminas nė karto nesiskundė, jog jiems sunku, kad kažko trūksta ar kad jais niekas nepasirūpina.

"Mano šventa taisyklė, kurią primenu vaikams, kai dejuoja gavę ne tokį pažymį, kad kažkas nepastebėjo, kad neturi geresnio daikto ar dėl kitokių sunkumų: gyvenimas yra sunkus ir teisybės pasaulyje nerasite, nors ji ir yra. Kažkur yra, bet nebūtina jos ieškoti. Jeigu visur matysi tik neteisybę ir bandysi pakeisti pasaulį, jausiesi nelaimingas", – savo laimės receptu pasidalija Gitana. Atrodo, kad ir jos gyvenimo bendrakeleivis Gediminas gyvena taip pat. "Buvo tokių etapų, kai gyvenome labai sunkiai, bet nesiskundėme, nes laikomės dviejų elementarių dalykų – nepriekaištauk ir nesiskųsk", – priduria gausios šeimos tėtis.

Prieš šventes Karoblių šeimą aplankė Žaliakalnio seniūnas. Kaip sako Gitana, jo vizitas kiek neramina – gal tikrins, kaip gyvena daugiavaikė šeima, gal reikės kokias užduotis atlikti ar kone tėvų egzaminą išlaikyti. "Seniūnas paaiškino, kad ruoštis nereikia – jie nori tiesiog į mus pasižiūrėti, nes mes esame keistuoliai – nieko neprašome ir nereikalaujame", – pasakoja mama.

Gediminas priduria, kad šeima niekada nieko nesitikėjo ir nelaukė iš valdžios – visada stengėsi užsidirbti ir viskuo pasirūpinti patys. "Visi negalime būti verslininkai, milijono iš niekur negausime, o jeigu ir gautume – juk vis tiek neužteks. Ypač jeigu išdalysi kiekvienam šeimos nariui", – nusijuokia Gitana ir dar kartą primena savo laimės priežastį – galimybe džiaugtis vieni kitais bei didžiuoju visos šeimos susitikimu per Kalėdas.