Pirmieji bandymai netenkino

"Turėdama daugiau laisvo laiko pabandžiau įgyvendinti savo seną svajonę – moliūgo paviršiuje išskaptuoti žmogaus portretą, skirtingas jo veido išraiškas", – pasakoja moteris, prieš gerą dešimtmetį susidomėjusi dekoratyviniu pjaustymu.

Nuo to laiko šis pomėgis tapo Vitos gyvenimo aistra ir meditacija, atpalaiduojančia meistrę po sunkios darbo dienos.

Prieš kurį laiką dekoratyvinio drožinėjimo meistrė susižavėjo amerikiečio skulptoriaus Ray Villafane'o darbais (jis drožinėja animacijos personažus, kurių veidukuose – įspūdingai perteiktos mimikos). Auksarankė prisiekė, kad ir pati kada nors išmoks drožinėti žmonių veidus.

Pirmieji bandymai dienos šviesą išvydo per pirmąjį karantiną. Deja, griežtus reikalavimus sau kelianti Vita nebuvo jais patenkinta ir visus iki vieno išpjaustytus moliūgėlius pasiuntė į sriubą.

"Antrasis karantinas buvo lemtingas. Įvedus griežtus apribojimus, sumažėjus galimybių kur nors išvažiuoti, aplankyti draugus, atsirado daugiau laisvo laiko ir motyvacijos pamėginti darsyk. Be to, ir moliūgų nuo rudens dar buvo likusių. Prisipirkau jų iš Kauno rajono ūkininkų. Džiaugiausi atradusi tokią mėsingą rūšį, kuri labai tiko būtent veidukų drožybai", – pasakoja Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centro profesijos mokytoja.

Teko pastudijuoti anatomiją

Net juokas kartais ima, kad susitinku žmogų ir pradedu tyrinėti jo nosies ilgį, raukšlėtumą, kaktos aukštumą, antakių linkį, žodžiu, išsyk imu jo veidą komponuoti į moliūgą.

"Viskas, ko išmokau ir ko pasiekiau, – užsispyrimo, atkaklumo ir kantrybės rezultatas. Dažną dieną su įvairiomis daržovėmis rankose prasėdėdavau po dvylika valandų, – prisimena pjaustinėjimo pradžią Vita. – Kadangi nesu baigusi jokios dailės mokyklos ar studijavusi skulptūros, prieš imdamasi veidų drožinėjimo turėjau atlikti namų darbus. Teko pasidomėti žmogaus anatomija, proporcijomis tarp akių, nosies, burnos, smakro."

Paklausta, ar jos drožinėtiems moliūgų veidukams galima priskirti kokių nors konkrečių asmenybių bruožus, nagingoji moteris purto galvą. "Niekam nieko nepriskyriau, iš nuotraukų nedrožinėjau. Tiesiog dariau taip, kaip man gražu. Bandžiau išgauti tam tikras mimikas ir žvilgsnius. Bet draugai išsyk puolė ieškoti atitikmenų", – pasakoja ji.

Vita prisipažįsta, kad kol pati nedrožinėjo moliūgų veidų, tol kitaip matydavo ir kitus žmones – per televizorių ar sutiktus gatvėje. Bet vos pabandė išgauti įvairias žmogaus emocijas pati, staiga jai atsivėrė akys.

"Net juokas kartais ima, kad susitinku žmogų ir pradedu tyrinėti jo nosies ilgį, raukšlėtumą, kaktos aukštumą, antakių linkį, žodžiu, išsyk imu jo veidą komponuoti į moliūgą", – juokiasi veidų drožinėjimo meistrė, vos pradėjusi tai daryti pirmiausia iščiupinėjusi savo trijų vaikų veidukus.

Siekiamybė: nors draugai ir ieško Vitos išskaptuotų portretų prototipų, meistrė tikina, kad tai nėra konkrečių žmonių atvaizdai. Jai svarbiau išgauti tam tikras mimikas, žvilgsnius.

Kitokia specifika

V.Brūzgienė tikina, kad drožinėti portretus yra visai kas kita, nei kurti reljefinius ornamentus ant vaisių ir daržovių paviršiaus. Skulptūrinis skaptavimas gerokai skiriasi ir nuo sūrių drožinėjimo, kurį savamokslė kūrėja buvo kuo puikiausiai įvaldžiusi.

Prieš keletą metų Liuksemburge vykusiame pasaulio kulinarijos čempionate "Culinary World Cup 2018" Vita su savo 3D raižinių ažūru ant sūrių laimėjo aukso medalį. Teisėjus sužavėjo originalus meistrės braižas – ornamentai ant sūrių buvo išdėstyti net trimis aukštais.

Veidukams drožinėti ji naudoja panašius į skulptoriaus įrankius, kuriuos parsisiuntė iš garsiojo amerikiečio. Nors įrankių, skirtų raižiniams skaptuoti, yra daug, anksčiau moteris dirbo tik su vienu plonu, aštriu ir labai smailu peiliuku.

"Dabar vos spėju pažindintis su skulptoriaus įrankių įvairove. Teko pradėti dirbti su keistomis kilputėmis, kabliukais, specialiais trikampiais. Pasijutau kaip tikra skulptorė, dirbanti su medžiu", – prisipažįsta portretų daržovėse skaptuotoja.

Tai tas pats, kaip pradinukui išmokti rašyti raides. Iš pradžių tenka perprasti, kaip laikyti ir valdyti peilį, taisyklingai į rankas paimti daržovę, o paskui – tik laiko, kantrybės ir kruopštumo klausimas.

Į klausimą, ar sunku išmokti drožinėti, Vita atsako paprastai: "Tai tas pats, kaip pradinukui išmokti rašyti raides. Iš pradžių tenka perprasti, kaip laikyti ir valdyti peilį, taisyklingai į rankas paimti daržovę, o paskui – tik laiko, kantrybės ir kruopštumo klausimas."

Iš pradžių atkakli moteris šio meno mokėsi iš interneto ir knygų, bet, pradėjusi skaptuoti rimčiau, atrado ir sau priimtiniausią pačios sugalvotą techniką. Pirmieji darbai užtrukdavo apie penkias šešias valandas. Bijojo nepadaryti per gilių įpjovų moliūge, nes kiekvienas nereikalingas judesys galėjo pakeisti numatytą veiduko emociją.

"Kai dirbi su šokoladu, tai kažką ne taip nupjovęs gali ir vėl prilipdyti, o moliūgo ar bulvės gabalo juk nepriklijuosi", – šmaikštauja meistrė ir tikina, kad dėl šio keisto hobio pavojaus pirštams nekyla.

Nufotografuoti patenka į sriubą

Išskaptuotus savo darbus garsioji drožinių meistrė mėgsta iš pradžių nufotografuoti, o paskui dovanoti draugams. Daugiausia jos veidukų tenka artimai bičiulei, fotografei Loretai Kondratei, kurios profesionalios fotosesijos Vitos darbus perteikia visai kitoje šviesoje.

"Nebūtų įdomu, jei tą moliūgėlį tiesiog padėčiau ant stalo ir nufotografuočiau pati. O fotografės Loretos galva visuomet pilna netikėčiausių idėjų: todėl mano veidukai ir skaito laikraštį, ir groja dūdele, o kartais net gauna antausį", – pasakoja kūrėja.

Vitai visai negaila, kad vos įamžinti fotografijose jos išpjaustinėti žmogučiai patenka į sriubas, troškinius ar padažus. Kadangi žmonės pirmiausia valgo akimis, tai, anot kulinarės, pietūs iš tokio meno kūrinio dvigubai skanesni.

Dažna konkursų dalyvė

Apie naujus konkursus meistrė kol kas negalvoja – laukia, kol pasibaigs pandemija, karantinai. O laimėtus laurus smagiai prisimena.

Pasaulinio lygio dekoratyvinio drožinėjimo konkursai sudaryti iš dviejų pagrindinių rungčių – "Culinary Artystic" ir "Live Carving". Paprastai dalyviai renkasi vieną iš jų, bet atsiranda ir tokių, kurie išbando savo jėgas abiejose rungtyse.

"Culinary Artystic" rungties dalyviai turi pasirinkti tam tikrą medžiagą – sūrį, daržoves, vaisius ir iš jų atlikti namų darbus. Paskui išdrožinėtą meno kūrinį pristatyti į konkurso vietą. Pavyzdžiui, 2016 m. Erfurte vykusioje pasaulio kulinarijos olimpiadoje Vita eksponavo laikrodžio skulptūrą, pagamintą iš 50 kg lietuviško sūrio. Įdomiausia, kad laikrodžio mechanizmą, rodykles buvo galima dar ir sukinėti. Už tokį išradingumą Lietuvos atstovė tąkart buvo apdovanota sidabro medaliu.

"Live Carving" rungties dalyviui duodamos trys valandos, per kurias iš atsivežtų medžiagų jis turi išskaptuoti ir pateikti mini parodėlę. Aišku, gyvai, stebint kompetentingai komisijai. Per šią rungtį dalyviai gali parodyti savo profesionalumą, įvaldytas drožinėjimo technikas.

"Nei Lietuvoje, nei Baltijos šalyse tokių konkursų nėra, – apgailestauja dailiojo drožinėjimo meistrė. – Kiek žinau, iš Baltijos šalių aš važiuoju vienintelė. Nekantriai laukiu naujo pasirodymo, kuris numatytas 2022-aisiais Liuksemburge", – išduoda savo svajonę Vita, tačiau, ar ten važiuos su savo moliūgėliais, dar negali atsakyti.

Lietuvą pasaulyje savo neįprastu hobiu garsinanti kaunietė tikina, kad tai nėra labai brangus užsiėmimas. Jei tik randi rėmėjų, kurie tiektų žaliavą. "Kalbant apie sūrius, hmm... – susimąsto ji. – Besiruošdama varžyboms sugadinau ne vieną dešimtį kilogramų, kol pasiekiau norimą rezultatą."

Vita atvirauja, kad skraidinti išskaptuotus meno kūrinius lėktuvu į varžybas – per brangus malonumas: turėtum pirkti moliūgui vietą salone, o ir bagažo dydis būna nemenkas. Užtai meistrė savo darbus transportuoja autobusiuku, į varžybas vežančiu Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacijos narius.

Garbė: Lietuvą pasaulyje garsinanti skulptūrinio skaptavimo meistrė didžiuojasi esanti kaunietė.

Svajoja pasiekti Tailandą

V.Brūzgienė pasakoja, kad dekoratyvinis vaisių ir daržovių drožinėjimo terminas kilęs iš angliško žodžio "carving", reiškiančio drožinėjimą, raižymą, pjaustymą. Jo šaknys – Rytuose.

Tai XIV a. Japonijos, Kinijos, Tailando kultūrų dalis, kai maistas turėjo būti ne tik skanus, bet ir gražiai, originaliai pateiktas. Šio amato tuose kraštuose mokomasi nuo pat vaikystės.

Moteris prisipažįsta, kad į Tailandą pas vietos meistrus jau buvo suplanuota kelionė. Deja, prasidėjo pandemija. "Buvau netgi užmezgusi ryšius su vietiniais pjaustymo meno meistrais, darančiais nerealius drakonus, povus ir kt. Bet koronavirusas pakoregavo planus. Teko juos atidėti geresniems laikams…" – nenukabina nosies kulinarė, šiuo metu gyvenanti naujų konkursų laukimo nuotaikomis.

"O kol laukiu, bandau įgyvendinti dar vieną idėją – skaptuoti sūrio paveikslus. Anksčiau sūryje pjaustydavau ornamentus, dabar bandau tapyti sūrio paveikslą – su paukščiais, medžiais, gal net žmonėmis. Kol kas dar tik mokausi."

Namiškiai įvertina pirmieji

Ką man duoda šitas keistas hobis? Na, visų pirma, saviraišką. O dar... Kodėl žmonės iš kitų pasaulio šalių tai sugeba, o mes ne?!

Pasak Vitos, su sūriais dirbti lengviau, nes jie dera ištisus metus. O žiemai baigiantis rasti gerą, nesuminkštėjusį moliūgą – išties problema. Pavasariui artėjant, jie nebeatitinka rudeninių moliūgų standartų – iš jų sunku ką nors gražaus išskaptuoti. Kur moteris juos laiko?

"Kenčia vyro garažas, kuriame nuo vasaros gyvena kokios trys dešimtys šitų gražuolių", – aiškina meistrė, pirmiausia savo naujuosius meno kūrinius pristatanti vaikams.

Mažiausiajam Norbertui – septyneri, Gerdai – septyniolika, Nedui – šešiolika. Vita juokiasi, kad paprastai nuomonės šiuo klausimu būna tiktai dvi – gražu arba ne. Daugiau nei kritikos, nei pasiūlymų iš vaikų ji nesulaukianti. Kaip ir prašymo – pamokyti drožinėti daržoves ar sūrius.

Vita pasakoja, kad pradėjusi savo hobį nuo arbūzų, vėliau perėjo prie sūrių, išbandė net duoną ir lašinius. Deja, pasirinkus tam tikrą žaliavą, dar reikia atrasti tinkamiausią drožybai jos rūšį. Būtent dėl tos priežasties kulinarė delsia pradėti darbą su šokoladu. Jam taip pat reikia laiko ir įgūdžių: juk niekas nepasakys, kokio tipo šokoladas geriausiai tinka skulptūroms – viską turi išbandyti ir atrasti pati.

"Ką man duoda šitas keistas hobis? Na, visų pirma, saviraišką. O dar... Kodėl žmonės iš kitų pasaulio šalių tai sugeba, o mes ne?! Norėjau įrodyti, kad lietuviai niekuo ne prastesni už garsiausius pasaulio drožybos ant maisto kulinarus. Paskui pasidarė įdomu, o kur yra tos žmogaus galimybių ribos? Nejučia užvaldė azartas – ką dar galėčiau išbandyti? Koks galėtų būti mano kitas žingsnelis šiame kelyje?" – su didžiuliu užsidegimu kalba Lietuvą pasaulyje garsinanti kaunietė kulinarė.