Profesionalus, ramus ir taktiškas – tokiais žodžiais Kauno klinikų medikai apibūdina savo kolegą, vieną garsiausių Lietuvos kardiochirurgų Rimantą Benetį. Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikai vadovaujantis 58 metų profesorius juokauja, jog yra emigrantas – gimęs ir užaugęs Plungėje, jis vėliau savo gyvenimą susiejo su Kauno miestu. Pokalbis su R. Benečiu – apie profesinę veiklą bei Kauną.

– Užaugote Plungėje, koks jums Kaunas atrodė jaunystėje, su kuo asocijavosi?

– Kaunas buvo tas miestas, kuriame gyvavo jau tuomet garsus Kauno medicinos institutas su akademiku Zigmu Januškevičiumi priešakyje. Būdamas paauglys svajojau vieną dieną pradėti studijuoti laikinojoje sostinėje. Žinojau, kad Kaune dėl Lietuvos laisvės pasiaukojo Romas Kalanta, vyko masinės demonstracijos. Žvelgiant retrospektyviai, aišku, jog Kaune įvyko proveržis to, kas kunkuliavo visoje Lietuvoje. Labai pagarbiai žiūrėjau į kauniečių drąsą, garbingą miesto istoriją. Čia buvo pradžia viso to, dėl ko vėliau Lietuva vėl tapo laisva.

– Baigęs studijas nemažai laiko praleidote stažuodamasis, dirbdamas užsienyje. Esate gavęs pelningus pasiūlymus darbuotis JAV, Indijoje. Kodėl nusprendėte karjerą tęsti Kaune?

– Na, žinoma, buvo kitų pasiūlymų, ir labai gerų. Tačiau turbūt išlikę sentimentai senajai mokyklai ir padėjo priimti sprendimą tęsti darbą Kaune. Visuomet gerai galvojau apie akademiką, profesorių Jurgį Brėdikį, jo sukurtą atskirą kardiochirurgų mokyklą. Jis sugebėjo žmonėse pajusti, užčiuopti ir išvystyti ieškojimo mokslo pradą. Tai, ką jis darė, buvo daroma pirmą kartą pasaulyje. Ir ta dvasia, emocijos, sentimentai Kaunui paskatino sugrįžti į Lietuvą ir pritaikyti svetur įgytą patirtį, žinias. Juokaudamas visada sakau, kad aš esu emigrantas. Nors esu žemaitis, bet už Kauną labai sergu. Čia gyvenu jau daug metų, tai yra mano miestas. Aš džiaugiuosi, kad jame vyksta kažkas naujo, progresyvaus.

– 2001 metais Kauno klinikose atlikta pirmoji Lietuvoje širdies persodinimo operacija. Kokie jausmai užplūdo laikant plakančią žmogaus širdį?

– Įvairiose transplantacijos programose dalyvavau nuo 1994 metų. Dirbau Švedijoje, Lundo universitete, Briuselyje, nemažai teko darbuotis Londone. Tokio lygio operacijos Kaune anksčiau negalėjome atlikti, nes tokiai operacijai reikalingas ne vienas chirurgas – reikia visos komandos specialistų. Tuo metu Kaunas dar nebuvo pasiruošęs. Aišku, buvo ir politiniai motyvai. Kiek man žinoma, buvo paruošti raštai, kad tokios operacijos neturėtų būti atliekamos Kaune, o tik vienoje vietoje – Vilniuje. Atsimenu, pirmą kartą įspūdis buvo toks, kad išimi širdį iš paciento ir lieka tuščia krūtinės ląsta. Žmogus tampa priklausomas nuo aparatūros. O tau tenka atsakomybė įsiūti naują širdį, kuri pagerins ligonio būklę. Šiandien tai yra operacija, kurią tu darai nesiblaškydamas, nes žinai visus žingsnius, visus etapus, todėl tų emocijų yra gerokai mažiau. Sakyčiau, kad emocijų yra tiek, kiek sportininkui prieš varžybas, aišku, su laiku to jaudulio lieka vis mažiau. Visuomet malonu, kai matai ligonį, kuris po dienos ar dviejų su tavimi jau gali kalbėti ir jam viskas gerai einasi. Apima puikus jausmas, kai padedi ar išgelbėji dar vieną žmogų.

– Kokiomis vertybėmis vadovaujatės darbe ir asmeniniame gyvenime ?

– Norėdamas tobulėti, žmogus turėtų sau kelti maksimalius reikalavimus. Privalome atnešti naujų vėjų, suprasti reikalo esmę. Ir mešką galima išmokyti važiuoti dviračiu, bet jos į gatvę neišleisi. Asmeniniame gyvenime turime jausti atsakomybę tiek už save, tiek už artimus. Ir turime maksimaliai išnaudoti tą laiką, kuris žmogui yra skirtas.