Plačios šypsenos rūpesčių pažymėtuose veiduose, stiprūs ir nuoširdūs  vienas kito išsiilgusių senų bičiulių rankų paspaudimai, tvirti apsikabinimai, paplekšnojimai per petį ir džiugūs šūksniai „Kaip laikaisi, bičiuli?“ – taip šį sekmadienį prasidėjo Afganistano karo veteranų susitikimas Kauno marių prieplaukoje.

Tai, jau seniai tapęs tradiciniu, kovų bendražygių susitikimas.

„Esame viena iš tų visuomeninių organizacijų, kuri stengiasi nors iš dalies užpildyti valdžios paliktą nišą, sprendžiant socialiai jautrių sluoksnių problemas, – teigė Gintautas Labanauskas, pats savo kailiu patyręs pilietinio karo draskomo Afganistano skaudulius.

Pasak jo, valstybė gerokai primiršo karo fiziškai ir moraliai sužalotus savo šalies piliečius ir jų problemoms senokai nebeskiria pakankamai dėmesio.

Puikų sekmadienio rytmetį per du šimtus Afganistano karo veteranų organizacijos narių kartu su savo šeimomis susirinko paplaukioti Kauno mariomis, pabūti kartu, pabendrauti, pasidalinti rūpesčiais.

G. Labanauskas juokauja, kad kasdien spręsdamas laivybos vidaus vandenų keliais problemas, jau nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be vandens, tad ir kovų bendražygius kasmet kviečia pasigrožėti Nemuno ar Kauno marių nuostabiais vaizdais, kartu palydėti saulę ir patirti sielą šildančių įspūdžių.

Už nuolatinį dėmesį, paramą ir indėlį organizuojant Afganistano karo veteranų organizacijos veiklą Kauno klubo pirmininkas Viacheslavas Afoninas G. Labanauskui įteikė Ukrainos Prezidento medalį „Tėvynės gynėjui“.

„Man tai didelė garbė, – sakė G. Labanauskas. – Ačiū visiems kolegoms už pasitikėjimą“.

Kelias valandas netilo gerai nusiteikusių afganistaniečių šurmulys, nepritrūko nei kalbų, nei juoko, nei ašarų. Aidėjo gitarų akordai, liejosi dainos, šokio siautuly sukosi poros. Ore sklandanti nuotaika patvirtino, kad tokie susitikimai tikrai reikalingi.