Gyventojų surašymas užfiksavo ir didėjančią religinę įvairovę – yra ir deistų, raganių, rastafarių, teosofų.

Katalikų maldos namus – nuo didmiesčių katedrų iki mažutėlių kaimo koplyčių – per didžiąsias šventes užplūstančios minios tik patvirtina 2021 m. visuotiniame gyventojų ir būstų surašyme užfiksuotą proporciją – per 2,85 mln., arba beveik trys ketvirtadaliai (74,2 proc.), Lietuvos gyventojų save laiko Romos katalikais. Tiesa, per dešimtmetį nuo praėjusio surašymo jų sumažėjo per 265 tūkst., o jų dalis visuomenėje – 3 proc. punktais. Žinoma, reikia turėti omenyje, kad ir gyventojų sumažėjo 232,6 tūkst. Vis dėlto, katalikų dalis visuomenėje, kad ir nedaug, bet sumažėjo. Tad, ar daugėja abejingų religijai, o gal katalikai atsiverčia į kitus tikėjimus?

Vakarų visuomenėse religinės įvairovės yra daugiau nei pas mus, ten didesnis procentas išpažįstančiųjų islamą, daugiau krikščionybės šakų. (Evaldo Šemioto nuotr.)

Po Romos katalikų antriems pagal gausumą stačiatikiams (ortodoksams) save priskyrė 105,3 tūkst. gyventojų, beveik 20 tūkst. mažiau nei prie dešimtmetį. Dabar jų dalis tarp Lietuvos gyventojų tesiekia 3,75 proc. Sentikių, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, musulmonų sunitų, unitų, judėjų, karaimų, sekmininkų, baptistų ir laisvųjų bažnyčių, septintosios dienos adventistų, Naujosios apaštalų bažnyčios ir dar mažesnės bendruomenės nesiekia nė 1 proc. gyventojų ir netgi visos kartu sudėjus tevienija 2,3 proc. visuomenės – per 64 tūkst. asmenų per visą valstybę.

Beveik visos išvardytosios kažkiek mažėjo. Kitokia tendencija tik sekmininkų konfesijoje, kuri gerokai pagausėjo, – nuo 1,9 tūkst. iki 3 tūkst. Šiek tiek padaugėjo ir Graikų apeigų katalikų (unitų).

74,2 proc. – tiek Lietuvos gyventojų save laiko katalikais.

Keičiasi pamažu

Nors naujausi duomenys rodo, kad tikėjimų įvairovė didėja, atsiranda egzotiškų pavadinimų – deistų, Gaudijos vaišnavų, raganių, rastafarių, teosofų, bet religinėms bendruomenėms, kurios nurodomos kaip „Kitos“, save priskyrė vos 15,4 tūkst. – 400 asmenų daugiau nei prieš dešimtmetį. Tai sudaro vos 0,55 proc. Lietuvos gyventojų ir per dešimtmetį jų dalis visuomenėje padaugėjo vos 0,05 proc. punkto. Kai kurių jų atkreipė į save visuomenės dėmesį tik kontroversiškomis idėjomis. Žiniasklaidoje nuskambėjo, kad Gaudijos vaišnavai siūlo įsigyti suvereno pažymėjimą, su kuriuo suverenai esą galės keliauti į įvairias pasaulio šalis be COVID-19 testų ir skiepų pasų.

Didėjančią religinių bendruomenių įvairovę rodo ir Teisingumo ministerijoje įregistruotų religinių bendruomenių pavadinimai. Šios ministerijos Tarptautinio bendradarbiavimo ir žmogaus teisių politikos grupės patarėjas Donatas Glodenis pasakoja, kad pernai įregistruota Vudu religijos bendruomenė, 2019-aisiais – su Tarptautine Krišnos sąmonės organizacija savęs nesiejanti, tačiau panašų tikėjimą išpažįstanti religinė bendruomenė. Yra gautas Lietuvos Jehovos liudytojų religinės bendrijos prašymas dėl jos pripažinimo, ir Teisingumo ministerija rengia išvadą Seimui dėl šios religinės bendrijos valstybės pripažinimo suteikimo. Bet ne visos jos įsitvirtina: pernai nutrūkus veiklai išregistruota sufijų bendruomenė.

Lietuvoje kai kas nuogąstauja, kad kartu su migrantų srautu pas mus tvirtės islamas. D.Glodenis informavo, kad 2019 m. įregistruota antroji musulmonų religinė bendrija, šiandien vienijanti tris religines bendruomenes. Bet gyventojų surašymo duomenimis, per dešimtmetį save priskiriančiųjų šioms bendruomenėms net kiek sumažėjo (nuo 2,7 tūkst. iki 2,2 tūkst.).

Iš viso Lietuvoje registruotos devynios tradicinės religinės bendruomenės, kitų yra 198, valstybės pripažįstamų – keturios.

Forpostai – miestuose

Nors Lietuvoje Romos katalikai vidutiniškai trys iš keturių gyventojų, bet jų dalis savivaldybėse skirtinga. Štai tarp kauniečių jų – 79,9 proc., tarp vilniečių – 63, klaipėdiečių – 52,3, o, pavyzdžiui, tarp marijampoliečių – net per 86 proc. Stačiatikių tarp Kauno gyventojų vos 1,6, Vilniaus – 8,1 proc., o Klaipėdos – net 13,1 proc. Birštone jų vos keturiolika asmenų, o Visagine – 9,6 tūkst., t.y. beveik pusė visaginiškių.

Sentikių visoje Lietuvoje tėra 18,2 tūkst., ir daugiau nei dešimtadalis jų –1 833 gyvena Zarasų rajone. Iš 15,7 tūkst. evangelikų liuteronų beveik 3,5 tūkst. gyvena Tauragės savivaldybėje. Evangelikų reformatų iš viso Lietuvoje per 5,5 tūkst., iš jų Biržuose – 2,1 tūkst., kur iš dešimties beveik keturi save priskiria šiai religinei bendruomenei.

Iš 2 165 musulmonų sunitų Vilniaus mieste gyvena 592, rajone – 273, Kaune – 203, Klaipėdoje – 182.

Daugėja netikinčiųjų

13,7 proc. nenurodė, koks jų tikėjimas, 6,1 proc. savęs nepriskyrė nė vienam. Galima daryti prielaidą, kad šis beveik penktadalis, tai yra apie 556 tūkst., savęs netapatina su jokia religija. Per dešimtmetį tokių padaugėjo apie 3,5 proc.

Pasak sociologės, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorės Mildos Ališauskienės, ir daugelyje kitų Europos šalių visuomenėse nesiejančių savęs su religinėmis bendruomenėmis yra panaši dalis. Tiesa, yra ir išsiskiriančių iš vidutinės statistikos. Tarp mūsų kaimynų estų – tokių net apie 60 proc., čekų – arti pusės.

„Bet Vakarų visuomenėse religinės įvairovės yra daugiau nei pas mus, ten didesnis procentas išpažįstančiųjų islamą, daugiau krikščionybės šakų. Lietuva nelabai skiriasi nuo Lenkijos, kur gyventojų savęs tapatinimas su Romos katalikų bažnyčia galėtų būti interpretuojamas ne tik kaip religinės, bet ir etninės, nacionalinės tapatybės susiliejimas. Daugeliui žmonių Lietuvoje priimtina nuostata, kad lietuvis yra katalikas“, – aiškina M.Ališauskienė.

Lietuvos visuomenė tautybės požiūriu išlieka homogeniška (84,6 proc. gyventojų – lietuviai), gana homogeniška ir pagal religiją.

Ekspertė pažymi, kad Lietuva iš europinio konteksto iškrenta komplikuota religinių bendruomenių pripažinimo sistema. Vertinant dalies religinių bendruomenių indėlį į kultūrinį valstybės paveldą jos priskiriamos tradicinėms, susilaukia tam tikrų valstybės privilegijų. Yra ir kitų religinių bendruomenių, kurių nėra sąraše. Bet Lietuva išsiskiria, kad turime ne tik šias dvi kategorijas – tradicines ir ne, bet ir tarpinį variantą – valstybės pripažintas religines bendruomenes.

„Iš valstybės perspektyvos galima sakyti, kad ji religines bendruomenes tarsi vertina pagal tai, kokį simbolinį kapitalą jos užsiaugina. Bet, vertinant iš religinių mažumų perspektyvos, toks skirstymas gerokai sunkina šių gyvenimą, savijautą, komfortą šioje visuomenėje ir valstybėje“, – mano M.Ališauskienė.

Daugeliui žmonių Lietuvoje priimtina nuostata, kad lietuvis yra katalikas.

Sprendžiant dėl religinių bendruomenių pripažinimo kilusius valstybės ir religinės bendruomenės ginčus, teko pasitelkti ir tarptautinius arbitrus: pernai vasarą Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) priėmė senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ palankų sprendimą.

„Laikiausi pozicijos, kad „Romuvai“, kaip ir bet kuriai kitai religinei bendrijai, kuri atitinka įstatyme nustatytus kriterijus, valstybės pripažinimo statuso nesuteikimas yra jos teisių pažeidimas. EŽTT sprendimas patvirtino tokią nuomonę. Jis yra pamoka, kokie turėtų būti valstybės ir religijos santykiai“, – mano M.Ališauskienė.

Pernai gruodį po kelerius metus užsitęsusių ginčų pagaliau ir Seimas po pateikimo pritarė nutarimo projektui, siūlančiam suteikti valstybės pripažinimą „Romuvai“.

Uždrausti Kalėdas?

Gyventojų surašymo duomenys leidžia konstatuoti, kad Lietuva tebėra tvirtas Romos katalikų forpostas, nors save priskiriančiųjų šiai bendruomenei nemaža dalis ir esame tik proginiai katalikai, tą prisimenantys dukart per metus, dar per vestuves ar laidotuves. Tačiau katalikų skaičius kiek sumažėjo, o nepriskiriančiųjų jokiai religinei bendruomenei – kiek padaugėjo. M.Ališauskienė sako, kad tokie veiksniai, kaip santykis tarp etninės, nacionalinės ir religinės tapatybės, valstybės politika, religijos atžvilgiu lemia kiekvienos visuomenės išskirtinį kontekstą. Jos vertinimu, per daugiau kaip tris nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvos visuomenės pokyčių religingumo srityje tendencijos – artėjančios prie vakarietiškų tendencijų.

„Matyti augantis liberalėjimas religinėse nuostatose, tam tikros religinio individualizmo tendencijos, kritika tradiciniam religingumui, institucionuotam religingumui, religiniams autoritetams, daugėja kritiškai vertinančiųjų religinių bendruomenių dalyvavimą viešojoje erdvėje. Tai susiję su tam tikrais visuomenės socialinės struktūros pokyčiais: keičiasi ne tik religijos institutas, bet ir kiti visuomenės institutai, ir šie pokyčiai tarpusavyje persipynę“, – aiškina M.Ališauskienė, pridurdama, kad vis dėlto Lietuvai pasiekti vakarietiškas tendencijas kol kas nerealu: nors judame link to, vis tiek visą laiką bus atotrūkis laike.

Vis dėlto, ar Europoje nepersistengiama bandant įtvirtinti neva religinį korektiškumą? Pernai ne tik papiktinimo, bet ir pašaipų sulaukė į viešumą patekusios Europos Komisijos (EK) rekomendacijos dėl „įtraukiosios komunikacijos“, kur buvo rekomenduojama net nevartoti žodžio „Kalėdos“, jį pakeičiant „šventinis laikotarpis“. Ironizuota, kad EK atšauks Kalėdas. Kilus pasipiktinimui EK panaikino šį vidaus dokumentą.

Pasak M.Ališauskienės, ES įtraukiąja socialine politika siekiama, kad įvairių socialinių grupių atstovai jaustųsi randantys savo vietą visuomenės ir valstybės, kurioje gyvena, audinyje, kad viešosios erdvės būtų prieinamos ir religinių mažumų atstovams – galėtų atsirasti ir menoros, kitų religijų simbolių, kurie svarbūs tam tikroms visuomenės grupėms jų kalendorinių švenčių metu.

Pasak prof. M.Ališauskienės, matyti augantis liberalėjimas religinėse nuostatose, tam tikros religinio individualizmo tendencijos, kritika institucionuotam religingumui, religiniams autoritetams. (V. Balkūno/BNS nuotr.)

„Kaip įtraukti religines mažumas, o ne sumažinti vyraujančios religijos vaidmenį ar įtaką, – tokia ES politika. Minėtose EK gairėse labai aiškiai pasakyta: ne neminėti Kalėdų, o suprasti, kad jūsų darbovietėje ir kitur ne visi yra katalikai, krikščionys. Kalbėdami apie šventinį laikotarpį ir minėdami tik Kalėdas tuos žmones lyg ir ignoruojame, pamirštame, kad gruodį yra daugybės religijų tradicinių švenčių. Kai gyvename įvairioje visuomenėje su egzistuojančia kultūrine religine įvairove, švenčių bendras buvimas yra ES politika, kad visi būtų atpažįstami ir matomi“, – aiškina M.Ališauskienė.

Akivaizdu: ir Lietuvoje žmonių požiūris šiek tiek liberalėja, dalis visuomenės tampa atviresnė ir tolerantiškesnė religinei įvairovei.

Lietuva tebėra tvirtas Romos katalikų forpostas