Neplanuotas pokytis

Pirmą kartą su Mariam susitikau 2020-ųjų sausį. Kavinėje „Kregždutė“ tąkart kalbėjome apie meilę, atvedusią ją į lietaus permerktą Lietuvą, vaikus, kurių gyslomis teka temperamentingas kartveliškas kraujas, susipynęs su lietuviška ramybe, ir vasaras kalnuose, kur krūtinę kaskart užlieja laisvės pojūtis.

„Kas pasikeitė per tuos penkerius metus? – be to, kad nebeliko „Kregždutės“, kurią ypač mėgo M. Lapėnienė, jos šeima padvigubėjo, todėl dabar, be aštuonerių Ugniaus ir septynerių Ūlos, šeimoje auga dvejų Jonukas ir vos vienuolikos mėnesių Jurgis. – Kai gyveni Kaukazo kalnuose, būna ir nuotykių, ir visokių kitokių dalykų. Esminis pokytis – gyvenamoji vieta. Po trejų metų, praleistų Sakartvele, vasaros pradžioje persikėlėme į Lietuvą. Birželio 4 d. nusipirkome bilietus artimiausiam skrydžiui po savaitės, susikrovėme keturis lagaminus ir su ašaromis išvykome. Užrakinome savo namus kalnuose, palikome avis, kad jos šienautų žolę. Kiti tam perka robotus, o mums jų tiesiog nereikia.“

Tokį sprendimą Mariam su vyru Džiugu priėmė dėl šeimos gerovės. Aštrėjant politinei situacijai šalyje, anot Sakartvele gimusios ir augusios moters, likti ten nebuvo saugu. Ypač tiems, kurie nėra prorusiškų pažiūrų.

„Mano dėdė – kalinamo Sakartvelo prezidento Michailo Saakašvilio advokatas. Jis pasakė, kad mums geriau palikti šalį. Rusai visiškai perėmė valdžią, o mes sėdime tarsi ant atominės bombos ir nežinome, sprogs ji ar ne. Noriu pasakyti, kad arba rusai visiškai okupuos šalį, arba žmonės išsivaduos ir įvyks revoliucija. Dabar yra taip, kad į namus gali ateiti, išsivesti ir pasodinti į kalėjimą dešimčiai metų. Visai nesvarbu, kad aš nei rūkau, nei geriu, nei vartoju narkotikus. Ras viską, ko ieškos: ir nelegalų ginklą, ir cigarečių, ir narkotinių medžiagų. Be to, priėmė įstatymą, kad gali pasodinti į kalėjimą tiems dešimčiai metų be jokio teismo vien dėl tavo turimo verslo“, – kalbėjo M. Lapėnienė.

Ne vienus metus vasaromis savo namų duris, o kartu ir širdis atverdavę svečiams iš Lietuvos, dėl dabartinės politinės situacijos sutuoktiniai šiemet nusprendė padaryti pertrauką. Keliauti po kalnus, kur įprastai turistai nekelia kojos, dabar esą nesaugu.

„Žinote, ten kalniečiai. Nežinau, gal imtų ir sugalvotų pagrobti kokį turistą. O kreiptis į jokias instancijas negalėtume“, – rankomis skėstelėjo M. Lapėnienė.

Pagal Dievo valią

Nors Lietuva ir Kaunas Mariam – antrieji namai, pokytis šeimai nebuvo lengvas. Juolab kad jis nebuvo nei lauktas, nei planuotas.

„Dviese viskas paprasčiau. Susikrauni kuprinę ir keliauji, bet kai yra vaikai, ant pečių gula kur kas daugiau atsakomybių. Galvoji ne tik kaip įsitvirtinti naujoje vietoje, bet ir kaip surasti mokyklą, darželį“, – laimei, dėl to sutuoktiniams neteko patirti jokių sunkumų.

Pasitarusi su Kauno valstybinės filharmonijos vadovu Justinu Krėpšta, kuris svečiavosi Lapėnų namuose Sakartvele, Mariam vyriausią sūnų nuvedė į Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją. Ši ugdymo įstaiga esą geriausia vieta berniuko talentui vystyti.

„Lietuviai – labai gražūs žmonės. Eini gatve ir penkios iš dešimties merginų – tikros gražuolės. Kaip ir vyrai. Noriu pabrėžti, kad lietuvių grožis nėra tuščias. Jie labai geri, darbštūs žmonės, bet su menais kiek prasčiau. O mes, kartvelai, labai gerai grojame, šokame. Mūsų Ugniukas – gražus kaip lietuvis, o kalbant apie menus – kaip kartvelas“, – dėl dukros Ūlos, kuri savo išvaizda panaši į kartvelę, o charakteriu – tipiška lietuvaitė, M. Lapėnienė nebuvo tokia tikra.

Dievo valia, kad mums viskas taip sekasi. Beje, kaip ir su namais. Po Kaukazo kalnų grožio norėjome grožio ir čia. Radome!

Nors nuo rudens mergaitė lankys Kauno dailės gimnaziją, moteris nėra įsitikinusi, kad menai – septynmetės pašaukimas. Laikas esą parodys. Sunku ką nors pasakyti ir apie šeimos jaunėlius. Vienas jų šiuo metu lanko darželį, o pats mažiausias į jį dar tik ruošiasi.

„Dievo valia, kad mums viskas taip sekasi. Beje, kaip ir su namais. Po Kaukazo kalnų grožio norėjome grožio ir čia. Radome!“ – M. Lapėnienė džiaugėsi, kad dabar kasryt pro savo namų langus mato link požeminės perėjos į Senamiestį vedantį grindinį ir berniuko su šuneliu skulptūrą, prie kurios nusifotografuoti stabteli dažnas Kauno svečias. Nepaisant žmonių srautų, ši atkarpa labai rami.

Kėdė: Mariam vyro darbai – tikri meno kūriniai. / M. Lapėnienės asmeninio archyvo nuotr.

„Žinoma, čia ne kalnai, – anot M. Lapėnienės, jų bene labiausiai ilgisi dvimetis Jonukas, kuriame tarsi telpa visa Kaukazo dvasia. – Jam stresas būti bute, nes negali lipti, kur nori, daryti, ką nori. Jonukas mūsų vis klausia, kada pamatys vilką (tai kalnuose buvo savaime suprantamas dalykas), nes sutinka tik šuniukų.“

Auksinės vyro rankos

Gyvendami Sakartvele, Lapėnai apsiėjo be reklamos. Kalbos apie jų svetingumą keliavo iš lūpų į lupas, todėl Mariam ir Džiugo namų duris svečiai varstydavo iki sezono pabaigos. Sykį patyrę, ką reiškia Lapėnų svetingumas, gyrė ne tik jį, bet ir auksines profesionalaus dizainerio Džiugo rankas.

„Mūsų namai kalnuose – Džiugo darbų aplankas. Tik anksčiau negalvojome, kad viskas susiklostys taip ir daug nefotografavome“, – į rankas paėmusi mobilųjį, M. Lapėnienė ėmė versti nuotraukų galeriją.

Vienoje – vyro drožinėti į dangų besistiebiantys vartai, kitoje – terasos kiauraraštis, pro kurį sunkiasi besileidžiančios saulės spinduliai. Džiugas sumeistravo lovą, kurioje jie miegojo, stalą, prie kurio sėdėdavo svečiai, lėkštes, į kurias keliavo gausios vaišės.

„Viskas padaryta Džiugo, užtai dėdė sakė: nebijokite, Lietuvoje jūs tikrai neprapulsite. Galėsite gaminti ir pardavinėti baldus“, – anot M. Lapėnienės, sutuoktinis uoliai laikosi šio plano. Dirbtuvėse praleidžia nemažą laiko dalį, ąžuolui suteikdamas naują gyvenimą. Didžiuodamasi savo mylimojo darbu, Mariam parodė kelis medinius padėklus, puoštus lietuviškais ornamentais, per pusę minutės surenkamą darbo stalą ir įspūdingą kėdę su trimis kojomis, kurios dar niekas nematė.

„Jūs būsite pirmieji, kuriems rodome. Ši kėdė yra moteriška. Kodėl? Ant jos moteris sėda šonu, kad žmonės matytų tik pusę, o ne visą jos grožį“, – nusišypsojo pašnekovė.

Kol kas Džiugas daro tai, ką įkvėpta kalnų ir kitų vaizdų širdis kužda, bet  planuoja dirbti ir pagal individualius užsakymus. Sutuoktinių tikslas – sukurti geriausius baldus, kurie ne tik atskleistų lietuvių ir kartvelų kultūrą, bet ir būtų ilgaamžiai, keliautų iš kartos į kartą.

Meistrystė: kalnų namelyje viskas įrengta Džiugo rankomis – pradedant terasa, baigiant padėklais vaišėms. / M. Lapėnienės asmeninio archyvo nuotr.

Kuria filmukus

„Ką darau aš? Reklamuoju Džiugo darbus“, – M. Lapėnienės rankose vėl atsidūrus telefonui, ekrane ėmė suktis keli jos kurti trumpi filmukai. Jais ji dalijasi įvairiose platformose ir sulaukia šimtų tūkstančių peržiūrų. Žmonėms tokio pobūdžio darbų pristatymas esą kur kas įdomesnis nei paprastos nuotraukos.

„Visko pasitaiko. Kažkas suprato, kad reklamuoju ir parduodu prieskonius, kepu šašlykus. Juos kiekvieną dieną ant laužo kepėme Sakartvele. Čia to negalime daryti – juk neišeisime į Senamiestį su iešmais. Beje, skirtingai nei Lietuvoje, šašlykų su majonezu nemarinuojame!“ – savojo recepto moteris neišdavė.

Trumpais vaizdo filmukais Mariam ne tik reklamuoja vyrą, bet ir kalba apie jai svarbius dalykus. Tarkim, tikėjimą. Dievu, bet ne dvasininkais.

„Daugiau nei prieš 100 metų mūsų kunigai, net patriarchas, buvo nužudyti. Jų vietoje įsikūrė KGB filialas. Tai, kas dabar vyksta Sakartvele, yra Bažnyčios kaltė. Žinote, man 32-eji, o aš 2008 m. mačiau karą. Mačiau tanką ir tikrą rusą, tik tuomet nebuvo interneto ir tokios sklaidos. Dabartinė mūsų Bažnyčia stengiasi viską nutildyti. Ji nori, kad užmirštume istoriją ir būtume su rusais. Baltijos šalys mums yra pavyzdys, nes jūsų rusai nesunaikino jūsų iš vidaus dėl tikėjimo, – sklandžiai lietuviškai mintį tęsė kartvelė. – Tarkim, pas jus ne 100, bet 90 proc. santuokų yra bažnytinės, nesvarbu, žmonės tikintys daugiau ar mažiau. Pas mus taip nėra, todėl daug abortų.“

Šeima – vertybė

Vaikų tema, anot Mariam, ypač aktuali, todėl didžioji dalis moters kuriamų vaizdo filmukų skirti šeimai. Šeimos sąvoka jai asocijuojasi su šiluma, vieta, kur turi būti gera, jauku, saugu.

Planas: šiemet Lapėnai svečių nebepriėmė, tačiau tikisi, kad jau kitą vasarą ir vėl atvers namų duris. / M. Lapėnienės asmeninio archyvo nuotr.

„Ir kur yra daug vaikų! Lietuvos standartas – du vaikai, o aš svajoju apie didelę šeimą. Su vyru esame sutarę turėti penkis, bet norėčiau aštuonių. Kuo daugiau – tuo geriau. Juolab ir vaikai kuo toliau, tuo gražesni, – M. Lapėnienė neabejojo, kad atsirastų moterų, kurioms tokia kartvelės svajonė keltų nuostabą, kaip ir ją stebina šeimos, auginančios vieną atžalą. – Kartais stebiu tėvus žaidimų aikštelėse. Jie taip saugo tą vienintelį savo vaiką, kad tik nepargriūtų, kad tik neužsigautų. Tačiau juk svarbu ne tai, kad pargrius, svarbu – kad mokėtų atsikelti. Gyvenimas ne rožėmis klotas! Manau, labai egoistiška turėti vieną vaiką.“

Mariam jaunoms merginoms ir moterims primena apie supergalią, kuria jos apdovanotos. Tai motinystė. Svarbiausia ir būtiniausia ne tik biologinė, bet ir dvasinė, emocinė misija. Unikalus moters pašaukimas dalyvauti dovanojant gyvybę, globoti ir lydėti augančią gyvybę.

„Jei vyras stotų prieš moterį, žinoma, laimėtų jėga, bet mes gimdome ir tai yra mūsų supergalia. Todėl visoms moterims ir merginoms siunčiu žinią, kad jos gali pagimdyti žmonių, kurie keis šį pasaulį. Jei nustosime tai daryti – nėra ateities, – pokalbį baigdama M. Lapėnienė neabejojo, kad kai mudvi susitiksime trečią kartą, jos šeima bus dar gausesnė, o ji su vyru – dar laimingesni, nesvarbu, kur gyvens: Lietuvoje ar Sakartvele. – Manau, čia gyvensime kokius penkerius metus, bet jei situacija pasikeis, vasaromis vėl kviesime svečius į kalnus.“