Lietuviškos virtuvės konkurentai

Svečius, savaitgaliais užgriuvančius kauniečio Aurelijaus Zyko namus, šeimininkas vaišina ne žaliosiomis alyvuogių ir vytinto kumpio vėrinukais ar kepinta duona su riebaus sūrio padažu. Ant stalo priešais susirinkusiuosius gula padėklai su japoniškos virtuvės pasididžiavimu – sušiais: su lašiša, tunu, agurkais ar avokadais.

"Kartą atlikau eksperimentą. Bičiulius pavaišinau kiaulienos šašlykais, be kurių, pripažinkite, savo vakarėlių neįsivaizduoja dažnas lietuvis", – pirmą ir paskutinį svečių skrandžių išbandymą lietuviškais patiekalais su šypsena prisiminė A.Zykas.

Saldžiu acto mišiniu pagardintus ryžius su termiškai neapdorotomis jūrų gėrybėmis kur kas labiau nei mėsos maltinukus mėgsta ir A.Zyko vaikai. Jo žmona bent tris kartus per savaitę puode maišo ne džiovintais baravykais gardintus barščius, o tradicinę japonišką miso sriubą su tofu sūriu.

"Tai tik maža dalis Japonijos mano namuose", – prasitarė politikos mokslų daktaras, kuriam nepakaktų rankų pirštų suskaičiuoti apsilankymus Tekančios Saulės šalyje. Ketverius metus studijavęs Japonijoje ir kurį laiką dirbęs Lietuvos Respublikos ambasadoje Tokijuje, vyras lėktuvo bilietus į Rytų Aziją perka bent kelis kartus per metus.

"Turiu tarsi dvi tėvynes. Tai savotiškas prakeiksmas. Kai būnu ten – ilgiuosi Lietuvos. Būdamas čia suprantu, kad Japonijoje yra begalė geresnių dalykų", – atviravo pašnekovas.

Turiu tarsi dvi tėvynes. Tai savotiškas prakeiksmas.

Pakeitė dislokacijos vietą

Su A.Zyku šnekučiavomės ne jo namuose, gurkšnodami prabangią arbatą mačia – tai yra sudėtinė japonų arbatos gėrimo ceremonijos dalis. Knygos "Japonijos spalvos ir skoniai" autorius mūsų laukė V.Putvinskio gatvėje įsikūrusiame VDU Humanitarinių mokslų fakultete, į kurį praėjusių metų rudenį persikėlė jo vadovaujamas Azijos studijų centras.

"Ilgą laiką buvome atskirti, – Vaižganto gatvę, kurioje praleido penkiolika metų, su Sibiru juokais tapatino pašnekovas. – Dabar esame kartu su universiteto bendruomene. Tiesa, nors centras persikėlė čia, mūsų biblioteką galima rasti K.Donelaičio gatvėje."

Keisti dislokacijos vietą centrui teko dėl pirmajame Sugiharos namų aukšte nebeįsitenkančio muziejaus, kurio ekspozicija, kaip ir lankytojų skaičius, kasmet pastebimai auga.

Pirštu gaublyje brėždami maršrutą, japonai esą iš anksto žino, kad pirmoji jų stotelė Lietuvoje bus ne Vilnius ar Trakai, o Kaunas. Jame, pasak A.Zyko, gyveno Steponas Kairys, daugiau nei prieš šimtą metų išleidęs pirmąsias publikacijas lietuvių kalba apie Japoniją. Būtent iš Kauno 1929-ųjų lapkritį motociklu į Japoniją keliavo žurnalistas, rašytojas ir visuomenės veikėjas Matas Šalčius.

Skrydis sujungs su Nagoja

"Kaunas japonams – ypač svarbi vieta", – tai, pasak akademiko, ne vien tik Sugiharos namų nuopelnas. Nemažai populiarumo esą pridėjo 2015 m. spalį Kaune, o gruodį ir Japonijoje pristatytas filmas apie Chiune Sugiharą "Persona non grata".

"Taip, man, kaip ir daugumai kauniečių, mačiusių filmą, skaudėjo širdį, kad ekrane neišvydau nė vieno Kauno vaizdo. Tačiau toks kūrėjų sprendimas, ir šis klausimas negali būti kvestionuojamas", – netrukus pašnekovas pokalbį pakreipė kita linkme.

Kaunas japonams – ypač svarbi vieta.

Kasmet į Japoniją reguliariai keliaujantis akademikas skaičiavo dešimtis valandų, kurias sugaišta skrisdamas ir persėsdamas iš vieno lėktuvo į kitą. Tokią pat procedūrą esą kartoja ir turistai iš Japonijos, tačiau nusileidimo vieta, nepaisant sentimentų Kaunui, būna Vilnius.

Dėl to speciali darbo grupė ėmė puoselėti idėją apie tiesioginį užsakomąjį skrydį Nagoja–Kaunas.

"Sutikite, tai graži svajonė. Nežinau, ar pavyks, tačiau tikiu, kad jei dirbsime, ji bus įgyvendinta", – kalbėjo A.Zykas. Atsiradus tokiam skrydžiui, pasak jo, žmonės sutaupytų laiko, be to, pats skrydis būtų gerokai pigesnis.

Galimybė pažinti Japoniją

Ne mažiau nei japonams Kaunas, kauniečiams, A.Zyko tikinimu, įdomi Tekančios Saulės šalis ir jos kultūra. 2012 m. VDU pradėjus vykdyti Rytų Azijos šalių kultūrų ir kalbų programą, ja susidomėjo kur kas daugiau jaunuolių, nei buvo tikimasi.

"Kai prieš penkerius metus startavome, galvojome, kad tai bus ekskliuzyvinė programa su maždaug dvidešimčia studentų, tačiau jų sulaukėme net devyniasdešimties", – skaičiavo centro vadovas. 2016 m. Azijos šalių programa vienijo jau tris šimtus jaunuolių. Krimsti netradicinius mokslus juos esą suviliojo ne užburianti arbatos gėrimo ceremonija ar kabuki teatras, o naujoji japoniškoji kultūra, apipinta komiksais ir spalvota animacija.

"Jie pirmiausia trokšta išmokti kalbą, kad komiksus galėtų skaityti originalo kalba. Tiesą pasakius, aš to nelabai suprantu, nes esu jau vyresnės kartos, kuriai buvo pristatoma rafinuota Japonijos kultūra, – nepaisant skirtumų, A.Zykas džiaugėsi jaunimo noru pažinti. – Turime pripažinti, kad Rytų Azijoje yra ekonomikos koncentracija. Jaunimas mąsto racionaliai ir įvertina faktą, kad, mokėdami kalbą, jie turės visai kitas perspektyvas. Ten – pasaulio centras, kur verda visai kitoks gyvenimas."

Tiki festivalio sėkme

Ne vieną lietuvį užbūrusią Japonijos kultūrą, pasak pašnekovo, jau šių metų rugsėjo iš arčiau galės pažinti visi norintieji.

Nepulkite krauti lagaminų – tiesioginis skrydis į Nagoją dar nepatvirtintas! Belaukiant jo, Japonija atkeliaus pas jus.

"Kol kas viskas dar labai miglota, todėl plačiai nenorėčiau komentuoti", – puse lūpų apie festivalį "Sugiharos savaitė", prasitarė akademikas. Tikėtina, kad per metus, dėliojant renginio akcentus, pavadinimas dar gali keistis. Nėra nuspręsta ir dėl tikslios jo datos. Atvertęs kalendorių Azijos studijų centro vadovas bedė į rugsėjo 2-ąją, tačiau ar tądien išties bus skelbiamas festivalio startas, paaiškės kiek vėliau.

"Šiuo festivaliu norime prisiminti ir pagerbti Ch.Sugiharą. Aišku, tai darysime įvairiausiais būdais – įtraukdami akademikus, menininkus ir, labai viliamės, žydų bendruomenę. Juk Ch.Sugihara sujungė tris skirtingas tautas, – apie sparnuotus planus kalbėjo A.Zykas. – Viliuosi, kad po šio festivalio pasaulį pagaliau išvys nors viena lietuvių autoriaus rašyta knyga apie Ch.Sugiharą. Laikas parodys."