Aistra piešti

Kol Kauno kultūros centre "Tautos namai" Jūratė ir Česlovas ant parketo gainiojo perspektyvią porą iš Panevėžio, dirstelėjome į padėkomis, diplomais ir nuotraukomis nusagstytas sportinių šokių klubo "Sūkurys" sienas.

"Čia mūsų mokiniai", – elegantišku rankos mostu elektros jungiklį spustelėjo J.Norvaišienė ir vėl grįžo prie besisukančių jaunųjų šokėjų. Lempos šviesa akimirksniu išryškino Linos Chatkevičiūtės ir Donato Vėželio pergalingus žvilgsnius, šokio judesyje sustingusios Editos Daniūtės ir jos partnerio šypsenas, glėbyje išvaizdžią tamsiaplaukę spaudžiančio Sauliaus Skambino susikaupimą.

"Ar gersite kavos?" – palikęs žmoną toliau gludinti penkiolikametės ir dviem metais vyresnio jaunuolio judesius, Č.Norvaiša atsitraukė nuošalėn. Ant stalo išdėliojo keturis puodelius, tiek pat šaukštelių, cukrinę ir patogiai įsitaisęs ant dekoruoto suolelio išsitraukė rašiklį su balto popieriaus lapu.

"Nejudėkite ir pasisukite profiliu", – trumpam suglumusi, netrukus prisiminiau slaptą praeityje garsaus šokėjo, trenerio ir teisėjo aistrą – šaržų piešimą. Medicinos studijų bendramokslių, draugų ir bičiulių portretus ėmęs piešti dar jaunystėje, šio pomėgio Č.Norvaiša nepamiršo. Rašiklio žinomas vyras griebiasi ir kavinėje, ir svečiuose, ir namuose.

"Bene daugiausia esu nupiešęs trenerių, šokėjų ir teisėjų šaržų. Vienus, kaip ir jūsų – ant popieriaus lapo, kitus – ant servetėlės kampo", – kalbėjo Č.Norvaiša. Lapo dešinėje raitant autografą, salėje užtilo muzika, o prie vyro dešinės prisiglaudė besišypsanti ponia Jūratė. Laikrodžio rodyklės tuo metu artėjo link 22 val.

Už kiekvieną darbą žmogų reikia įvertinti. Nusikaltėlį, pašovusį ar apiplėšusį žmogų įvertina metais, praleistais kalėjime. Mus įvertina kitais būdais. Gera žinoti, kad esi įdomus, antraip, kaip sako Jūratė, reikia siaustis balta paklode ir šliaužti į kapines.

Šlovinga studijos siena

"Įprastai dirbame po vieną, tačiau tokiais išskirtiniais atvejais, kai į rankas patenka talentai, stojame poron, – nepaisant ganėtinai vėlaus meto J.Norvaišienė tryško jaunatviška energija. – Kai darbas mielas, tai ir nuovargio nejauti. Sutinkate?"

Tiesa, tą vakarą su žinoma pora susitikome kalbėti ne apie sudėtingus šokio žingsnelius, konkurenciją ant parketo, pergalės skonį ir poros veiduose sustabdytą laiką.

"Ar žmogui svarbu būti įvertintam?" – išgirdusi pirmą klausimą ir patyliukais jį atkartojusi, J.Norvaišienė trumpam susimąstė. Pasuko akis į šoną, darsyk žvilgsniu prisilietė prie kiekvieno salės sienas puošiančio diplomo ir padėkos rašto, liudijančio šlovingą "Sūkurio" istoriją: 136 Lietuvos čempionų titulai, 36 – vicečempionai ir 56 trečios vietos laimėtojai, trys pasaulio čempionų titulai ir tiek pat bronzos medalių, dar dvi poros, pelniusios sidabrą. Keturiolika kartų "Sūkurys" šoko pasaulio čempionatų finaluose, keturis kartus iškovojo Europos čempionų titulus.

"Brangiausi ir svarbiausi apdovanojimai saugomi ne čia, o namuose", – prasitarė J.Norvaišienė. Rašomojo stalo stalčiuje ir spintoje svetainėje – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinai, Lietuvos Vyriausybės įteikti garbės raštai ir begalė kitų apdovanojimų, liudijančių poros meistrystę šokyje.

"Už kiekvieną darbą žmogų reikia įvertinti. Nusikaltėlį, pašovusį ar apiplėšusį žmogų įvertina metais, praleistais kalėjime. Mus įvertina kitais būdais. Gera žinoti, kad esi įdomus, antraip, kaip sako Jūratė, reikia siaustis balta paklode ir šliaužti į kapines", – šyptelėjo Č.Norvaiša.

Ramybės oazė

Už aktyvų Kauno miesto vardo garsinimą Lietuvoje ir visame pasaulyje, už savo darbą kultūros ir sporto srityse, už svarų indėlį kuriant Kauno miesto gyventojų kultūrinę, socialinę ir dvasinę gerovę J.ir Č.Norvaišų kandidatūros šiemet pasiūlytos Kauno miesto garbės piliečio vardui gauti.

"Kaunas – mano gimtasis miestas. Mano įkvėpėjas ir mano ramybės oazė. Turėjome dešimtis galimybių likti gyventi įvairiose pasaulio šalyse, tačiau likome čia", – ištikimybę miestui deklaravo moteris ir džiaugėsi, kad šis jai atsilygino tuo pačiu. Gimęs Šiauliuose, bet didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Kaune, Č.Norvaiša neslėpė, kad miesto garbės piliečio vardas – tai ne tik didelis įvertinimas ir savimeilės paglostymas, bet ir didelis įpareigojimas.

"Nepakanka gauti šį vardą. Reikia pateisinti. Jei būtų mano valia, įvesčiau tvarką, kad už nederamą elgesį jį būtų galima atimti", – drąsiai mintimis dalijosi Č.Norvaiša, kuriam Kauno miesto garbės piliečio vardas buvo siūlytas jau gerokai anksčiau. – Tuometei valdžiai atsakiau, kad negaliu jo priimti vienas, nes esu ne baleto šokėjas. Mudu juk šokame poroje."

Naujoji Kauno valdžia patvirtino palankesnę tvarką, todėl aukščiausias miesto apdovanojimas šiemet įteiktas ne vienam, kaip įprasta, o net trims miestui nusipelniusiems asmenims – abiem Norvaišoms ir Vasario 16-osios aktą atradusiam Vytauto Didžiojo universiteto profesoriui Liudui Mažyliui.

"Nesakiau to miesto valdžiai, bet garbės piliečio vardą reikėtų suteikti kiekvienam gimusiam miestiečiui. Tai būtų tarsi paskatinimas stengtis dėl savo miesto", – dirstelėjęs į mylimąją šios pritarimo laukė Č.Norvaiša.