Kruopštus darbas atsiperka: radiniai atskleidžia naujų detalių apie Kauno praeitį. Apie Vilniaus gatvėje vykdomus archeologinius tyrimus – pokalbis su šį objektą tiriančiu archeologu Simonu Sprindžiu.

– Ar galėtumėte trumpai pristatyti jūsų tiriamą objektą?

– Mūsų tiriamas objektas – Kaune esanti Vilniaus gatvė. Čia ėjo kelias į Vilnių, dėl to ir gatvė gavo tokį pavadinimą. Tyrinėjame atkarpą nuo Rotušės aikštės iki Laisvės alėjos. Ši gatvė – viena seniausių Kaune, jos ištakos gali siekti ir XV a. Mūsų aptikti archeologiniai radiniai šią teoriją patvirtina.

– Galima sakyti, kad tyrimai vyksta pačioje Kauno širdyje. Ar šie tyrimai yra kuo nors ypatingi?

– Tyrimų apimtis nemaža, tai leidžia mums nusipiešti bendresnį paveikslą, nes dažniausiai tenka tyrinėti lokaliai, sakykime, 10 ar 20 kv. m. Tokiu atveju irgi ką nors aptinkame, tačiau nepavyksta įsivaizduoti bendro vaizdo. Kadangi dabar tiriame visą gatvės atkarpą, plotai nemaži, galime daugiau kalbėti apie gatvės ir jos dangų raidą, kaip formavosi kultūriniai sluoksniai. Dauguma duomenų apie Kauno miestą surinkta tyrinėjant kiemus, o ne gatves, taigi šie tyrimai suteikia unikalios informacijos.

Žiedas. / P. Vutkino nuotr.

– Šie tyrimai vyksta dviem etapais.

– Iš tikrųjų tyrimai vyksta net ne dviem, o trimis etapais. Pirmasis etapas buvo žvalgomieji archeologiniai tyrimai. Tose vietose, kur nėra sovietmečiu nutiestų inžinerinių tinklų, mes atlikome žvalgomuosius tyrimus, ištyrėme šurfus – iš viso 39 per visą tiriamą gatvės atkarpą, nuo Rotušės aikštės iki Laisvės alėjos, kad galėtume susidaryti vaizdą, kaip yra paplitęs kultūrinis sluoksnis, kokio jis datavimo, kokio storio ir kokią įtaką daro projektiniams sprendiniams įrengiant gatvę ir inžinerinius tinklus.

Antras ir trečias etapas, galima sakyti, vyksta lygiagrečiai. Antrasis etapas – archeologiniai žvalgymai, kuriuos vykdome tose vietose, kur neišlikęs kultūrinis sluoksnis, – tokių vietų vos keletas arba ten, kur sovietmečiu buvo nutiesti inžineriniai tinklai. Šiuo etapu prižiūrime mechanizuotus darbus, kad nebūtų pažeistos kokios nors vertybės, kurios galbūt nebuvo sunaikintos sovietmečiu. Na, o trečias etapas – detalieji tyrimai, ten, kur turi vykti statybos darbai, ir tose vietose, kur sovietmečiu nebuvo vykdyti tie darbai, ir ten, kur yra išlikęs vertingas sluoksnis. Iš esmės, daugiausia informacijos mums ir suteikia detalieji archeologiniai tyrimai.

– Šie tyrimai ganėtinai didelės apimties. Kokį plotą tyrinėjate?

– Bendras plotas paaiškės tik tęsiant tyrimus, nes gatvės rekonstrukcijos projektiniai sprendiniai vis dar keičiasi – ten, kur nusprendžiama vamzdžius tiesti uždaru būdu, žemiau kultūrinio sluoksnio archeologiniai tyrimai nevykdomi, taigi plotas keičiasi, bet galutinis turėtų būti 1 000–1 300 kv. m.

Jono Kazimiero šilingas. / P. Vutkino nuotr.

– Ar tyrimų metu susidūrėte su kokiais nors sunkumais?

Įtariame, kad tai gali būti falsifikatas, tokiu atveju tai turi dar didesnę reikšmę, nes falsifikatų muziejinė vertė yra gerokai didesnė.

– Didžiausias sunkumas turbūt yra tai, kad mus labai spaudžia laikas, ir tai suprantama, nes kitais metais Kaunas taps Europos kultūros sostine. Norima gatvę sutvarkyti iki to laiko. Kitas sunkumas – ruduo. Jau dabar pradedame jausti drėgmę, užeina liūčių ir tai atsitinka staiga. Kai reikia atlikti fotofiksaciją, nuplaunama tai, prie ko dirbai keturias valandas ar net visą dieną. Iš esmės, kiek yra tekę dirbti rekonstruojant gatves, šie tyrimai gana patogūs – uždaryta visa gatvė, žmonės praeidami domisi tyrimais, o ne skundžiasi, kad mes čia gadiname gyvenimą. Ir su pačiais rangovais gerai sutariame, randame bendrą kalbą ir nesijaučiame visiems kaišiojantys pagalius į ratus.

– Kokių archeologinių vertybių jums pavyko aptikti? Gal galėtumėte išskirti įdomiausias ir apie jas šiek tiek papasakoti?

– Pagrindinės vertybės yra trys – kultūrinis sluoksnis, kurio apatinė dalis siekia XVI a., grindinys, kuris taip pat galėtų siekti XVI a., tačiau šią informaciją dar reikės tikslinti, ir medinės konstrukcijos, kurios galėjo būti naudojamos kaip medgrindos pereiti per drėgną vietą, preliminariai datuojamos XVI–XVII a. Tikslesnei datai nustatyti paimti radioaktyvios anglies mėginiai, po šio tyrimo galėsime maždaug 50 metų tikslumu pasakyti, kokio laikotarpio tos konstrukcijos.

Šimtmečiai: XVI a. grindinio fragmentas. / P. Vutkino nuotr.

Minėtame XVI–XVII a. sluoksnyje randame to laikotarpio buitinės keramikos: puodų, lėkščių, keptuvių; taip pat aptinkame statybinės keramikos: koklių ir to laikotarpio numizmatinių radinių, keletą plombų. Monetų aptikome nemažai, daugiausia tarp jų yra Jono Kazimiero šilingų, kurie yra pati populiariausia moneta to laikotarpio miestų tyrimuose. Vieną monetą galima išskirti – tai Vytauto denaras, kaldintas 1413–1430 m. Įtariame, kad tai gali būti falsifikatas, tokiu atveju tai turi dar didesnę reikšmę, nes falsifikatų aptinkama mažiau nei originalų ir jų muziejinė vertė yra gerokai didesnė.

– Ką šie radiniai pasakoja apie šios gatvės ir Kauno istoriją?

– Radiniai liudija, kad senovė čia yra tikrai gili. Mes randame tam tikrų XV a. daiktų – iš esmės archeologiniai radiniai patvirtina, kad Vilniaus gatvė yra viena seniausių Kaune. Mūsų tyrimai pateikia naujos informacijos, kad šios lygios gatvės reljefas buvo šiek tiek kitoks nei dabar. Mes tai nustatėme ištyrę paviršinius XX a. sluoksnius, po jų apačia iškart aptikome XVII a. sluoksnių. Kai kur šio sluoksnio storis siekia vos 10 cm, o kai kur – net 3 m. Dėl šio fakto galima daryti prielaidą, kad XIX–XX a., kai miestas buvo perstatomas ir iškilo didžioji dalis šiandien matomų pastatų, buvo išlyginta gatvė – nukasti kalneliai ir kalvelės bei užpiltos daubos. Šio proceso metu vietomis buvo pažeistas XVI–XVII a. kultūrinis sluoksnis, o XVIII a. kultūrinio sluoksnio beveik išvis neaptikome.