Laukė su nerimu

Praėjusių metų šimtadienio abiturientai nepamirš, tiksliau – neprisimins, nes jo paprasčiausiai nebuvo. Susodinusi moksleivius prie kompiuterių, pandemija pakoregavo ir svarbiausių mokyklinių švenčių scenarijus. Gruodį pradinukams teko atsisakyti kalėdinių vakaronių, o abiturientams, rudens pradžioje entuziastingai pradėjusiems kūrybinius darbus, po pirmųjų signalų tapo aišku, kad šventės kaip įprastai vasarį nebus. Kai kurie moksleiviai ta proga kėlėsi į virtualiąją erdvę, kiti rizikuodami didelėmis baudomis slapčia būrėsi išnuomotose sodybose, visgi dauguma nusprendė švenčių atsisakyti ir laukė geresnių laikų.

Nors vis dažniau pasigirsta kalbų, esą panašios mokyklinės šventės – sovietų palikimas, apmaudo dėl sugriautų planų praėjusiais metais neslėpė net tik abiturientai, bet ir šimtadienių programoje tradiciškai dalyvaujantys vienuoliktokai. Todėl tiek vieni, tiek kiti šiais mokslo metais atsipūtė lengviau – švelnėjant suvaržymams į mokyklas grįžo šventės. Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijos bendruomenę šimtadienis suburs ketvirtadienį.

„Moksleiviai rudenį pasitarė, o gruodį kibo į intensyvius darbus. Mes, auklėtojai, nesikišame. Vaikų daug, visko nesukontroliuosime. Abiturientams padeda režisierė, kuri, beje, taip pat baigė šią mokyklą“, – S.Dariaus ir S.Girėno gimnazijos vokiečių kalbos mokytoja, dvyliktokų auklėtoja Birutė Pukelienė buvo laiminga, kad saitai su buvusiais mokiniais nenutrūksta ilgus metus.

Praėjusiais metais B.Pukelienės vienuoliktokai liko be šventės, bet už prarastą laiką atsigriebs šiemet. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Mokyklos administracija neslėpė galvojanti apie tai, kas būtų, jei įsisuktų virusas. Tokiems netikėtiems atvejams paruošti planai B ir C. Visgi mokyklos bendruomenė vylėsi, kad nė vieno jų neprireiks, o šventinė šimtadienio programa įvyks pagal planą A.

„Didelė bendruomenės dalis pasiskiepijusi, likusieji – nuolat testuojasi. Saugomės, rankas dezinfekuojame, pajutę net ir menkiausią simptomą liekame namuose. Žinoma, nerimo yra ir bus iki paskutinės minutės, tačiau tikimės, kad viskas įvyks sklandžiai“, – B.Pukelienė buvo atsargi kalbėdama apie virusą.

Ryte dar esi sveikas, o jau vakare teigiamą atsakymą parodęs greitasis testas gali sugriauti visus planus.

Po renginio – namo

S.Dariaus ir S.Girėno gimnazijos mokytojai, mokiniai ir jų artimieji, kurių skaičius dėl ganėtinai įtemptos epidemiologinės situacijos bus ribojamas, susirinks į partnerio – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) salę. Čia, anot mokyklos direktorės pavaduotojos ugdymui Daivos Ivanovienės, šimtadieniai švenčiami jau ne pirmus metus. Sutalpinti į mokyklos salę visus norinčius esą būtų keblu.

„Yra buvę metų, kai mokyklą baigė net vienuolika abiturientų klasių“, – šiemet anot D.Ivanovienės, gimnazija atsisveikins su šešiomis dvyliktokų klasėmis ir 160 mokinių.

Jei kiekvienas jų į renginį atsives po du namiškius, be mokytojų ir mokyklos administracijos, skaičius gali siekti kone 500. Visi jie bus susodinti saugiais atstumais, dėvės respiratorius.

„Ką pamatys susirinkusieji? Staigmena“, – kūrybos procese likusi tylia stebėtoja dvyliktokų auklėtoja B.Pukelienė prasitarė, kad mokiniai šventiniam vakarui paruošė vaidinimą.

Po jo dvyliktokus ir susirinkusiuosiuos sveikins estafetę perėmę vienuoliktokai. Kalbas sakys keli kviestiniai svečiai. Tradiciškai renginį užbaigs mokyklos himnas, kuris dabar skamba kiek moderniau.

„Anksčiau po oficialios dalies moksleiviai kur nors eidavo. Kiek žinau, šiemet to neplanuoja“, – apie moksleivių planus po renginio keliauti į kokią nors miesto kavinę ar klubą B.Pukelienė nieko negirdėjo.

Šiemet pandemija scenarijaus nekoreguoja, tik keičia renginio dalyvių skaičių. (Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.)

Truko salės paieškos

Kauno „Varpo“ gimnazija abiturientai šimtadienį šventė vieni pirmųjų mieste – į Kauno kultūros centro salę Vytauto prospekte keturios dvyliktokų klasės susirinko savaitės pradžioje.

„Mūsų juk daug, o mokykloje vietos mažai“, – gimnazijos rusų kalbos mokytojas, dvyliktokų auklėtojas Sergej Kozlov pasakojo, kad jo vaikai ir kitų dvyliktų klasių moksleiviai susidūrė su problema ieškodami patalpų šventei.

Dauguma salių jau buvo užimtos, o jei ir buvo laisvų, tai netiko laikas, todėl kai prieš dvi savaites atsirado variantas miesto centre, dvyliktokai ilgai nesvarstė. Bijodami, kad liks visai be erdvių, kalendoriuje raudonai apsibraukė vasario 7-ąją.

Į pasiruošimo procesą abiturientų auklėtojas nesikišo. Paliko viską moksleiviams, todėl su nekantrumu laukė, kuo bus nustebintas. Siurprizas, anot S.Kozlov, pavyko. Spektaklis „Raudonkepuraitės gyvenimas“ parodė abiturientų brandą ir jų pasirengimą peržengus mokyklos slenkstį leistis į tolesnę kelionę.

Šimtadienis, anot S.Kozlovo, yra labai svarbus, nes atsiimti atestatų ateina jau ne visi mokiniai. (Sergej Kozlov nuotr.)

Priešingai nei S.Dariaus ir S.Girėno gimnazijos abiturientai, VDU Rasos gimnazijos vyresnėliai po oficialios dalies bendravimą nusprendė pratęsti neformalioje aplinkoje, viename Kauno barų.

Mokiniai esą labai išsiilgę bendravimo ir supranta, kad šimtadienio šventė – viena paskutinių progų pabūti drauge.

„Paskui laukia paskutinis skambutis, o į atestatų atsiėmimo šventę juk ne visi ateina“, – kalbėjo rusų kalbos mokytojas.

Bijojo virtualios šventės

„Žalgirio“ ir kitas šalies arenas drebinant masiniams renginiams, moksleiviai neslėpė iki paskutinės minutės baiminęsi, ar Vyriausybė nenusitaikys į mokyklas. Girdėję praėjusiais metais baigusių mokinių patirtis, šiųmečiai abiturientai šimtadienio kompiuterio ekranuose nė už ką nenorėjo. Buvęs vienos Kauno mokyklos moksleivis, šiuo metu Vilniaus universitete studijuojantis Andrius pasakojo, kad šimtadienis per „Zoom“ platformą buvo blogiausias pasirinkimas. Visai mokyklos bendruomenei – mokiniams ir mokyklos administracijai prisijungus prie platformos vienu metu, prasidėjo įvairūs techniniai trikdžiai, todėl reikėjo išjungti ir mikrofonus, ir vaizdo kameras.

Šventinės nuotaikos neliko ne tik dėl minėtų nesklandumų. Andrius pasakojo, kad priešais kompiuterį sėdėjo su šventiniais marškiniais ir laisvalaikio kelnėmis, kurias įprastai brūžina namuose.

„Neliko poreikio puoštis, pasitempti. Neliko ir šventinės nuotaikos, o po visų pandeminių išbandymų taip norėjosi bent kažkiek prasiblaškyti“, – dar labiau dėl to, pasak Andriaus, krimtosi merginos, nuo rudens patyliukais aptarinėjusios, kokias sukneles ir iš kur siųsis.

Išlaidos drabužiams

Šiųmetės abiturientės prisiminė, ką reiškia šventinio drabužio paieškos. Vienos jų apie tai ėmė galvoti dar rudenį, atsargesnės labai neskubėjo.

Kaip atrodys šventinį vakarą, „Varpo“ gimnazijos dvyliktokė Kotryna sužinojo tik praėjusį sekmadienį. Prioritetą ji esą teikė renginio programai ir jos detalėms.

„Gana ilgai ieškojau kostiumėlio, galiausiai nusipirkau švarką ir kelnes“, – mergina juokėsi, kad jais taip ir nepasipuošė.

Netikėtai pasimatavusi bičiulės kelnes mergina suprato, kad jos jai tinka ir patinka kur kas labiau nei naujosios. Todėl priderinusi kelnes prie anksčiau įsigyto švarko per šimtadienį, kuriame jai buvo patikėtos vedėjos pareigos, aštuoniolikmetė pasirodė su kitokiu, nei buvo planavusi, deriniu.

Vizažo meistrės paslaugomis mergina nusprendė nesinaudoti, plaukus Kotryna taip pat nutarė šukuotis pati.

„Jokių šukuosenų! Paprasčiausiai tiesūs plaukai“, – kuklus, bet ne prastas įvaizdis merginai padėjo sutaupyti.

Jos išlaidų krepšelis buvo gana kuklus – apie 50 eurų. Priešingai nei jos brolio dvynio Arlando. Batai ir drabužiai jaunuoliui, besimokančiam toje pačioje klasėje, atsiėjo kone 200 eurų.

Keičiasi mados

Žinoma, buvo merginų, kurios už šventinius apdarus paklojo solidesnes sumas.

„Ką sutaupėme praėjusiais metais per dvyliktokų šimtadienį, šiemet išleisime per savo“, – kalbėjo abiturientė Gabrielė, kuriai šimtadienis vyks kitą savaitę.

Vienai svarbiausių mokyklos švenčių pasirinkusi dizainerės siūtą klasikinio silueto suknelę iki kelių, mergina už ją sumokėjo 150 eurų. Dar kelias dešimtis jai atsiėjo bateliai. Panašiai tiek kainuos vizažistės paslaugos ir šukuosena.

„Eilinę dieną nesiskiriu nuo daugumos savo bendraamžių. Kažkaip kitaip atrodyti turbūt ir nepavyktų, nes dėvime uniformas, todėl per šimtadienį norėjau atrodyti kitaip. Ilgai svarsčiau, kaip rengsiuosi, pirksiu parduotuvėje suknelę ar siųsiuosi ją pagal individualų užsakymą“, – apie nuomos salonus, kurie prieš dešimt metų kaito nuo abiturienčių vizitų, Gabrielė negalvojo.

Abiturientams padeda režisierė, kuri, beje, taip pat baigė šią mokyklą.

Mergina įsitikinusi, kad dauguma ten siūlomų drabužių labiau tinka vestuvėms, bet ne mokinių šventėms. Padoriau atrodančių kainos gana didelės.

„Žiūrėjau internete kelis nuomos variantus, bet vienam vakarui gaila išleisti 100 eurų. Geriau pridėsiu dar pusšimtį ir turėsiu suknelę įvairioms progoms. Tokia kaip mano, pakeitus detales, tiks daug kur – ir į gimtadienį, ir į krikštynas, ir į kokį nors pristatymą“, – anot Gabrielės, ryškius įvaizdžius dabar mažai kas renkasi, o jei nori išsiskirti iš minios, dažo plaukus, segasi masyvius auskarus, kaklo papuošalus arba, tarkim, spalvingus batelius.

Moksleivei antrino ir pedagogai. Mačiusios ir suknelių „tortų“, ir gėlių plaukuose, mokytojos tikino, kad bėgant metams abiturienčių skonis gerokai pasikeitė.

„Tikrai jau nebėra tokių ryškių įvaizdžių, kokių anksčiau pamatydavome. Merginos atrodo santūriau, kukliau, bet šventiškai“, – kalbinti mokytojai neslėpė, kad gražiausia abiturientų aprangos detalė – jų šypsenos.