Dabar čia aikštelė
Simboliškai šio pirmadienio pavakarę Kauno sporto mokyklos „Startas“ ir Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijos kieme esanti aikštelė buvo užrakinta. Kamuolio joje nemušinėjo krepšininkai, apšilimo prieš treniruotes nedarė ir plaukikai. Spengiant tylai, aktorės Kristinos Kazakevičiūtės lūpose suskambo poeto Aleksandro Boso eilutės, menančios šios vietos tragediją: „Egzekucijos vietoje – krepšinio aikštelė, jos danga – sukrešusio kraujo spalvos. Skaudus žinojimas širdį man gelia, štai sienos kampelis, deja, tos pačios.“
Eidami pro minią su Dovydo žvaigždėmis atlapuose, sporto mokyklos auklėtiniai sulėtino žingsnį. Kai kurie jų stabtelėjo, tačiau atsakyti į klausimą ar žino, kodėl mokyklos kieme stovi paminklinis akmuo ir ką čia veikia gausus būrys žmonių, negalėjo atsakyti nei vienas.
„Matyt, kažkas čia palaidotas arba primena kokį nors įvykį“, – sužinoję apie kiemo tragediją, jaunieji kauniečiai negalėjo patikėti, kad kadaise čia buvo garažai, o jie kiekvieną dieną mina taką, kuris būriui žydų prieš aštuonias dešimtis metų virto paskutine gyvenimo stotele.
Nežmoniškas žiaurumas
1941 birželio 27-ąją, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos „Lietūkis“ garažų teritorijoje, dabartinėje Miško gatvėje, buvo žiauriai išniekinti, nukankinti ir nužudyti žydų tautybės vyrai. Aukomis tapo maždaug pusšimtis asmenų: muilo fabriko darbininkas Jizchakas Grinas, muzikas Šlomas Goldšteinas, moksleiviai Pessachas ir Goldbergas, buvęs Lietuvos finansų ministerijos Pramonės ir prekybos departamento direktorius Jurgis Štromas.
Kaip pasakoja liudininkai, apsiginklavę kastuvais, plieninėmis mėšlo šakėmis, metaliniais vamzdžiais ir vadinamaisiais „prancūziškais“ raktais, inteligentiškos išvaizdos vyrai nusitaikė į nelaimėlius – paauglius ir vyresnius vyrus. Surinkę juos gatvėje atsitiktine tvarka, o vėliau suvarę į garažų kiemą šalia Žalgirio gatvės ir Vytauto prospekto, budeliai pradėjo kruvinąją egzekuciją. Daužė savo aukas metaliniais vamzdžiais, badė mėšlo šakėmis, liepė ropoti keturiomis, rinkti arklių mėšlą ir jį valgyti. Krentančius be sąmonės liejo vandens žarnomis. Vėliau gi pastarąsias naudojo dar didesniems žiaurumams. Anot vienos minėjimo dalyvės, kankintojai žarnas vyrams grūdo į išanges ir leido vandenį tol, kol šiems plyšo žarnos.
„Šie žmonės mirė baisiose kančiose, o jų riksmas girdėjosi visoje gatvėje. Aš tik bandau įsivaizduoti, kaip po tokios egzekucijos turėjo gyventi jos organizatoriais ir vykdytojai“, – neišmatuojamu žmonių žiaurumu stebėjosi Basia Šragienė.
Žudynes stebėjo žmonės
Dauguma liudininkų lietuvius nurodo kaip pagrindinius žudytojus. Šią temą ne vienerius metus analizavęs istorikas, dabartinis Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas paliudijo, kad vienas svarbiausių egzekucijos vykdytojų buvo Juozas Surmas, Kybartų vokietis, greičiausiai užverbuotas vokiečių gestapo ir panaudotas kaip įrankis šiam nacių nusikaltimui atlikti.
Apie tai jis esą prisipažino sėdėdamas kalėjime, kai pavogus iš kameros draugų duonos gabalėlį prie sienos buvo priremtas išpažinčiai.
„Egzekucijų būta daug, tačiau ši viena iš nedaugelio, kurias dar ir fotografavo“, – kaip pasakojo keli minėjimo dalyviai, tai darė vokietis Karlas Roderis ir vokiečių oro pajėgų vadovybės štabo 16-osios armijos nuotraukų skyriaus fotografas Wilhelmas Gunsiliusas.
Užfiksuotuose kadruose matyti dešimtys aukų, tiek pat juos mušančių nusikaltėlių ir daugybė smalsuolių – vokiečių kareivių ir lietuvių civilių. Tarp jų net kelios moterys. Vaikus suaugusieji varė šalin, tačiau vaizdus, kuriuos pamatė jų akys, laikas neištrynė.
Šiandien yra įstatymas, kuris draudžia žiauriai elgtis su gyvūnais. Jų negalima mušti, žaloti, žudyti. 1941 metų birželio mėnesį niekas nedraudė žudyt žydų, jie neturėjo jokių teisių, tame tarpe ir teisės gyventi.
Juodai baltas nuotraukas, tiksliau – iškarpas iš vieno vokiečių laikraščio, savo albume saugo ir J. Štromo vaikaitė Jenny Kagan, pirmadienio pavakarę atvykusi į „Lietūkio“ garažo 80-ąsias metines.
„Kiek žinau, mama ir jos pusseserė Irena Veisaitė seneliui nunešė asmeninių daiktų. Jis tuo metu buvo saugomas jauno lietuvio. Sako: „Tu juk gali pabėgti“. O jis atgal: „Jei aš pabėgsiu, šis jaunas žmogus turės bėdų. Nesirūpinkite, man viskas bus gerai“. Tai buvo paskutinis kartas, kai jos jį matė“, – pasakojo J. Kagan.
Negali kartotis
Pasak minėjimo organizatoriaus, Kauno žydų bendruomenės pirmininko Gerco Žako, „garažo“ žudynės buvo vienos žiauriausių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Jos esą davė pradžią masiniam žydų naikinimui.
„Mes žinome, kad žmones žudė dujų kamerose, juos šaudė. Vienas dalykas, kai žmogų nušauna, o kitas, kai daužo strypu iki kol jis mirs. Daug kas kalba, kad vokiečiai žudė, vietiniai žudė, bet dabar tai nėra taip svarbu. Žmonių nebėra, bet žinoma, istorija turi įvardyti, kas padarė tokius žiaurumus“, – pasaulis, anot G. Žako, turi daryti viską, kad tokių tragedijų būtų išvengta.
Jam antrino į minėjimą atvykusi Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pirmininkė Faina Kukliansky. Pasveikinusi susirinkusiuosius Kauno žydų bendruomenės narius, istorijai neabejingus miestiečius, politikus ir kitus garbingus svečius, LŽB pirmininkė pabrėžė, kad istorija neturi būti pamiršta, o svarbiausia – mes negalime leisti jai kartotis.
„Šiandien yra įstatymas, kuris draudžia žiauriai elgtis su gyvūnais. Jų negalima mušti, žaloti, žudyti. 1941 metų birželio mėnesį niekas nedraudė žudyt žydų, jie neturėjo jokių teisių, tame tarpe ir teisės gyventi, – F. Kukliansky smerkė prie žudynių prisidėjusius visų tautybių žmones, kuriuos vadino „naciais“ . – Todėl dabar turime kovoti, kad kiekvienas žmogus būtų gerbiamas. Nesvarbu koks jis. Net jei kažkas sako, kad jis yra kitoks, žinokite, kad jis yra toks. Ir duok Dieve, kad daugiau nesikartotų tai, kas vyko šioje vietoje, kur dabar stovime.“
Po oficialiosios dalies ir kalbų, aukų atminimas buvo pagerbtas eisena tuo pačiu keliu, kuriuo nukankinti ir išniekinti žmonės buvo vežami į Žaliakalnio žydų kapines. Čia buvo atidengtas atminimo ženklas žiauriai nužudytiems Lietuvos žydams.
Naujausi komentarai