Šiuo metu trijose mokyklose – "Varpo" gimnazijoje, J.Urbšio katalikiškoje pagrindinėje ir privačioje "Herojaus" mokykloje – Sergejus moko vaikus rusų kalbos paslapčių. Taip pat rašo daktaro disertaciją apie nacionalinį saugumą, tad dar ir devintokams aiškina apie kibernetines atakas ir kaip apsisaugoti nuo programišių.

Dienos įtemptos ir veiklos netrūksta, tačiau atsipūsti ir pabėgti nuo įtampos bei streso kauniečiui padeda jo aistra, kuri neblėsta jau beveik 30 metų. S.Kozlovas nuo trečios klasės kolekcionuoja autobusų modelius, tačiau tai nėra paprasti žaislai. Sergejaus kolekcija atitinka realų Kauno autobusų ir troleibusų parką, galima matyti, kaip su laiku buvo keičiami maršrutai, tvarkaraščiai, pats viešasis transportas.

Kiekvienas modelis turi savo garažo numerį, tokį, kokį autobusai realiai turi Kaune. 

S.Kozlovas sutiko "Kauno dienos" skaitytojams praverti spintos, kurioje saugoma daugiau nei 200 autobusų modelių, duris ir papasakoti, kuo tokia kolekcija ypatinga ir kaip atspindi tam tikrą Kauno istorijos dalį.

– Kaip susižavėjote autobusais?

– Iš pradžių tikrai negalvojau, kad tai bus kažkas grandiozinio mano gyvenime. Viskas prasidėjo vaikystėje, kai Senamiestyje, prie Kauno pilies, matydavau daug autobusų ir troleibusų. Gyvenau šalia, tad vis išeidavau, paskaičiuodavau. Patiko juos stebėti, girdėti jų garsą, nes būdamas namuose girdėdavau, kaip troleibusai pradeda važiuoti, ir tai manyje kažką sužadino.

Mano aistra modeliams prasidėjo su "Škoda" troleibusų, kuriuos jau tuoj miestas nurašys, atėjimu į Kauną. Ir aistra tęsis toliau, kol jie išeis. Pasakysiu "Atia senienos, labas naujienos!" (taip pavadinta mobili gatvės meno paroda ant senųjų "Škoda" troleibusų – red. past.). Viskas prasidėjo, kai buvau trečioje klasėje ir gavau pirmą autobusą, tad beveik 30 metų jau kolekcionuoju.

– Kokia proga gavote pirmąjį autobusą?

– Pirmąjį mama nupirko dovanų. Progos neatsimenu, bet tai tikrai nebuvo gimtadienis. Buvau kaprizingas, už tai ir gavau. Po to atsirado ir antras, ir trečias. Krikšto tėvai padovanojo dar vieną, ir taip pradėjau kolekcionuoti. Iš pradžių buvo ne vien autobusai, buvo ir sunkvežimių, tačiau aš juos paversdavau autobusais.

Vėliau, kai atsinaujindavo miesto autobusų parkas, aš norėdavau, kad ir pas mane būtų taip pat, tad kaulindavau iš tėvų pinigų ir pirkau autobusus, kad turėčiau jų tiek, kiek yra tikrame parke. Kiekvienas modelis turi savo garažo numerį, tokį, kokį autobusai realiai turi Kaune. Aišku, visas miestas laukia naujų autobusų ir troleibusų, bet aš – ne, nes man tai kerta per piniginę, kadangi nenoriu atsilikti nuo tikrovės.

– Miestas ką tik nusipirko 85 naujus troleibusus. Tai ir jūsų kolekcijoje tiek naujų modelių atsiras?

– Jau esu nusipirkęs kelis naujus, bet jie dar neturi garažo numerių. Reikės kurią dieną atrasti laiko ir juos paruošti, tada jie jau galės važiuoti maršrutu. Iš tiesų kolekcija smarkiai pasikeis – reikės tiek modelių nusipirkti. Dar atkeliavo tikrai ne visi, ieškau, kur būtų galima nusipirkti pigiau, kad būtų tokie patys. Didelė dilema.

Laukia tas pats kelias, kai reikės pritaikyti numerius, atspausdinti švieslentes. Aišku, kad dabar jos bus LED apšvietimo, tad raidės bus nebe geltonos, o baltos. Reikės daug kruopštaus darbo – viską sukarpyti, tiesiai užklijuoti.

Žinoma, aš kolekciją atnaujinsiu ne taip greitai, kaip miestas, nes misija neįmanoma. Aš neturiu ES rėmėjų savo parkui, todėl nauji troleibusai pas mane atvažiuos per kelerius metus.

– Bet juk reikės ir autobusų parką atnaujinti...

– Kol kas pagyvensiu be naujų autobusų. Bet su naujais troleibusais kolekcija tikrai nesibaigs. Ko gero, kolekcionavimas nutrūks tada, kai baigsis mano paties gyvenimas. Autobusai tikrai bus, bet jie vėluos, gamintojas laiku neįvykdys pristatymo sąlygų (juokiasi).

Dabar mano mažasis Kauno autobusų parkas vis tiek augs kartu su realiu Kauno autobusų parku.

– Ar galima sakyti, kad jūsų kolekcija yra tarsi mažasis Kauno viešojo transporto atspindys?

– Iš tiesų mano spintoje yra mažasis Kaunas. Daug kas į autobusus žiūri kaip į žaislus, bet aš matau gerokai daugiau, nes tai yra mano miesto dalis.

Dabar juk nurašo senus troleibusus. Vienas "Škoda" troleibusas neseniai sudegė, tad ir aš galvojau, ką su juo padaryti, išmesti juk negaliu. Tai su nuoskauda jo garažo numerį "313" nuplėšiau ir padėjau į lentynos galą, tarsi jis nebeegzistuoja. Kai Kaunas atsinaujins visą autobusų ir troleibusų parką, galbūt dalį savo kolekcijos paskirsiu kitam miestui, bet tada reikėtų pagal kitą miestą pritaikyti autobusus ir jų maršrutus.

– Kiek autobusų šiuo metu yra kolekcijoje?

– Daugiau nei 200, bet tikslaus kiekio nežinau, nes jau seniai nedariau inventorizacijos. Yra modelių, kurie vienetiniai, bet yra ir tokių, kur dešimt vienodų. Bet aš turiu visą autobusų parką.

– Kai bus atnaujintas jūsų autobusų parkas, ar tilps į dabartinį garažą?

– Ko gero, reikės naujos spintos. Dabar kolekcija sustatyta keliomis eilėmis po tris keturis autobusus. Kai jų bus daugiau, reikės rekonstruoti spintą, nes dabar autobusų spinta yra dar vienoje spintoje, kad niekas jų nematytų ir nesulaužytų. Jei reikės, galbūt kada nors ir kambarys atsiras. Buvo kilę minčių, kad galbūt kada nors tai galėtų tapti autobusų muziejumi, tačiau jei taip ir bus, tai tolimoje ateityje. O dabar mano mažasis Kauno autobusų parkas vis tiek augs kartu su realiu Kauno autobusų parku.

Laimio Steponavičiaus nuotr.

– Spėju, kad autobusai ne vien stovi spintoje, bet buvo ir žaidimų objektu?

– Kai buvau mažas, žaisdavau, dabar nėra kada, bet kartais po sunkios dienos labai smagu prie jų prisėsti. Tikrai juos seniau išsidėliodavau po visą butą ir žaisdavau. Užkliūdavo už jų ir šuo, ir tėvai. Vienas autobusas net buvo sutryptas, bet atkūriau. Visą miestą sukurdavau ant kilimo, jame buvo matyti visi autobusų ir troleibusų maršrutai, tad modeliai jais judėdavo. Dažniausiai žaisdavau vienas, kartais ateidavo klasiokai, bet jie nelabai suprasdavo, kaip kas veikia. Buvau tarsi savo parko dispečeris, kurį tik aš galiu valdyti.

Anksčiau buvo madinga ant troleibusų klijuoti reklamas, tai ir aš iš žurnalo ar etiketės iškirpdavau kokio vaisvandenio ar kavos reklamą ir ją užklijuodavau ant savo autobuso. Būdavo, kad visą dieną pražaidžiu ir tik vakare autobusas grįžta į parką, kuris buvo po mano rašomuoju stalu. Kažkada ten tilpo visi autobusai, o dabar jie grįžta į tris lentynas. Dabar turiu madingą daugiaaukštę aikštelę.

– Tai kaip autobusą paruošti kelionei po miestą?

– Aš priklijuoju jiems ant popieriaus atspausdintus švieslentę, numeriukus, padarau kaip tikrus autobusus. Seniau trafaretus ranka braižydavau, dabar kompiuteriu parašau. Jie pritaikyti neįgaliesiems, yra ženkliukai, kad jie žemagrindžiai.

Tada pakaitalioju jų maršrutų numeriukus, neva paruošiu kitai dienai, sudarau naują grafiką. Dabar galima pailsėti nuo mokinių ir namų darbų taisymo, galiu grįžti į visai kitą pasaulį. Tai leidžia atsipalaiduoti.

– Kokiu maršrutu labiausiai patikdavo važiuoti?

Niekada neskaičiavau, kiek jau išleidau, ir neskaičiuosiu, nes neketinu jų parduoti – man tai labai brangu.

– 8-ojo troleibuso maršrutu, kurio dabar jau nėra. Jis man patiko, nes realiame gyvenime juo keliaudavau į muzikos mokyklą. Jei miesto valdžia keisdavo maršrutus, aš turėdavau darbo juos perdaryti, nes reikėjo piešti naujus trafaretus, keisti grafiką. Tokio buhalterinio darbo buvo visam vakarui. Be to, anksčiau tų grafikų internete neskelbdavo, tai viską turėjau pasidaryti pats. Turiu visą segtuvą senų grafikų, galiu pasakyti, kaip kas keitėsi, kiek kokių troleibusų ir autobusų būdavo išleidžiama į maršrutą. Vasarą visada važiuoja rečiau, tai ir pas mane kai kurie autobusai būdavo padėti į lentyną – neva  atostogauja ir nevažiuoja.

– Bet į maršrutus mikroautobusai nebuvo neįtraukiami?

– Ne, nes man tai yra blogis. Mikroautobusų pats niekada nemėgau, nes man jie atrodo atgyvena, kuri egzistuoja tik sovietinėse šalyse. Šiuolaikinėje Europoje ar pasaulyje tokių nelabai ir rasi. Ir dabar, jei reikia važiuoti kur nors, visada renkuosi laiką, kad važiuotų normalus autobusas.

– Kuris autobusas yra pats pačiausias?

– Iš pradžių patiko vienas, dabar – kitas, bet šiaip man jie visi vienodai brangūs. Neišskiriu jų. Aišku, kai buvau mažas, kartais man nepatikdavo kokia troleibuso vairuotoja ar grubiai  atsakydavo, kai pirkdavau bilietėlį, tai grįžęs namo jai parinkdavau patį negražiausią autobusą ir užgrūsdavau į patį galą, kad jo nematyčiau. Tikrai siedavau asmeninį gyvenimą su autobusais iš kolekcijos.

– Kaip nauji modeliai pas jus atkeliauja? Kur jų ieškoti?

– Pasaulyje yra daug kolekcijų, bet aš esu atsirinkęs porą kompanijų, iš kurių perku. Nemažai kolekcijų yra iš Italijos ir Vokietijos. Ten specializuotose parduotuvėse jų galima įsigyti. Pas mane yra 1:5 mastelio modeliai, nes jie man geriausiai tinka. Turiu kelis ir didesnius, tokius sujungtus, tačiau jie sunkiau telpa mano spintoje.

Vieną autobuso modelį esu gavęs iš savivaldybės. Kelis modelius esu išmainęs. Atiduoti nebuvo gaila, nes turėjau kelis vienodus.

Aišku, per gimtadienius visada dovanų laukdavau autobuso. Kai kurie draugai iš užsienio man atveža. Ne visada tokį, kokio noriu, bet kolekcijoje gali būti koks bjaurusis ančiukas. Kai kurie kolegos mokytojai man taip pat yra padovanoję autobusų modeliukų. Visada džiaugiuosi tokia dovana, nes smagu, kai kiti palaiko mano aistrą.

– Tai kiek kainuoja tokie modeliai?

– Geros kokybės modelis kainuoja apie 80 eurų. Prastesnį galima gauti ir už 30 eurų. Pas mane autobusai yra ir metaliniai, ir plastikiniai. Kai kurie jų statiški, kitų atsidaro durelės. Aišku, būna ir tos pačios kolekcijos, tačiau įdomesnių, nudažytų kitomis spalvomis, limituoto leidimo. Tokie modeliai kainuoja brangiau. Deja, nepavyksta atitaikyti tokias spalvas, kokių yra Kauno miesto autobusai, tačiau aš juos pritaikau Kaunui. Seniau dar dažydavau pats, bet dabar nusprendžiau palikti originalią spalva, nes dingsta autentika.

Iš tiesų, kai kolekcionuoji tiek daug metų, nepajauti, kiek daug pinigų jau esi išleidęs. Niekada neskaičiavau, kiek jau išleidau, ir neskaičiuosiu, nes neketinu jų parduoti, – man tai labai brangu.

Na, dabar nupirko naujų troleibusų, juose bet kuriuos metų laiku turėtų būti palaikoma ta pati temperatūra, bet ateis žiema, ir aš nemanau, kad juose bus šilta.

– Galbūt buvo kokių nors įdomių istorijų, kaip autobusai pas jus atkeliavo?

– Juokingiausia, matyt, buvo tada, kai prieš daug metų buvau Vokietijoje ir ten radau tokių autobusų, kokių man reikėjo. Tuomet daug daiktų nesivežiau, tad į rankinio bagažo lagaminą susikroviau apie penkiolika ar dvidešimt tų autobusų. Reikėjo muitinėje atidaryti ir parodyti, ką vežu. Jie nesuprato, kodėl mano lagaminas pilnas autobusų, iš pradžių galvojo, kad aš gal ką nors neleistino vežu. Kai pasakiau, kad tai mano hobis, muitininkė nusišypsojo ir prisipažino, kad pirmą kartą mato, jog kas nors lagamine tiek autobusų vežtųsi.

– Minėjote, kad kelionėms visada renkatės autobusą. Kokie pranašumai keliaujant būtent šia transporto priemone?

– Kasdien važiuojant į darbą gali pastebėti, kaip keičiasi miestas, atsinaujina Vienybės aikštė. Matyti, kaip keičiasi gamta. Be to, dažnai keliauja tie patys keleiviai, tad galiu stebėti ir juos – kaip moterys keičia plaukų spalvą, kaip jie sensta.

Jei kelionė ilgesnė, užsimezga pokalbiai. Buvo, kad ir arbata pasidaliji, ir saldainiais, o tada kalbieji apie gyvenimą, ką dirbi. Kartą važiavau su žmogumi, kurį paleido iš kalėjimo, tai jis man pasakojo apie tą gyvenimą už sienos.

– Kadangi tenka daug keliauti Kauno viešuoju transportu, kokias jo problemas pastebite?

– Na, dabar nupirko naujų troleibusų, juose bet kuriuos metų laiku turėtų būti palaikoma ta pati temperatūra, bet ateis žiema, ir aš nemanau, kad juose bus šilta. Ko gero, vėl važiuosime  užšalusiais langais, nes dėl šilumos kyla nemažai problemų.

Maršrutų tinklą taip pat reikėtų keisti, tačiau tai turėtų daryti žmogus, kuris pats važinėja viešuoju transportu ir pažįsta miestą, o ne sudarinėti kompiuteriu. Reikėtų atsižvelgti ir į keleivių srautus.

Šiek tiek nusivyliau tuo, kad nauji troleibusai neturės autonominės eigos. Būtų labai gerai, kad koks troleibusas kartais pavažiuotų iki Raudondvario ar pro Ąžuolyną. Jei troleibusai turėtų autonominę eigą, galėtų dalį maršruto važiuoti prikabinę prie tinklo, o kai kur nuo jo atsikabinti ir važiuoti kaip autobusai. Tuomet kai kur nereikėtų papildomai siųsti autobusų. Pasaulyje daug kur taip yra, tačiau, deja, pas mus dar ilgai to nebus.

– Tai ar galima sakyti, kad Kaune geriau važiuoti viešuoju transportu, o ne nuosavais automobiliais?

– Tikrai taip. Per pastaruosius kelerius metus važiuoti viešuoju transportu tapo gerokai patogiau. Galima rinktis kombinuotą būdą, kai dalį kelionės įveiki paspirtuku, o kitą – autobusu. Kaina nėra per didelė, Europoje žmonės moka daug daugiau, o dabar mūsų transportas bus modernus, tad kaina atitinka tai, ką už ją gauni.