Keli šimtai miestovaizdžių

Kataloge publikuojama daugiau nei 700 atvirukų, apimančių laikotarpį nuo XIX a. pab. iki 1915 m., o seniausias žinomas atvirukas pažymėtas 1899 m. vasario 28 d. pašto antspaudu.

Šiems atvirukams apipavidalinti buvo panaudota daugiau nei 200 Kauno miestovaizdžių. Didžiąją jų dalį savo fotografijose buvo įamžinęs žinomas fotografas Waclawas Zatorskis.

„Nors kataloge esančiuose atvirukuose nerasime visų miesto istorinių ir architektūrinių objektų, bet, pavyzdžiui, iš Vilniaus gatvės ir Laisvės alėjos vaizdų galima sudėti beveik visas šių gatvių išklotines, atsekti dabartinę namų numeraciją, išdidinus vaizdą perskaityti iškabų užrašus. Rečiau įamžintos kitos Senamiesčio vietos: dabartinės Maironio, S. Daukanto, Šv. Gertrūdos, E. Ožeškienės, Gedimino gatvės, krantinė su prieplauka“, – pasakoja viena iš katalogo sudarytojų, LNM muziejininkė Dalia Keršytė.

Didžioji dalis publikuojamų atvirukų priklauso katalogo iniciatoriaus ir finansuotojo, kolekcininko Vaidoto Ščiaponio Kauno atvirukų kolekcijai, juos papildo eksponatai iš Lietuvos nacionalinio muziejaus filokartijos rinkinio.

Spektras: kataloge publikuojama daugiau nei 700 atvirukų, apimančių laikotarpį nuo XIX a. pab. iki 1915 m. / A. Bėkštos / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Sudėtingiausias – katalogas

Leidinio sudarytojai pripažįsta, kad sudėtingiausia buvo rengti kataloginę dalį. Teko peržiūrėti visus turimus atvirukus, o trūkstamus atrinkti iš kolegų kolekcininkų rinkinių. Visą rengimo spaudai laiką katalogas pildėsi retais ir naujai atrastais egzemplioriais, kartu ryškėjo spragos, kurias reikėjo užpildyti.

Be naujų paieškos internete galimybių ir naujai iškilusių kolekcininkų vardų atlikti tokį didelį darbą būtų buvę itin sudėtinga.

„Pasirodė, kad kai kurie leidėjai galėjo būti išleidę daugiau atvirukų, nes ne visur nurodyti leidėjo duomenys vertė spėlioti apie jų priklausomybę. Be naujų paieškos internete galimybių ir naujai iškilusių kolekcininkų vardų atlikti tokį didelį darbą būtų buvę itin sudėtinga“, – sako V. Ščiaponis.

Kauno kolekcininkai seniai rinko ir turi nemažus Kauno vaizdų atvirukų rinkinius. Metams bėgant jų savininkai keitėsi, bet nuo seno gerai žinomos Algimanto Miškinio, Henriko Grinevičiaus, Antano Burkaus, Kęstučio Morkūno, Tado Juro, Romualdo Vilkelio pavardės.

Be Kauno miesto vaizdų atvirukų, į katalogą taip pat pateko 22 įvairius Kauno istorijos epizodus vaizduojančios istorinių paveikslų reprodukcijos ir aštuoniolika Rusijos imperijos leidyklų žemėlapių, taip pat asmenybių portretų, vinječių ir klaidingai įvardytų kitų miestų vaizdų.

A. Bėkštos / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Paieškos – tarsi detektyvas

Pirmoje leidinio dalyje skaitytojai ras tris apžvalginius straipsnius. Jie supažindina su XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Kauno miestovaizdžio fotografijos raida ir gubernijos laikotarpio architektūra, trumpai apžvelgia Kauno atvirukų leidybos istoriją.

„Atvirukai pateikiami chronologiniu-leidybiniu principu pagal leidėjus, kurių išskirta net 73. Kadangi dalis leidėjų neidentifikuota, jų galėjo būti ir mažiau. Kiekvieno atskiro leidėjo atvirukai suskirstyti į grupes pagal serijoms būdingus požymius, t. y. tematikos ir apipavidalinimo bendrumus, ir aprašyti laikantis tam tikros tvarkos“, – sako D. Keršytė.

Pagrindinėje, kataloginėje, dalyje publikuojami visi iki šios dienos žinomi senieji Kauno atvirukai, išleisti iki 1915 m. rugpjūčio 15 d., kai vokiečių kaizerinė kariuomenė užėmė Kauno tvirtovę. Anot V. Ščiaponio, jo tikslas buvo išsiaiškinti senųjų atvirukų išleidimo datas, o tai tikrai sudėtinga užduotis. Dažniausiai data tik spėjama, nes šio laikotarpio atvirukuose leidėjai datos nenurodydavo. Dažniausiai ji nustatoma pagal išlikusius pašto datos antspaudus, iš kurių fiksuojama tik ankstyviausia data.

A. Bėkštos / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

„Nors iš tikrųjų visas detektyvas čia tik prasideda. Atviruko išleidimą ir siuntimą paštu skiria tam tikras laikotarpis. Be to, anksčiausiai išsiųstų egzempliorių galėjo tiesiog neišlikti. Todėl, be pašto datos antspaudų, rėmėmės ir žiniomis apie leidėjų veiklą, taip pat atvirukuose įamžintų miesto objektų pastatymo, kaitos istorija“, – priduria D. Keršytė.

Kataloge rodomos abi atvirukų pusės leidžia patyrinėti vaizdo ir adreso pusių apipavidalinimo ypatumus. Knygos pabaigoje kaip pagalbinės priemonės skaitytojui pateikiami priedai: miesto planas ir teminė miesto vaizdų rodyklė su trumpa informacija apie atvirukuose vaizduojamus objektus, taip pat glausta informacija apie Kauno atvirukų leidėjus, spaustuves, fotografus ir dailininkus.

Viršelis dengtas aukso folija

Išskirtinė Lietuvos nacionalinio muziejaus leidinių savybė – laikui nepavaldus turinys, dažnai aktualumo neprarandantis ir po dešimtmečių, didelis dėmesys poligrafinei leidinių kokybei – ilgaamžis popierius, kai reikia – kieti knygų viršeliai, aukšto lygio spauda.

Ypatingas: pirmą kartą vienoje vietoje surinkti ir išleisti visi seniausi Kauno atvirukai. Jų kataloge – daugiau nei 700. / A. Bėkštos / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

„Lietuvos nacionalinis muziejus turi seniausias iš visų muziejų Lietuvoje leidybos tradicijas. Didžioji ir pati svarbiausia šiandienos muziejaus leidybinio darbo dalis – mokslinės ir informacinės medžiagos apie kaupiamus rinkinius publikavimas, parodų katalogų rengimas, mokslinių tyrimų skelbimas, dėmesys istorijos populiarinimui“, – sako muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė.

Ne vienas Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistas leidinys yra tapęs bibliografine retenybe. Leidžiant Kauno atvirukų katalogą dėmesio skirta ir smulkioms, bet vertę kuriančioms detalėms: knygą įsigijusius arba tai padaryti planuojančius skaitytojus nustebins faktas, kad jos viršelio įrašai dengti aukso folija.