Kūrybinis požiūris

Rugsėjo pabaigoje Irenos Matijošaitienės fondas pradėjo įgyvendinti išskirtinę socialinę kampaniją „Mirštu, kaip noriu gyventi“, kurios pagrindiniu akcentu tapo performansas Kauno ir Vilniaus autobusų stotyse. Performansui pasirinktos simbolinės erdvės, kur laukimas susitinka su beprotišku skubėjimu.

„Kiekvienais metais su kūrybininkais bandome vis kitaip prieiti prie organų donorystės temos ir prie veiksmo, kuris vis dar yra mums savotiškas tabu. Ir šiemet atradome frazę, kurią savo buityje labai dažnai naudojame, bet kartu ir nuvalkioję, nes sakome, jog mirštame, kaip norime valgyti ar dėl kažkokio daikto, tačiau iš tikrųjų mes visi mirštame, kaip norime gyventi. Yra žmonių, kurie yra niekuo dėti, bet priversti laukti. Jų likimas priklauso būtent nuo to, kaip keičiasi mūsų požiūris į donorystę“, – kalbėjo Kauno mero sūnus Dainius Matijošaitis.

Anot jo, performansu bandoma prieiti prie kiekvieno žmogaus, šviesti organų donorystės idėją. Pats performansas Lietuvoje yra gan naujas, tačiau sparčiai populiarėja, nes gali padėti atkreipti dėmesį į kokią nors problemą ir kitaip pažiūrėti į opius klausimus.

Atsistojo visa šeima

Penktadienį visą parą truksiančios akcijos pradžią pažymėjo visa Matijošaičių šeima – Kauno meras Visvaldas, jo sūnūs Dainius ir Šarūnas. Taip jie ne tik atminė žuvusią Ireną Matijošaitienę, bet taip pat paskatino kitus žmones nebijoti priimti sprendimo ir po mirties padovanoti organus.

Yra žmonių, kurie yra niekuo dėti, bet priversti laukti. Jų likimas priklauso būtent nuo to, kaip keičiasi mūsų požiūris į donorystę.

„Nėra lengva kalbėti apie tai, tačiau fondas nėra mano idėja, o mano žmonos Irutės. Ji visada atviriau ir paprasčiau kalbėdavo, stengdavosi mums išaiškinti, kad visi mes čia esame laikini svečiai ir vienaip ar kitaip išeisim. Ji sakė, kad išeidamas žmogus gali padėti kitiems ir išgelbėti kitų gyvybes“, – susijaudinimo neslėpė V. Matijošaitis.

Kauno meras tikino, kad sunkią žmonos netekties valandą sūnūs prisiminė jos žodžius, padėjo apsispręsti dėl organų donorystės ir to, kad būtų paaukoti organai tiems, kurie laukia antro šanso gyventi.

„Mes visada žinojome mamos pasakymą, jog kai ji mirs, reikia ją išdalinti, o ne atiduoti kirminams į žemę. Mes žinojome jos valią. Žinoma, net tai žinant, sunku apsispręsti. Manau, kad dėl to dar ir dabar apie 30 proc. žmonių pasako ne, nepagalvodami apie tai, jog artimo žmogaus dalelė gali gyventi kažkieno kito kūne ir išgelbėti gyvybę“, – sakė kitas mero sūnus Šarūnas.

Anot Š. Matijošaičio, psichologiškai yra sunku suvokti, jog dalini ne save, o savo artimą žmogų. Po mamos mirties visi Matijošaičių šeimos nariai taip pat nusprendė, kad po mirties norėtų, kad artimieji pasielgtų taip pat bei padėtų kitiems gyventi toliau.

„Mes pasielgtumėme lygiai taip pat. Šiandien, kol dar vaikštome, galvojame, kad gal skaudės, bet iš tikrųjų, kai ateina tas momentas, pats negali pasakyti, tad artimieji turi žinoti tavo valią. Tai ir yra svarbiausia, kad žmonės suprastų, jog jei yra baimių pasirašyti organų donoro kortelę, apie savo apsisprendimą paaukoti dalelę savęs po mirties turi būtinai žinoti artimieji“, – patikino Šarūnas.

Stovės visą parą

Matijošaičių šeima Kauno autobusų stotyje tikino, kad stovės trumpiau nei maratonų bėgikas kaunietis Vaidotas Poderis, pasiryžęs dėl kilnios idėjos stovėti net 24 val.

„Pasiryžau dalyvauti performanse, nes man patinka ištvermės iššūkiai. Be to, stovėsiu dėl kilnaus tikslo. Specialiai tam nesiruošiau“, – tikino 22-iejų metų kaunietis.

Kartu su juo penktadienį atsistojo ir jau organų donoro laukimą iškentę žmonės. Performansą „Mirštu, kaip noriu gyventi“ jie laiko labai gera idėja, nes iš tikrųjų laukti yra labai sudėtinga.

„Lygiai prieš 17 metų, spalio 13 dieną, aš jau gulėjau Santariškių ligoninėje ir laukiau. Tas laukimas nebuvo toks, kaip dabar. Mano donoras buvo mano mama, nes aš nebegalėjau ilgiau laukti. Ši idėja labai gera, nes gali papasakoti, ką iš tikrųjų reiškia laukti. Mes, pacientai, kiekvieną dieną kovojame su kančia, norime gerti, bet negalime, visą dieną jaučiamės kaip apsinuodiję. Vienintelis būdas išeiti iš kančios – sulaukti donoro“, – kalbėjo inksto donoro sulaukusi asociacijos „Gyvastis“ narė Irma Juodienė.

Viso performanso metu žmonės gali prisijungti ir kartu laukti tiek, kiek gali – 30 minučių, 5 valandas ar visą parą.