Tragedijos nepasimiršta

Kauno marių bei Lampėdžių paplūdimiuose budintiems gelbėtojams – šiuo metu pats darbymetis. Nepaisant to, kad dabar į juos daugių daugiausia tesusirenka apie keli šimtai žmonių. Nors anksčiau ateidavo beveik dešimt kartų daugiau. Beveik dvigubai daugiau dar susirinkdavo ir prieš penkerius metus.

Nepaisant to, problemų, kurias reikia skubiai spręsti, netrūksta. Tačiau, anot jau 39-erius metus gelbėtoju dirbančio UAB „Lagna“, šiemet vėl laimėjusios viešųjų pirkimų dėl šių paslaugų teikimo konkursą, direktoriaus  Prano Urbelio, jau keliasdešimt metų oficialiuose Kauno paplūdimiuose nenuskendo joks poilsiautojas. Nors pačiose Kauno mariose bei Lampėdžio ežere tokių tragedijų būta. Tik jos įvyko tolėliau nuo oficialių paplūdimių.

Paskutinė tragedija buvo maždaug prieš 30 metų 1-ajame Kauno marių paplūdimyje, kai patekęs į penkių-šešių metrų gylio duobę, buvusią apie 20 metrų nuo kranto, nuskendo apie šešerių metų vaikas. „Tai buvo didelė lanku ėjusi duobė: vieną minutę galėjai kojomis siekti dugną, o, žengęs žingsnį į šalį, prasmegti. Kitą pavasarį po tragedijos, kai marių vanduo šiek tiek nuslūgo, užsakėme buldozerius ir ją užlyginome. Tragedijos baigėsi“, – linkęs prisiminti P. Urbelis.

Tačiau, anot jo, Lampėdžio ežero duobės, likusios čia nuo žvyro karjero, iš kurio jis susiformavo, laikų, tebetyko aukų. Į penkių-šešių metrų gylio duobes čia galima patekti jau keturi metrai nuo kranto. Ir beveik kiekvienais metais šio ežero Vilijampolės krante nuskęsta žmonės. Tuo tarpu, Lampėdžių krante, kuriame yra oficialus paplūdimys ir budi gelbėtojai, tokių tragedijų taip pat jau senokai nebuvo. 

Gal prieš dešimt metų, anot P. Urbelio, poilsiautojas nuskendo ir 2-ojo Kauno marių paplūdimio prieigose – apie 300 metrų nuo jo. Tačiau jis buvo širdininkas ir tragedijos aplinkybės buvo susijusios su jo liga.

Kai nepaeina, plaukia

„Tai, kad baigėsi tragedijos, lėmė ir mūsų profilaktinis darbas – poilsiautojai nuėjus maudytis, stebime, ar jis gerai plaukia. Tačiau ir tokiu atveju, jeigu nuplaukiama pavojingai per toli, šaukiame per ruporą, kad sugrįžtų. Dabar, kai susirenka jau ne tiek daug žmonių, kaip anksčiau, lengviau juos ir stebėti. Tačiau ne visi mūsų klauso. Daugiausiai problemų su jaunais vyrais. Ypač neblaiviais“, – linkęs akcentuoti su kolega Kauno marių paplūdimyje budintis P. Urbelis.

Tai, kad baigėsi tragedijos, lėmė ir mūsų profilaktinis darbas – poilsiautojai nuėjus maudytis, stebime, ar jis gerai plaukia.

Maždaug prieš dvi savaites jiems teko galynėtis su neblaiviu trečią dešimtį bebaigiančiu Petrašiūnų gyventoju. Iš pradžių jis nepaisė perspėjimo nesimaudyti tokios būklės. Po to nuplaukė per toli – teko gelbėti. Savižudis ištrauktas, jau spėjęs prisigerti vandens. Tačiau parplukdytas į krantą, po kurio laiko vėl veržėsi į vandenį. Teko kviesti policiją, kad ši jį sutramdytų.

Šios vasaros pradžioje kitas toks pats nutrūktgalvis, atkreipus dėmesį į tai, kad jis kažkaip keistai plaukia, ištrauktas iš vandens dėl girtumo net nepastovėjo ant kojų.

Oficialiuose Kauno paplūdimiuose gelbėtojai budi nuo 10 iki 20 val. Tačiau, P. Urbelio duomenimis, gyvenimas Kauno marių paplūdimiuose verda iki trijų nakties. Apie tai byloja ryte, atėjus į darbą, aptinkami vaizdai – saulėgrąžų lukštų kalnai, kurių surenkama iki pusės kibiro prie vieno suoliuko, bei varnų po visą paplūdimį išnešioti naktį čia vykusios, pavyzdžiui, picų puotos likučiai.

Dar didesnė problema – pelke virstantis žydintis Kauno marių vanduo. P. Urbelio teigimu, kiekvieną dieną iš čia esančių paplūdimių pakrančių išvežama apie vieną toną žolių. O dušų juose, kuriuose po tokių maudynių poilsiautojai galėtų nusiprausti, kaip ir Lampėdžių paplūdimyje, nėra. Jie įrengti tik už Europos Sąjungos lėšas atkurtame Panemunės paplūdimyje. Tačiau ten, kaip žinia, šiuo metu draudžiama maudytis dėl Nemuno užterštumo.

Nuobodžiauti nėra kada

Pasak Lampėdžių paplūdimyje budinčio Juozo Daraškos, dirbančio šį darbą jau 40 metų, šiemet jam su kolega gelbėti skęstančiųjų savo valdose dar neteko. Ir čia tragedijas jau senokai pakeitė tragikomedijos.

Paskutinė tragedija oficialaus Lampėdžių paplūdimio prieigose įvyko gal prieš penkerius metus. Tada ant suoliuko mezgusi močiutė, po kurio laiko pakėlusi akis nuo mezginio, pasigedo prie ežero buvusio savo ketverių metų anūko. Paplūdimyje budėję gelbėtojai aptiko jį nuskendusį. Tragedijos vietoje vandens gylis tebuvo iki kelių. „Jeigu vaikas būtų braidžiojęs paplūdimio teritorijoje, mes tikrai būtume jį stebėję ir, greičiausiai, užbėgę tragedijai už akių“, – įsitikinęs J. Daraška.

Užpernai jam teko gelbėti Lampėdžio ežere, pagal savo papročius, su drabužiais besimaudžiusią čigonę. Ji ėmė skęsti, susipainiojusi sijone. Beje, ant kranto buvę nelaimėlės tautiečiai tada kažkodėl pabėgo, patikėję jos likimą gelbėtojams.

J. Daraška taip pat linkęs akcentuoti, kad viena didžiausių problemų –  prie vandens alkoholį vartojantys, o po to einantys gaivintis asmenys. Prieš trejus metus vienas tokių pareiškė buvęs jaunių plaukimo čempionu ir, pastatęs nugertą degtinės butelį, šoko į vandenį, ketindamas pademonstruoti savo gerą sportinę formą. Tačiau maždaug už 100 metrų pasigirdo šio dabar jau pusamžio „erelio“ pagalbos šauksmas.

Kaip dar didesnę problemą J. Daraška linkęs įvardinti šunis, kuriuos į Lampėdžių paplūdimį atsiveda jų šeimininkai. „Jų augintiniai ne tik tuštinasi į smėlį ar pjaunasi tarpusavyje. Neretai jie gąsdina ir vaikus“, – vardijo J. Daraška keturkojų nuodėmes, akivaizdžiai nepritardamas sveikatos ministro sprendimui panaikinti draudimą vestis į paplūdimius gyvūnus.

J. Daraška neslėpė, kad nenorėtų tokiame paplūdimyje dirbti ir, jog viliasi, kad Kauno savivaldybė nebus šiuo klausimu tokia tolerantiška. Ir, kaip pavyzdį, kokias problemas nuolat tektų spręsti, oficialiai įsileidus į paplūdimį šunis, pateikė istoriją apie labradorą retriverį, nuo kurio pavyko apginti prie Lampėdžio ežero su vaikais atėjusius poilsiautojus, tik įsodinus šį keturkojį į valtį ir nuplukdžius į kitą krantą.

Tai, kad šis šuo buvo pabėgęs iš namų, paaiškėjo tik maždaug po poros valandų, kai jo pradėjo ieškoti šeimininkai. Šiems grįžus iš darbo, jis išsmuko iš kiemo, automatiškai atsidarius šio vartams. Ir netrukus jau buvo paplūdimyje, kur ėmė įkyriai lįsti prie vaikų, norėdamas su šiais žaisti. Tačiau pastarieji tokio nemažo svetimo šuns bijojo, dėl ko jų tėvai kreipėsi pagalbos į gelbėtojus. Labradoro šeimininkai ėmė jo ieškoti tik pavakarieniavę, kai šis jau drumstė kitame krante poilsiaujančių žmonių ramybę.