Unikalus visoje šalyje

"Kaunas pirmauja pagal piliakalnių skaičių. Tuo jis ir yra unikalus", – ekskursiją, kurios laikinuoju vedliu sutiko pabūti, liaupsėmis miestui pradėjo archeologas Algirdas Žalnierius.

Piliakalnių Veliuonoje – trys, Vilniuje – du, Vilkijoje ir Ukmergėje – po vieną, Klaipėdoje – nė vieno, užtat Kaunas, pasak jo, gali didžiuotis turįs net šešis: Aukštųjų Šančių, Eigulių, Jiesios, Marvelės, Veršvų ir Vieškūnų.

"Gali būti, kad jų yra ir daugiau", – paklaustas, ar tiesa, kad miesto teritorijoje yra ne vienas, o net du Marvelės piliakalniai, pečiais gūžtelėjo archeologas.

Tiesa, ekskursiją pradėjome ne nuo Marvelės. I–II tūkstantmečio pradžia datuojamą, Nemuno kairiojo kranto aukštumos krašte, Marvelės kairiajame krante, pūpsantį kultūros paminklą rasti labai sunku.

"Reikia važiuoti į Marvelės gatvę, už Kauno vandenvalos įrenginių", – ranka į Lampėdžių tilto ir Akademijos miestelio pusę mostelėjo archeologas. Daugiau nei prieš tūkstantį metų čia esą stūksojo gynybiniai įtvirtinimai, dabar – apžėlusi keturkampio formos aikštelė, į kurią per šakas sunku įbristi, o ir įveikus medžių labirintą vaizdas ten esą niekuo nenustebins.

Kaunas pirmauja pagal piliakalnių skaičių. Tuo jis ir yra unikalus.

Praeitis nėra aiški

Vienų vadinamas Jiesios, kitų – Pajiesio, trečių –  paprasčiausiai Napoleono kalnu, kultūros paveldo objektas lankytojams labiau prieinamas ir dar turi stovėjimo aikštelę papėdėje.

"Važiuodamas pas sūnų dažnai atkreipiu dėmesį į stovinčius automobilius. Tik neaišku, ar juos palieka žvejai, ar kalno gerbėjai, – dirstelėjęs į pažliugusį siaurą takelį, vedantį į viršukalnę, A.Žalnierius abejojo, ar pro šalį važiuojančius miestiečius ir Kauno svečius kopti viršun suviliotų toks vaizdas. – Ant jo nėra ko lipti. Vis tiek per medžius nepamatysite net miesto panoramos."

Darsyk dirstelėjęs į lietaus dulksnoje skendintį Aleksoto seniūnijai priklausantį kalną, archeologas prasitarė apie mįsles, tebegaubiančias jo kilmę. Vieni kalba, esą tai paprasta geologinė kalva, kiti tikina, kad tai piliakalnis, nuo kurio 1812 m. birželio 24 d. Napoleonas stebėjo Prancūzijos kariuomenės persikėlimą per Nemuną.

"Kaip yra iš tiesų, sunku pasakyti. Žinau tik tiek, kad buvusiose gyvenvietėse rasta įvairios keramikos", – pasakojimą ir pažintį su piliakalniais tęsė A.Žalnierius.

Nei tako, nei suolelių

Susigūžęs į striukės atlapus archeologas šoko į automobilį, o fotografui prie vairo mostelėjo naują kryptį – Aukštuosius Šančius. Kirtę K.Baršausko, vėliau – Breslaujos, Prancūzų ir Verkių gatves, stabtelėjome netoliese Karių kapinių ir tekini pasileidome vienu iš kelių Aukštųjų Šančių piliakalnio link vedančių takų.

Jo gale mus sveikino aukuras, ant kurio kiekvieną šeštadienį 10 val. ryte degama ugnis dievams ir deivėms. Vos už kelių žingsnių – ženklas, žymintis, kad lankytojų pėdos mina Aukštųjų Šančių piliakalnio žemę. Tolyn nuo jo driekėsi takas, kuris, pasak vietinių gyventojų, anksčiau buvo medinis.

"Kažkada čia buvo ir suolelių prisėsti. Įsitaisydavome sau dviese ir klausydavome paukščių. Dabar nieko neliko. Labai gaila", – pasikeitusi aplinka nepakeitė Aukštuosiuose Šančiuose jau daugiau nei keturiasdešimt metų gyvenančių kauniečių sutuoktinių įpročio. Bent kelis kartus per savaitę Elvyra ir Bronius iš namų pėstute kulniuoja iki akmeninio aukuro ir viliasi, kad vieną dieną jų akis nudžiugins vaizdas, kuris nuo jaunystės laikų tebeliko atmintyje.

"Nusileidę ir vėl užkopę stačiu molingu taku, apačioje pamatysite nedidelę aikštelę. Tai ir yra tikroji prastai išlikusio piliakalnio dalis. Kol dar medžiai nesužaliavo, galite įžiūrėti Panemunės šilo krantus", – į tolį žvelgė A.Žalnierius.

Užmirštas ir apleistas

Dar viena stotelė, kurioje stabtelėjome, Eigulių piliakalnis. Nors prie posūkio į Kamajų gatvę stovi informacinė lenta, nurodanti kryptį link istorinio paminklo, surasti jį keblu.

Apsukę kelis ratus apie nuosavus namus, galiausiai atsidūrėme akligatvyje ties privačia valda ir kai jau manėme, kad atgal teks kiūtinti nieko nepešus, A.Žalnieriaus akys nušvito. "Radau!" –  sekti paskui jį siauru plyšiu prie tvoros skubino ekskursijos vedlys. Netrukus prieš akis atsivėrė įspūdingos erdvės, kurių horizonte stovėjo Eigulių piliakalnis. Užmirštas, apleistas ir per apaugusias žoles vos matomas.

"Jei neklystu, 1956 m. ant piliakalnio buvo leista statyti namą. Buldozeriai per vidurį išardė pylimą, bandė padaryti privažiavimo keliukąą", – į įdubą kalvoje žvelgė A.Žalnierius. Archeologo Petro Tarasenkos griežtas "ne" tąsyk  sugriovė naujakurių planus – namas neiškilo, tačiau buldozerių pėdsakai liko.

"Manoma, kad 1397 m. ant piliakalnio stovėjo Eigulių pilis. Aikštelė ir pylimas apardyti per Pirmąjį pasaulinį karą kasant apkasus. Čia jau tikrai yra kultūrinis sluoksnis", – juodą žemę, kuri esą yra geriausiai įrodo, kad istorinis paminklas yra  piliakalnis, o ne geologinė kalva, bato nosimi pakapstė pašnekovas. – Rasta čia ir žiestų puodų šukių, ir apdegusio molio tinko gabalų, ir geležinis arbaleto strėlės antgalis."

Nuo Eigulių piliakalnio turėtų gerai matytis Šilainių ir Vilijampolės mikrorajonų vaizdai, tačiau juos gožia styrančios žolės ir medžiai. A.Žalnieriaus manymu, jei ne visus, tai bent dalį augmenijos reikėtų iškirsti.

"Kilo arši diskusija dėl Gedimino kalno – neva tai jam pakenkė iškirsti medžiai. Netiesa. Pažiūrėkite į Veliuoną – medžius iškapojo, o niekas nejuda", – atkirto archeologas.

Džiugina vos vienas

Šilainių ir Vilijampolės seniūnijose mūsų laukė dar vienas –  Veršvų piliakalnis. Apžėlęs ir toks pat atstumiantis kaip likusieji. Maža to, su neaiškiu statusu.

"Kiek žinau, jo šeimininkas iki šiol tiksliai nežinomas", – apie našlaitį nedaugžodžiavo A.Žalnierius.

Ko gero, labiausiai, pasak archeologo, lankytojams yra pritaikytas Palemone šimtmečius skaičiuojantis Vieškūnų piliakalnis. XIV a. ant jo buvo sukalta nedidelė medinė pilis, kuri tarnavo kaip mūrinės Kauno pilies iš pietryčių pusės priedanga. Pilaitė ilgainiui sunyko, o piliakalnį žmonės pamiršo.

"1992 m. jis buvo atrastas ir laikomas vienu geriausiai Lietuvoje išsilaikiusių piliakalnių", – istorinius akcentus dėliojo A.Žalnierius.

Vieškūnų pilies kalną ir rasti nesunku, ir prieiti betoniniu taku patogu, ir vaizdas, priešingai nei nuo kitų piliakalnių, gerai matomas. Piliakalnį prižiūrinčio Kauno marių regioninio parko darbuotojai jį kasmet šienauja, nugeni nevertingus krūmus.

Tai vietą daro patrauklią ne tik vietiniams gyventojams, bet ir pro šalį važiuojantiems miestiečiams ar Kauno svečiams. Dažnai čia esą užsuka ir jaunavedžiai.

Daugiau tvarkos – tik įpusėjus metams

Apleisti Kauno piliakalniai daugiau dėmesio sulauks įpusėjus jų vardu pavadintiems metams. Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas pastebėjo: šie unikalūs objektai kenčia ir dėl teisinių prieštaravimų.

– Kyla diskusija dėl tikslaus piliakalnių skaičiaus Kauno mieste. Kiek jų oficialiai yra?

– Kauno mieste yra penki piliakalniai: Vieškūnų, Veršvų, Jiesios, Aukštųjų Šančių, Eigulių. Kauno miesto teritorijai taip pat priklauso nedidelė Marvelės II piliakalnio apatinio šlaito dalis. Kalbant apie Marvelės I piliakalnį, situacija – kurioziška. Kai kuriuose oficialiuose apskaitos dokumentuose nurodoma, kad jis yra Kauno rajone, kituose – Kauno miesto teritorijoje. Vis dėlto, mūsų įsitikinimu, jis yra Kauno rajono valdose. Nepamirškime Kauno pilies piliavietės. Tik dėl to, kad ši kalva yra žema, jos nevadiname piliakalniu, tačiau iš esmės nuo jų nesiskiria nei savo funkcija, nei kitais bruožais.

– Kada paskutinį kartą buvo tvarkyti miestui priklausantys piliakalniai?

– Vieškūnų piliakalnis kompleksiškai tvarkytas 1998–2001 m. Aukštųjų Šančių – 2003–2004 m., kai ten buvo įrengti ir mediniai laiptai. Vėlesniais metais piliakalnius priskyrus valstybinės reikšmės miškų teritorijoms, Kauno miesto savivaldybės galimybės tvarkyti šiuos archeologinio paveldo objektus apribotos. Pernai Kauno miesto savivaldybės lėšomis buvo rekonstruota Jiesios piliakalnio prieigose esanti automobilių stovėjimo aikštelė. Geriausia padėtis šiuo metu yra Kauno pilies piliavietėje, kuri 2011 m. buvo kardinaliai pertvarkyta: iš dalies atkurta Neries nuplautų šlaitų forma, pašalinti menkaverčiai želdiniai. Reikėtų pažymėti, kad prie kai kurių piliakalnių, pvz., Veršvų, Aukštųjų Šančių, buriasi aktyvios vietos bendruomenės, kurios savo iniciatyva organizuoja talkas, renginius, prižiūri šių paveldo objektų aplinką.

Šiandien tokia situacija, kad šiuos piliakalnius turėtų tvarkyti ir prižiūrėti miškų urėdijos, tačiau jos neturi jokio intereso tai daryti, nes supranta, kad tai archeologinio paveldo objektai, o ne joks miškas.

– Ar šiemet bus skiriama dėmesio apleistiems piliakalniams?

– Kauno miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyrius rengia Aukštųjų Šančių piliakalnio ir greta esančio Aukštųjų Šančių Ąžuolyno sutvarkymo techninį projektą, o konkretūs tvarkymo darbai pagal šį projektą numatomi pradėti metų viduryje. Eigulių, Veršvų ir Jiesios piliakalniams Kultūros paveldo skyriaus užsakymu šiemet bus rengiami tvarkybos darbų techniniai projektai. Tvarkybos darbus pagal šiuos projektus numatoma atlikti kitais metais. Visuose minėtuose piliakalniuose numatoma įrengti laiptus, suoliukus, išretinti savaiminius želdinius, atveriant panoramas.

– Visi piliakalniai apaugę menkaverte augmenija. Ar jos nežadama genėti?

– Be abejonės, ant piliakalnių augantys savaiminiai želdiniai yra pati didžiausia kliūtis, apsunkinanti jų pritaikymą rekreacijai. Pavyzdžiui, nuo Jiesios piliakalnio viršutinės aikštelės galėtų atsiverti nuostabi panorama, tačiau šiuo metu per medžius ir krūmus nieko nematyti. Deja, prieš keletą metų buvo padaryta didelė klaida, kai beveik visi Kauno piliakalniai kartu su didele dalimi Kauno tvirtovės objektų priskirti valstybinės reikšmės miškų teritorijoms. Paveldosaugininkų balsas tuomet nebuvo išgirstas. Šiandien tokia situacija, kad šiuos piliakalnius turėtų tvarkyti ir prižiūrėti miškų urėdijos, tačiau jos neturi jokio intereso tai daryti, nes supranta, kad tai archeologinio paveldo objektai, o ne joks miškas. Ši teisinė kolizija turėtų būti sprendžiama Aplinkos ir Kultūros ministerijų lygiu, tačiau jau keleri metai nepajudama iš mirties taško. Matydami tokią teisinę netvarką ėmėmės patys iniciatyvos formuoti žemės sklypus šiems objektams ir mėginsime juos perimti savo žinion. Kad ir kaip būtų, šie piliakalniai yra Kauno miesto teritorijoje, todėl jų šeimininkai ir turėtume būti mes.

– Miesto piliakalnius ganėtina sunku rasti. Ar nevertėtų daugiau nuorodų, vedančių link jų?

Kultūros paveldo departamentas šiais metais planuoja visus piliakalnius paženklinti neseniai sukurtais standartizuotais stulpeliais, pagamintais iš bronzos ir betono. Be to, Kauno miestas ir rajonas kartu įgyvendina projektą "Kauno miesto ir rajono savivaldybes jungiančių turizmo trasų ir turizmo maršrutų informacinės infrastruktūros plėtra", kurio metu metų pabaigoje bus įrengti informaciniai stendai lietuvių ir anglų kalbomis prie įvairių turistinių objektų, tarp jų ir piliakalnių. Kaunas kartu su keletu kitų savivaldybių parengė paraišką ir laimėjo finansavimą ES lėšomis remiamam elektroninės rinkodaros projektui "Gynybinio ir gamtos paveldo keliai", kurį įgyvendinti pradedama šiemet. Vystant projektą internete atsiras visus Kauno miesto piliakalnius pristatantys aprašymai, nuotraukos, vaizdo siužetai, maršrutai ir kita aktuali informacija. Planuojama sukurti specialią maršruto mobiliąją aplikaciją.