Apie Kauno apylinkės teismo teisėją Aureliją Ozolinią būtų galima parašyti romaną – tiek ši Temidės tarnaitė turi pasirinktai profesijai priešginiaujančių talentų. Tačiau romanus rašo ji pati.

Šokiruojantis prisipažinimas

"Esu parašiusi romaną. Tačiau kol kas negaliu publikuoti, nes jame – daug tiesos apie mano darbą", – jau pačioje pokalbio pradžioje nukautavo A.Ozolinia.

Važiuodami į teisėjos ir jos sužadėtinio – inžinieriaus iš Olandijos Pieto namus pakaunėje, buvome girdėję tik apie tris sodybos šeimininkės hobius: medžioklę, eilėraščių rašymą ir portretų siuvinėjimą.

Apie tai, kad rašo ir romanus, A.Ozolinia prasitarė paklausta, kuris iš hobių –  didžiausia atsvara jos nelengvam darbui.

Bylos, kurias sunku pamiršti

"Pirmasis romanas, kurį jau baigiau, – detektyvinis", – prisipažino A.Ozolinia.

Jo siužeto pagrindas – viena prieš daug metų nagrinėta garsi byla, kuri iki šiol kaip akmuo tebeguli A.Ozoliniai ant širdies. Joje dėl avarijos buvo teisiamas visiškai nekaltas asmuo. A.Ozolinia jį išteisino. Vėliau teisėją pasiekė kalbos, kas iš tikrųjų dėl to kaltas. Tačiau šią paslaptį atskleidusio žmogaus jau nėra tarp gyvųjų.

Kita priežastis, dėl ko negalima šio kūrinio publikuoti, kol jo autorė dirba teisėja, –  romano herojų prototipai. Jais tapo A.Ozolinios kolegos: teisėjai ir prokurorai. Šie, autorės įsitikinimu, tikrai save atpažins.

"Jau pradėjau rašyti ir antrą romaną", – toliau intrigavo A.Ozolinia. Tačiau atskleisti jo turinio dar nenorėjo. "Susiduriant su tokiais dalykais nerašyti neįmanoma", – tik tiek apie savo antrąjį kūdikį užsiminė ši pogrindžio rašytoja su teisėjos mantija.

Gluminantis motiniškumas

Apie žmonių, kuriuos teko teisti, likimus, A.Ozolinia rašo ir savo eilėraščiuose. Išleistos jau dvi jų knygelės.

"Visi teisiamieji man – žmonės, kuriems duotas vienas gyvenimas. Jie taip pat klysta ir klumpa, bet stengiasi kažkaip išgyventi. Todėl aš neturiu moralinės teisės jų teisti kaip žmogus. Tik kaip įstatymų raidės besilaikanti teisėja. Nes dar neaišku, kas būtų su mumis, atsidūrus tokioje pačioje aplinkoje, kaip gyvena jie. Pavyzdžiui, gimus tokioje pačioje šeimoje. Kokią alternatyvą pasirinktume mes?" – neslėpė savo nuostatų A.Ozolinia, išsiskirianti iš kolegų pagarba visoms teismo proceso pusėms.

Po vieno savo nuosprendžio – paleidusi nuteistąjį teismo salėje, nes šis jau buvo atlikęs skirtą bausmę, ji nepamiršo paklausti, ar vaikinas turės kaip grįžti į namus, kurie daugiau kaip už 100 kilometrų.

"Jeigu nerasite kitos išeities, ateikite pas mane. Ką nors sugalvosime..." – pasiūlė teisėja vaikinui, kuriam ką tik buvo nuimti antrankiai. Vėliau, bandant su A.Ozolinia apie tai diskutuoti, ji neslėpė, kad yra siūliusi žmogišką pagalbą ne vienam nuteistajam.

Drastiškos abejonės

Eilėraščių, kaip ir romanų, rašymas šiai teisėjai – galimybė išlieti susikaupusias emocijas, kurių negali būti nuosprendyje.

Ar galima būti dar atviresnei, negu eilėraštyje "Likimo bėdžiai"? Jame A.Ozolinia aprašė savo motiniškus jausmus kai kuriems teisiamiesiems: "Ar mūsų teismas grotom ir baudom, / ir turto nesamo atėmimu ką lemia?.. / Įstatymus pritaikom, gerbiam juos šventai, / o iš esmės ar pakeičiam ką Žemėj?.."

Yra ji viešai prisipažinusi ir tai, kad ne kartą, skaitydama nuosprendžius, sunkiai slėpė ašaras.

"Artimiesiems esu pasakiusi – jeigu pradėsiu į darbą žiūrėti be emocijų, neatiduodama dalelės savęs, norėčiau, kad jie man apie tai pasakytų. Tai bus ženklas, kad jau laikas išeiti", – tada atviravo teisėja.

Močiutės genai

Eilėraščius A.Ozolinia rašo nuo dvylikos metų. Dar anksčiau pradėjo siuvinėti. To išmoko iš močiutės, kuri taip pat kūrė eilėraščius ir net dainas.

Kaip ir dauguma, A.Ozolinia pradėjo nuo gėlyčių ir drugelių siuvinėjimo nosinaičių kampučiuose. Žmonių portretus siuvinėti ji ėmėsi prieš septynerius metus, ieškodama, kaip įvairiomis progomis nustebinti artimuosius.

Yra išsiuvinėjusi savo dviejų dukrų ir Pieto portretus. Vienas pirmųjų darbų buvo autoportretas su mylimuoju, šiandien puošiantis teisėjos darbo kambarį. Tačiau šiuo savo darbu A.Ozolinia nėra patenkinta.

Indėnų gerbėja

"Dabar siuvinėju vieną paveikslą. Dirbu prie jo jau dvejus metus", – netikėtai pareiškė pašnekovė ir prisipažino, kad jau ėmėsi ir paveikslų reprodukcijų.

Pirmuoju tokiu bandymu tapo mėgstamo amerikiečių dailininko Lee Bogle, tapiusio indėnus, paveikslas. Atrado jo kūrybą naršydama internete.

Šis paveikslas, kuriame pavaizduota jaunų indėnų pora, turėtų papuošti teisėjos miegamąjį.

Netoleruoja alkoholio

Visi A.Ozolinios ir jos sužadėtinio namus puošiantys paveikslai – siuvinėti.

"Siuvinėjimas – man tokia pati atsvara pasirinktai profesijai, kaip kai kuriems kolegoms – cigaretė. Arba taurelė alkoholio. Deja, būna ir taip", – kalbėjo 20 metų teisėja dirbanti A.Ozolinia.

Anot pašnekovės, ji pati visiškai netoleruoja alkoholio. "Ko gero,  net 100 gramų degtinės man būtų mirtina dozė", – toliau šokiravo A.Ozolinia, prisipažinusi, kad pirmą kartą paragavo degtinės tik pagimdžiusi ketvirtą vaiką, t.y. būdama beveik 40-ies.

Į medžioklę nuvedė smalsumas

Pradėjus kalbą apie dar vieną teisėjos hobį – medžioklę, jos akys nustojo spindėti.

"Pasirinkau šį gana vyrišką hobį iš smalsumo, – po iškalbingo atodūsio prabilo A.Ozolinia. – Vienu metu mane supo daug žmonių, tarpusavyje besidalijančių medžioklės įspūdžiais. Prisiklausiusi jų nuotykių, nusprendžiau eiti į medžiotojų kursus ir aš."

Geriausi pašnekovės prisiminimai iš medžioklių – taip pat netradiciniai. Jie susiję ne su trofėjais, o su gamtos grožiu ir įmintomis jos paslaptimis. Pavyzdžiui, kaip prieiti prie medį graužiančio bebro, kas, atrodytų, neįmanoma.

Užteko vieno trofėjaus

"Per tuos penkerius medžioklių metus tesu sužeidusi vieną antį", – tikino A.Ozolinia.

Anot pašnekovės, dažniau jos rankose būdavo tušinukas ir popieriaus lapas, o šautuvas tuo metu gulėdavo ant kelių. Vienas medžioklėje parašytas eilėraštis skirtas stirnai. Su ja šiai netradicinei medžiotojai susidurti akis į akį teko budint bokštelyje.

Kolegos vyrai apie šią neišnaudotą galimybę sužinojo tik vėliau ir negalėjo tuo patikėti.

A.Ozolinios apsisprendimą nebedalyvauti medžioklėse lėmė ir jau minėtos anties, kuriai ji sužeidė sparną, kančių vaizdas. Šį nutraukė jau kito kolegos šūvis.

"Dabar vykstu į gamtą ginkluota tik filmavimo kamera", – džiaugėsi radusi išeitį iš keblios situacijos pašnekovė.

Nurimti nežada

Dar vienas su ieškojimų kupina teisėjos vaikyste susijęs hobis, prie kurio ji grįžo ne per seniausiai, – pašto ženklų rinkimas.

"Kol kas mano kolekciją sudaro tik 125 pasaulio šalių ženklai. Tačiau esu pasiryžusi, surinkti visų šalių ženklus – nors po kelis", – dalijosi naujais ateities planais A.Ozolinia.

Kolekcionuoja ir ąžuolus

Vienas teisėjos hobis susijęs su jos mergautine pavarde.

A.Ozolinios sodyboje su įspūdingu vaizdu į Nevėžio slėnį apstu ąžuolų ir ąžuoliukų. Anot šio 64 arų parko šeimininkės, visi jie turi savo istoriją.

Latvių kalba žodis "ozolinš" – ąžuoliukas. Tokia buvo iš Latvijos kilusio teisėjos tėvelio pavardė. Vos prieš mėnesį ji taip pat pasikeitė savo ankstesnę pavardę (Naujokienė) į Ozolinią. Norėjo vadintis taip kaip tėvelio motina, į kurią vizualiai labai panaši.

"Kai kuriuos ąžuoliukus pasodino paukščiai, nešiodami jų giles. Jeigu kur nors išdyksta toks netyčiukas, niekada jo neišraunu. Ir prie kiekvieno naujo savo sklypo gyventojo įkalu kuoliuką. Vėliau kai kuriuos jų persodinu", – pasakojo A.Ozolinia.

Ne per seniausiai teisėjos kolekciją papildė ypač brangūs sodinukai. Šie ąžuoliukai išauginti iš Rygoje augančių jos prosenelių sodintų ąžuolų gilių.

Netradicinis pasirinkimas

Originaliai A.Ozolinia atsakė ir į klausimą, kodėl, būdama tokios meniškos sielos ir azartiška, ji pasirinko teisėjos profesiją.

"Kur dar galima rasti tiek gyvenimiškos patirties, norint pažinti žmones ir rašyti apie juos, jeigu ne dirbant teisėjo darbą?" – į klausimą klausimu atsakė pašnekovė.

"Jau nuo trylikos metų žinojau, kad eisiu ieškoti teisybės, – tikino A.Ozolinia. – Dar mokydamasi mokykloje, klasėje buvau didžiausia kovotoja už ją."

Angelu sargu tapo ikona

Išgirdusi klausimą, ar nenuvylė pasirinkta profesija, pašnekovė trumpam susimąstė.

"Būna momentų, kai apie tai pagalvoju, – ypač, kai jaučiu, kad daug ko negaliu pakeisti..." – sunkiai rinko žodžius A.Ozolinia.

Paklausta, ar turi galvoje netobulus įstatymus, ji ir vėl atsakė klausimu: "O kodėl tuomet jie taip dažnai keičiami?"

Paradoksas, tačiau labiausiai ši teisėja didžiuojasi savo išteisinamaisiais nuosprendžiais, kurių nepanaikino ir aukštesnių instancijų teismai, bei nutrauktomis bylomis, kaltinamiesiems susitaikius su nukentėjusiaisiais.

Apie vieną tokių bylų primena darbo kambaryje esanti ikona. Ant jos išgraviruota: "Tesaugo Dievai Jūsų dorumą šiuolaikinės teisėsaugos purvo klane". Tokius žodžius jai pačioje karjeros pradžioje dedikavo šią ikoną padovanojusi vieno kauniečio žmona. Jos vyras buvo nepagrįstai apkaltintas sužalojęs kaimyną. A.Ozolinia jį išteisino.

"Vis dėlto tiems, kurie įžūliai meluoja, visais įmanomais būdais stengiasi apgauti, įžeidinėja kitus proceso dalyvius, aš – griežta, – sudėjo visus taškus ant "i" A.Ozolinia. – Ir visai nesvarbu, ar jie kaltinamieji, ar nukentėjusieji."