Vaikas gimė rūsyje

Prie vaišių stalo restorane „Višta puode“ susėdo kelios dešimtys žmonių, kurie dalijosi įspūdžiais ir bendravo. Skambėjo dainos jidiš ir hebrajų kalbomis, kanklėmis, saksofonu, klavišiniais atliekama muzika.

Vieni popietės dalyvių – Juozas Straupis su anūke Monika Straupyte. J.Straupis buvo vos ketverių, kai jo tėtis ir mama, Juozas ir Bronislava, kuriems vėliau suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai, išgelbėjo 24 žmones. Pas save namuose priglaudė septynis, kitiems suorganizavo apgyvendinimą pas kaimynus. Rūpintis jais padėjo ir kunigai, bendruomenė.

Pagarba: į pagerbimo ir padėkos popietę susirinko kelios dešimtys gelbėtojų, išgelbėtojų ir jų artimųjų. (Kauno žydų bendruomenės nuotr.)

„Iš viso buvo išgelbėtos penkios šeimos“, – priduria M.Straupytė. Straupių namuose žydai slėpti rūsyje. Viena slėptuvė buvo po mažojo Juozuko kambariu, kita įrengta po vištide.

„Tėvas visa tai suorganizavo sužinojęs, kad žydai bus šaudomi. Nuėjo į getą. Visi į vežimą netilpo,“ – pasakojo dabar Kauno rajone gyvenantis vyras. Jo šeima slėpė žydus, rūpinosi ir maitino juos ketverius metus. Tėvai, tėvo brolis buvo ūkininkai. Daug kartų žydus teko perkelti, kad išvengtų grėsmių.

„Mamos sesuo buvo mokytoja ir draugavo su policijos nuovados viršininku. Jis žinojo apie slepiamus žydus ir Straupiams pranešdavo apie organizuojamus reidus, kad žydus spėtų perkelti“, – iš pasakojimų pamena pašnekovas. Priduria, kad tais laikais vokiečiai buvo įvedę normas, kiek kiekvienai šeimai galima susimalti grūdų. Tėvas draugavo su malūnininku, šis Straupiams miltus malė neatsižvelgdamas į normas, tad duonos pakako ir globotiniams.

Tarp slepiamųjų buvo du gydytojai. Vieno žmona rūsyje ir pagimdė. Tėvas susitarė, kad mergaitę paimtų paauginti kiti kaimynai, kurie taip pat laukė kūdikio. Dabar ji gyvena Izraelyje, su ja ir kitais išgelbėtais žydais Straupiai palaiko artimus ryšius.

„Jie tapo mūsų giminės dalimi. Istorija yra neeilinė ir jos negalima pamiršti“, – sakė M.Straupytė.

Plungės rajone esančiame Šarnelės kaime, kuriame tada gyveno Straupiai, pernai viena gatvių buvo pervardyta Pasaulio tautų teisuolių vardu, taip pagerbiant Straupių, kurie organizavo gelbėjimą, ir kitų dviejų šeimų, kurios padėjo slėpti žydus, garbei.

„Prosenelis savo namuose dar buvo surengęs vokiečiams šventinę popietę. Slepiami žydai padėjo gaminti maistą. Vokiečiai, nieko neįtardami, ramiai puotavo. Įsivaizduojate, koks buvo drąsus prosenelis“, – pridūrė M.Straupytė.

Kai kažkas jos prosenelio paklausė, kodėl nusprendė rizikuoti savo, savo šeimos narių gyvybėmis ir gelbėti žydus, atsakė, kad taip reikėjo.

Pasiaukojimas: J.Straupio, kuris renginyje dalyvavo su anūke M.Straupyte, tėvai su kaimynais išgelbėjo 24 žydus. (Kauno žydų bendruomenės nuotr.)

Vadino ponia teta

Kaunietė Sigutė Smetonaitė-Petrauskienė pasakojo, kad jai buvo septyneri, kai mama į namus atsivedė moterį. „Pasakė, kad čia mūsų tolima giminaitė ir ją reikės vadinti teta Sofija. Bet nedrįsau ją taip vadinti. Vadinau ponia teta. Ją prisimenu labai solidžią. Mama ją labai globojo. Prisimenu, kad rytais jai reikėdavo medaus dėl ligos. Mama ieškodavo, kur jo gauti. Tuo laiku būdavo labai sunku gauti maisto, būdavo kortelės“, – leidosi į prisiminimus moteris.

Jos šeimai buvo palikti keturi kambariai, kita namo dalis nacionalizuota. Į vieną iš kambarių buvo galima patekti tik per virtuvę ir per vonią. Durys nedidelės, toks pusiau slaptas kambarys.

„Kai ateidavo svečių, ponia teta visada eidavo į tą kambarį ir jame būdavo. Mamos klausdavau, kodėl. Paaiškino, kad teta svečių vengia, nes neva neturi kuo gražiai apsirengti“, – pasakojo S.Smetonaitė-Petrauskienė, sulaukdavusi priglaustosios dėmesio, su ja žaisdavusi.

Jai labiausiai įstrigo viena iš kratų namuose. „Kažkas ėmė stipriai belsti į duris, mama ir tėvelis buvo namie. Įėjo, atrodo, trys vyrai, kurie man pasirodė labai pikti. Mama mokėjo vokiškai. Ji su jais kalbėjo. Jie pradėjo vaikščioti po kambarius ir tikrinti. Bijojau, nes jie buvo labai pikti“, – pasakojo moteris. Laimei, krata baigėsi šnipštu. Kai vyrai išėjo, tėvai atsikvėpė – išvengta Sofijos, jų pačių ir vaikų arešto, o gal ir mirties. „Visi buvo balti kaip drobės“, – įtampą ir prisiimtą riziką prisiminė pašnekovė.

Pavežė iki sienos

„Išgelbėjai vieną žmogų – išgelbėjai visą pasaulį“, – taip Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas reagavo į S.Smetonaitės-Petrauskienės susikuklinimą, kad tėvai išgelbėjo tik vieną žmogų.

Jie tapo mūsų giminės dalimi. Istorija yra neeilinė ir jos negalima pamiršti.

Paties G.Žako mama taip pat buvo išgelbėta. Užėjus vokiečiams ji jau buvo pilnametė. Nuo žiaurios lemties ją išgelbėjo išganingas kaimyno lietuvio pasiūlymas bėgti iš namų. Pavežė ją iki Lietuvos sienos su Rusija. Rytojaus dieną ji būtų buvusi išvesta. G.Žako mamos tėvas, jo senelis, kartu su antrąja žmona, mamos pamote, ir prosenele buvo sušaudyti.

Šauni darbšti žydaitė iš Šakių atsidūrė Rusijoje, kurioje saugiai išgyveno, kol Europoje siautėjo naciai. Tiesa, gavusi medalį už darbo karinėje gamykloje pasiekimus, netrukus buvo atleista, nes paaiškėjo, kad turi giminių JAV, apie kuriuos ji pati tikriausiai nė nežinojo.

G.Žako tėvas Kalmanas ir jo brolis Jakovas taip pat išsigelbėjo per laimingą atsitiktinumą. Šiaulių krašte, Šaukėnuose, gyvenusi jo senelė, šeši tėčio broliai ir vos metukų amžiaus sesuo (senelis jau buvo miręs), kaip ir daugiau aplinkinių žydų, buvo sušaudyti netoli namų, Šaukėnų miške.

Artimųjų likimo pavyko išvengti, nes kai baltaraiščiai užsuko į namus, paauglių nebuvo namie. Jie buvo išėję iki miestelio.

„Grįždami su broliu iš tolo pamatė, kad iš namų išvedami visi juose buvę žmonės. Senelis buvo miręs prieš prasidedant tragedijoms“, – pasakojo G.Žakas.

Gercas Žakas/Kauno žydų bendruomenės nuotr.

Jo tėtis su broliu, kuriems buvo šešiolika ir trylika metų, ilgai slapstėsi. Vėliau atėjo gyventi į Šiaulių getą, iš kurio buvo išvežti į Dahau koncentracijos stovyklą Vokietijoje.

Apie laiką koncentracijos stovykloje tėvas nedaug ką pasakojo. „Dabar gailiuosi, kad daugiau neišklausinėjau. Ten jis dirbo geležinkelyje. Išsigelbėjo, kai 1945 m. atskrido amerikiečių lėktuvai, pradėjo stotį bombarduoti. Pabėgo abu su broliu. Glaudėsi miške, sulaukė, kol baigėsi karas, ir grįžo į Lietuvą. Galvojo, kad kažkas iš namiškių likę gyvi. Nemanė, kad juos išžudė, vylėsi, kad tik išvedė“, – prisiminė G.Žakas.

Vienas labiausiai įstrigusių tėvo pasakojimų iš koncentracijos stovyklos – apie tai, kaip tėvas, tada būdamas gal aštuoniolikos metų, išeidamas į darbą, sirgusiam ir ant gultų gulėti likusiam broliui įdavė maišelį bulvių lupenų ir prisakė jas saugoti, kad būtų ką abiem valgyti vakarienei. Grįžo, bet maišelio nebėra. Broliui užmigus, lupenas kažkas pavogė.

„Kai tai sužinojo, tėvo žodžiais, brolį, kad nenusaugojo lupenų, buvo gatavas užmušti“, – pasakojo G.Žakas. Tokios buvo nežmoniškos gyvenimo sąlygos ir bejėgiškumas.