Valgykla ar kavinė?

Net ir tiek patirties turinčiam J.Paliui sunku įvardyti skirtumus. "Vienur ateini su padėklu, kitur stoji į eilę ir užsisakai patiekalą, dar kitur indus nusineši pats, o būna ir taip, kad indus nuneša už tave. Riba tarp kavinės ir valgyklos ne visais atvejais yra ryški", – pripažįsta pašnekovas.

Aišku viena – gardus maistas, įvairios pasaulio virtuvės, saldūs desertai – visa tai siūlo modernių restoranų ir kavinių savininkai. J.Palys ir čia kartkartėmis užsuka, bet vis tiek turi savų argumentų, kodėl valgyklos jam – svarbesnės.

"Nueiti į restoraną – vadinasi, mandagiai sėdėti, kalbėti, o man tai neįdomu. Nemėgstu ilgai valgyti: ateinu, greitai pavalgau ir išeinu. Be to, valgykloje dažniausiai matai, ką tau įdės, tad jei tingi skaityti meniu ar būdamas užsienyje nesupranti tam tikrų terminų, parodai pirštu į patiekalą ir paprašai įdėti. O kavinėse būna visko... Hamburgo kavinukėje dukra užsisakė šnicelį, o gavo lėkštės dydžio mėsos blyną. Valgykloje to nebūtų nutikę", – šypsodamasis tikina jis.

Valgyklų ekspertas – tikras kompotų mėgėjas. Šis gėrimas būtinas pietų stalo atributas, tad tai dar viena priežastis jam užsukti į šią maitinimo įstaigą. "Kavinėje kompotas retenybė, čia stengiamasi pateikti kažką subtilesnio, pavyzdžiui, vandenį su citrinomis ar mėtomis", – sako J.Palys.

"Pavyzdžiui, šeimininkė prisirinkusi pilną rūsį obuolių, iš kurių vėliau verda kompotą. Na gerai, obuolių kompotas man gal nėra pats skaniausias, bet svarbiausia – naminis", – šypsosi uolus valgyklų lankytojas.

Tačiau vieno patiekalo jis niekur nevalgo. "Nemėgstu kepenėlių, man tai neskanu. Nebent reikėtų tarnauti kariuomenėje, kur maitintų tik kepenėlėmis, tada ir valgyčiau jas sukandęs dantis", – juokiasi pašnekovas.

Vienas pagrindinių geros valgyklos rodiklių man – kompotas. Jis turi būti naminis.

Vyrauja nuomonė, kad valgyklose valgyti pigiau nei kavinėse, tačiau J.Palys sako, kad tai ne visai tiesa. Anot pašnekovo, dienos pietų kaina įprastoje kavinėje ir valgykloje – panaši. Dienos pietų rinkinys tiek kavinėje, tiek valgykloje gali kainuoti 4–5 eurus, tad kaina jau mažai ką lemia. Nors kainos ir panašios, istorikas renkasi valgyklas, nes jam čia skaniau ir paprasčiau.

Nuotaikos J.Paliui nesugadintų net ir tai, jei valgykloje būtų ne itin maloniai aptarnautas. "Padavėja gali būti surūgusi, bet jei maistas skanus, man nerūpės, kad ji kažkuo nepatenkinta, – tikina pašnekovas, – ją matysiu dešimt minučių."

Pietų pertrauka – ne tik pietums

Viduryje dienos pamačius skubančią dalykiškai apsirengusią moterį galime spėti, kad ji lekia į kavinę pietų. O galbūt į valgyklą? Istorikas teigia, kad prasidėjus nepriklausomybės laikams valgykla buvo paženklinta gėdos žyme: valgyti čia reiškė materialinį nepriteklių, dėl prastos ventiliacijos riebalais prasmirsta drabužiai. Tačiau po truputį tokia nuomonė buvo išaugta.

"Žmonių, einančių į valgyklas, kontingentas kokybiškėja. Ir damos, ir vyrai su kostiumais, direktoriai ar vadybininkai, visi eina ir valgo valgyklose, o tai reiškia, kad pasidarė nebegėda. Anksčiau daug kas baisėjosi valgyklomis dėl blogos ventiliacijos, nes tai brangus įrenginys, o ir techniškai ne visur galima įrengti. Bet ši problema dingsta, žmonės eina į valgyklas", – džiaugiasi J.Palys.

Pašnekovas mano, kad dirbantys žmonės renkasi valgyklas ir dėl dar vienos priežasties – norėdami kuo geriau išnaudoti pietų pertraukos laiką.

"Kavinėje pertraukos laikas dingsta, nes renkiesi patiekalą, užsisakai, lauki, kol atneš. O valgykloje gali greitai pavalgyti ir dar spėti, pavyzdžiui, pasivaikščioti", – įvardija dar vieną valgyklų pranašumą pašnekovas.

Eksponatai: anksčiau veikusių restoranų-kavinių darbuotojai segėjo ženkliukus su tos maitinimo įstaigos logotipu, kai kurie restoranai turėjo firminius indus.

Vertina ankstesnį interjerą

Neretai valgykloje gali pasijusti tarsi laiko mašina grįžęs į praeitį: interjeras primena sovietinius laikus. Tačiau šiuolaikiškų ir estetiškų valgyklų taip pat yra ir jos vis atnaujinamos. Nors J.Palys džiaugiasi valgykloje radęs nepakitusį interjerą.

"Lietuvoje tarpukario laikų valgyklų jau neliko, seniausios – sovietinės. Man sovietinis interjeras patinka, nes anksčiau vadovai į jį investuodavo neskaičiuodami pinigų. Pagal to laikmečio suvokimą, jie kviesdavo visokius menininkus apipavidalinti valgyklų, pavyzdžiui – medžio drožėjus. Įdomi medžio drožyba, sienų puošyba suteikia unikalumo. Šiais laikais to daryti jau neapsimokėtų. Man nepatinka, kai ateinu į valgyklą, kurioje jau esu buvęs, ir pamatau, kad ją atnaujino. Nesakau, kad tai blogai – man paprasčiausiai gaila, kai kokia nors keraminė sienelė išgriaunama, o mediniai baldai pakeičiami moderniais", – apgailestauja J.Palys.

Suprantama, kad valgykla niekada neprilygs restoranui. Į valgyklą ateinama ne gurmaniškų patiekalų ragauti, o pasisotinti naminiu valgiu. Istorikas žino atvejį, kai valgykloje dirbo aukščiausios klasės restorano šefas, tačiau nesižavi. Anot J.Palio, tai blogas sprendimas, nes restorano šefas maistą gamina pernelyg subtiliai.

Aistra kolekcionuoti

Kolekcininko J.Palio namuose galima atrasti daugybę su tarpukario Kaunu susijusių nuotraukų ir eksponatų, itin daug – su funikulieriais. Jis kaupia net ir senovinių laidotuvių nuotraukų kolekciją! Ir, žinoma, – su maitinimo įstaigomis susijusius eksponatus: indus, nuotraukas, katalogus.

Eksponatų pašnekovas randa ir Lietuvoje, ir Latvijoje: bagažinių turguose, sendaikčių mugėse, antikvariatuose, rečiau – aukcionuose. O pastaruosiuose dėl laimikio tenka ir pakovoti. "Tikrai ne aš vienas kolekcionuoju indus, todėl kartais aukcionuose su bičiuliais net susipešame – keliame kainas iki beprotybės", – juokiasi aistringas kolekcininkas.

"Valgyklų lėkščių nedaug, jos panašios. Kartais skiriasi vienas kitas ornamento raštelis, o kartais net ir tas nesiskiria. Daugiausia firminių indų yra restoranų ir kavinių, todėl valgyklų nelabai renku. Turiu jų gal dešimt: ankstyvų sovietinių, lietuviškojo tarpukario. Visa kita – restoranų", – pabrėžia pašnekovas.

Tiesa, Kauno restoranų ir kavinių trestas neapsiribojo tik firminiais indais – juk reikia išsiskirti. Anksčiau veikusių restoranų-kavinių darbuotojai segėjo ženkliukus su tos maitinimo įstaigos logotipu. Net ir durininkas savąjį turėjo. Šiandien šie ženkliukai – kolekcininko rankose.

"Šių ženkliukų turiu aštuoniolika, daugiau lyg ir nebuvo. Bet yra tikimybė, kad gali atsirasti – niekas nematėme archyvo, negalime pasakyti, ar esu surinkęs visą kolekciją", – svarsto J.Palys.

Kaupia istorikas ir nuotraukas, brošiūras, bet pastebi, kad skaitmeninėje eroje nuotraukų spauda nyksta. Žmonės dalijasi fotografijomis internete, laiko jas kompiuteryje ar telefone ir dažnai nesusimąsto, kad laikmenoje vieną dieną jos gali tiesiog pradingti.

"Kalbant apie šiuos laikus, ką gi gali kolekcionuoti? Nuotraukų niekas nebegamina, viskas keliauja į socialinius tinklus. Džiaugčiausi radęs 20 metų senumo nuotraukų, deja, jų nelabai pasitaiko, nes jei kas ir fotografavo, tie žmonės – dar gyvi, o artimieji nuotraukomis dar neatsikratė. Nuotraukų atsiranda dažniausiai tada, kai artimieji ar turto paveldėtojai atsikrato senų, nereikalingų daiktų arba juos parduoda. Šiems dalykams dar anksti. Dabar pasirodo maždaug 30 metų senumo nuotraukų, ne naujesnių. Tai ir laukiu, kada pasirodys 15–20 metų senumo nuotraukų, nes vėliau jau nebus nieko", – nuogąstauja kolekcininkas.