Sunku prieštarauti ir tam, kad šiuolaikinių miestų aikštės turi ne tik gražiai atrodyti, bet ir būti gyvos, įdomios, mėgstamos tiek miestiečių, tiek turistų. Lietuvos miestai ir miesteliai rūpinasi savo aikštėmis: vieni jas jau susitvarkė, atnaujino, kiti – kaip Kaunas – pradėjo, o treti, įskaitant ir sostinę Vilnių, tebesvarsto, kaip tai tinkamai padaryti.

Svarbi vieta

Pagal europinę tradiciją – nuo antikos laikų – aikštė yra miestiečių susibūrimo vieta, vieša socialinė erdvė.

Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Antano Kulakausko teigimu, tai erdvė, kurioje laisvi miesto piliečiai spręsdavo visuotinai svarbius klausimus. Visiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestams ir miesteliams yra būdingi Vakarų Europos urbanistiniai elementai, tarp kurių labai svarbi vieta tenka aikštėms.

"Tokia gyvenvietė, kur nėra aiškiai išreikšto centro – aikštės, nors joje, tarkim, gali gyventi daugiau kaip 5 tūkst. žmonių, net negali būti laikoma miestu, o tik dideliu kaimu. Toks reiškinys nėra retas į Rytus nuo Lietuvos labiau nutolusiose vietovėse, kur miestai nebuvo iki galo susiformavę kaip vieningi urbanistiniai, socialiniai ir architektūriniai dariniai. Aikštė yra neabejotinai privalomas miesto atributas", – pasakoja prof. A.Kulakauskas.

Aikštės pagal jų pirminę funkciją skirstomos į turgaus ir rotušės, vėlesniais laikais atsirado ir bažnytinės aikštės. Aptardamas Lietuvos miestų aikščių reprezentatyvumo istorinę sampratą, architektas Gintautas Tiškus yra atkreipęs dėmesį, kad ilgainiui aikščių funkcijos kito ir plėtėsi – prekyba iš centrinių miestų aikščių perkelta į specialiai tam numatytas turgavietes, o aikščių funkcijos pasipildė ideologine reprezentacine ir poilsio paskirtimis.

Praranda statusą

G.Tiškaus teigimu, ideologizuota erdvė netinka poilsiui. Aikštės be aiškaus ideologinio ar memorialinio akcento, skirtos gyviesiems, o ne mirusiems, tampa mėgstamos žmonėms burtis.

Architektas pastebi, kad, deja, aikštės, suformuotos XX a. prie Lietuvos valstybinių ar savivaldybės pastatų, aiškios funkcijos neįgavo (pvz., Nepriklausomybės aikštė prie Seimo Vilniuje).

Šiuolaikiniams žmonėms svarbus laisvės pojūtis, supratimas, kad tu esi laisvas bet kur sėdėti, gerti kavą ar čia pat suvalgyti sumuštinį, naršyti telefone, gaudyti pokemonus, bendrauti.

Daugelis centrinių miesto aikščių buvo rekonstruotos, tačiau jų funkcija pasidarė neapibrėžta, jos netapo populiariomis žmonių lankymo ar poilsio vietomis ir daugeliu atvejų būna tik kaip tranzitinis perėjimas (pvz., Utenio aikštė Utenoje, Laisvės aikštė Rietave, J.Basanavičiaus aikštė Birštone ar Nepriklausomybės aikštė Lazdijuose).

Aikštė, neturinti aiškios funkcijos, tampa tik erdve tarp pastatų ar gatvių, t.y. praranda tikrąjį aikštės statusą.

Funkcijas galima suderinti

Kalbėdamas apie Kauno aikštes, prof. A.Kulakauskas išskiria dvi pagrindines – Rotušės aikštę Senamiestyje ir Vienybės aikštę Naujamiestyje.

"Vienybės aikštę galima laikyti pagrindine tarpukario Lietuvos reprezentacine aikšte, t.y. Vasario 16-osios Lietuvos, arba Pirmosios Lietuvos Respublikos, pagrindine viešąja erdve. Tokios aikštės jau nuo XIX a. būdingos ir kitoms tautinėms valstybėms. Panašias aikštes turi ir Varšuva, Berlynas, kiti Vakarų ir Vidurio Europos miestai. Ir nors Kauno Vienybės aikštė dėl pirmiausia kaimynystėje esančio Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio su Laisvės statula ir amžinąja ugnimi yra ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos sakralinė vieta, manau, kad šalia kuriama kita, labiau rekreacinio, poilsinio pobūdžio erdvė jos neužgoš. Žinoma, memorialinė, reprezentacinė, iškilmingoji aikštės dalis išliks. O šalia kuriama kita laisvesnė erdvė turėtų ją papildyti, grąžinti aikštei pirmapradę socialinę funkciją, suteikti jai gyvumo. Pati idėja, mano supratimu, yra visiškai tinkama", – sako Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.

Svarbu, kad būtų gyvos

Aikštės ne tik atspindi miesto istoriją ir kultūrą, jose įvairiomis progomis vyksta sambūriai, mugės, koncertai, vasarą įrengiami greta esančių kavinių staliukai, žiemą – čiuožyklos.

Urbanistikos specialistai, architektai akcentuoja, kad tvarkant aikštes miestuose, svarbiausia – išspręsti klausimus, kaip padaryti, kad vienoje erdvėje derėtų daugybė funkcijų ir tai atitiktų skirtingų žmonių įsivaizdavimą, kaip ši vieta turėtų atrodyti. Aikštė kartu gali būti ir reprezentacinė, ir demokratiška.

"Šiuolaikiniams žmonėms svarbus laisvės pojūtis, supratimas, kad tu esi laisvas bet kur sėdėti, gerti kavą ar čia pat suvalgyti sumuštinį, naršyti telefone, gaudyti pokemonus, bendrauti. Aikštės dabar turėtų būti tokios vietos, kuriose žmonės turėtų ką veikti. Aikštė turėtų tapti miestiečių susibūrimo ir laisvalaikio erdve, kurioje net galima žaisti kokius nors žaidimus. Tikslas yra toks, kad aikštėje kiekvienas sau rastų vietą", – šiuolaikinės aikštės paskirtį yra komentavęs architektas Mindaugas Pakalnis.

Kintančios erdvės

Sėkmingas transformacijas patyrė ne viena Europos miesto centrinė aikštė. Tarp jų – Insbruko Austrijoje ir Kopenhagos Danijoje istorinės viešosios erdvės. Rekonstruotos 2010 ir 2012 m., šios aikštės labai aiškiai transformavosi, atliepdamos šiuolaikinių miestų visuomenių poreikius ir pasiūlydamos erdves, lengvai pritaikomas skirtingoms žmonių reikmėms.

Švari ir tvarkinga, gal kiek nuobodoka Londono Trafalgaro aikštė, kurią dažnai užplūsta balandžiai, ir ne tokia švari, iliuminacijomis rėkianti Niujorko Taimso aikštė, kurią dažnai užplūsta tūkstančiai jogos gerbėjų. Tai tarsi du Vakarų pasaulio šiuolaikinių aikščių poliai, tarp kurių išsitenka tūkstančiai kitų pasaulio miestų aikščių, ir jeigu jos reikalingos miestiečiams – vadinasi, savo pagrindinę socialinės erdvės funkciją atlieka.

Na, o Rytuose – ne vieno kauniečio dar gerai prisimenamos Raudonoji ir Tiananmenio aikštės, kurios garsios nebent pompastiškais paradais. Skirtingi laikmečiai kelia savus reikalavimus tam, kas turi vykti aikštėse ir tam, kaip jos turi atrodyti.