Didžiausia Kauno problema – pasitenkinimas savo nepatenkinimu. Kai kauniečiui sakai, kad iki santakos su Nerimi Nemuno vanduo – švariausias per visą jo ilgį (aš čia plaukioju savo laiveliu "Kunkiu", žinau, kad įsibridus iki pažastų matyti kojos), ir kažin, ar verta važiuoti 200 km iki drumzlinesnio vandens, jis netiki.

Turtingiausi ir versliausi

Kitas pavyzdys – ne iš gamtos, iš kultūros. Kai išsilavinusiam ambicingam kauniečiui pasakai, kad vaikštai į Muzikinį teatrą, nes ten – nuostabūs spektakliai, į mane žiūri kaip į provokatorių. O juk jau kokie dešimt metų, kai šio teatro pasikeitęs ir lygis, ir repertuaras (po "Kabareto" buvo pastatyta visa krūva fantastiškai gerų operų).

Taip susiduriame su keistu fenomenu, kai žmonės netiki savo akimis. Tai ne tik Kauno problema, tai aktualu visai posovietinei erdvei. Bet tai labiausiai krinta į akis Kaune, nes šis miestas iš tikrųjų geriausiai laikosi. Jeigu koks ekonomistas palygintų vidutinius sąskaitų bankuose dydžius, paaiškėtų, kad kauniečių įmonės pirmauja, o prekybos tinklai galėtų patvirtinti, kad kauniečiai, nepaisant nieko, perka daugiausia.
Bet, išties iš Kauno apskritai emigravo daugiausia. Bet – daugiausia su pirmąja banga – iš karto po 1990-ųjų. Ir ne tiek dėl ekonominių priežasčių, kiek iš inercijos, prisisvajojimo sovietmečiu (nonkomformistiniame mieste su džinsais ir vinilais) apie laisvą gyvenimą laisvame Vakarų pasaulyje. Toji kalantinių generacija paplūdo dar sovietams neišėjus, vos prasivėrus sienoms. Gėlių vaikai ir anūkai, kuriems roko muzika skambėjo kaip bažnytinė, o faktas, kad negyveni Santa Monikoje, atrodė kaip faktas, jog negyveni visai.

Kodėl anglai to nedirba?

Kokių nors rišlesnių, įžvalgesnių tyrimų apie naujausią emigracijos bangą mes neturime. Aš truputėlį ignoruoju ekonomines emigracijos priežastis, nes jos ir taip visiems aiškios: akivaizdu, kad didžiulės minios išvažiuoja dėl to, kad judėjimas yra greitas ir laisvas, algos skiriasi penkis ar aštuonis kartus. Ir tik pamažu pajunti, kiek tu nori savo gyvenimo paaukoti už tą didesnę algą kur nors Ystende Londone ar šiukšlių perdirbimo fabrike.

Problema, kad, įvertindami ekonomines priežastis, mes imame nematyti kitokių. Kad ir psichozinių, negrįstų jokiu patyrimu (jeigu studijuoti, tai būtinai tik kitur, nors kaip dieną aišku, kad pati dosniausia studijų strategija – mišri: pagrindinį išsilavinimą gauti gimtąja kalba, paskui pasinaudojus europinėmis mainų programomis, gauti dar žinių Vokietijoje, Ispanijoje ar Italijoje, pasidairyti ir grįžti pamačius, kad, žinai, pasaulis visur yra netobulas!). Arba – skaičiuojame Anglijoje tik algas, neįvertinę, kiek kainuoja apsigyventi, įsikurti ir būsimų vaikų mokslai geruose universitetuose. Jei įvertintume, suprastume, kodėl anglai nedirba darbų, kurių griebiasi lietuviai.

Išeitis – rūpintis kitais

Už ko kabintis menkai uždirbančiam, darbdavių ir valdžios niekinamam žmogui, kuriam atrodo vienintelė išeitis – emigruoti? Aš nesu pranašas, bet, manau, reikia pradėti rūpintis kitais, iškart pagerės. Net jeigu esi mažai uždirbantis ir ant žemutinės visuomenės pakopos. Kadangi mūsų žmonės niekaip neperžengia savųjų egoizmų, nesunkiai susitapatina su aukomis (visi viršininkai, politikai, seimūnai, daktarai, mokytojai yra blogi), niekam neišties rankos, net iš bažnyčios išeina pykčio perkreiptais veidais (vaidina, kad myli Dievą, bet nemyli žmonių). O pasidalyk su kitu bent šypsena, pamatysi, kad pasaulis pasidarys truputį geresnis!

Tokios lietuvių nemeilės savo kraštui nėra buvę. Juk ne tik lietuvius vargas išveja į emigracijos vėjus, migruoja ir minios žmonių iš Pietvakarių Azijos. Naujausi tyrimai rodo, kad ir iš paties skurdžiausio Tailando kampo į Ameriką ar Australiją emigravusieji savo kraštą toliau myli. O lietuviai demonstruoja tiesiog perversišką nemeilę. Aš manau, kad tame yra ir tam tikros emigrantiškos pozos. Kartą prieš kokius šešerius metus Londone kartu su rašytoja Zita Čepaite leidomės liftu ir kalbėjomės. "Ak, kaip nemalonu girdėti lietuviškai", – pakankamai garsiai, kad mes girdėtume, viena kitai šnypštė dvi, matyt, naujosios emigrantės.

Bet, kai nuvykome į Vasario 16-osios minėjimo vietą, jas abi ten radome! Tai, sakykite, kuris tų merginų veidas buvo tikrasis?

Knyga apie lietuvių migraciją

Naujausioje savo knygoje "Karklo diegas. Pasaulio lietuvių istorija" E.Aleksandravičius, pasitelkdamas moksliškai pagrįstus faktus, įvairialypius istorijos ir literatūros šaltinius, nagrinėja lietuvių tautos migraciją nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.

"Pasakodamas lietuvių pasaulio istoriją nuolat sukau galvą apie svarbiausius vaizdinius, metaforas ir palyginimus, kurie taikliau nei tūkstantis žodžių pasakytų apie lietuvių prigimtį, lemtį, permainas, nuopuolius ir prisikėlimus. Juk tai tauta, kuri per tūkstantį metų nuolat įrodinėjo, kad buvo, yra ir bus lygi tarp lygių, – pristatydamas knygą sakė E.Aleksandravičius. – Ji plėtėsi iki imperijos, ji krito žemiau žolės. Lietuviai buvo vejami lauk iš savo žemės, nors dar neseniai patys grobė svetimas žemes. Kaip ir daugelio amžinojo tautų kraustymosi bastūnų, lietuvių laukė įvairiausi nutikimai. Skirtingais laikais lietuvių pėdos pasiekė Ameriką, Aziją, Australiją, Pietų Afriką, Pietų Amerikos džiungles. Jie kūrėsi, kėlėsi, nepaisydami sunkiausių sąlygų. Kažkodėl karklo metafora dygo mano galvoje. Ar daug rasime tokių neaukštų, ne itin gražių, bet tokių gaivalingų krūmamedžių, kurie nesiduoda išnaikinami, iškertami, kurių šaknys kimba į pačią prasčiausią dirvą, o nulaužta šakelė kaipmat įsišaknija pernešta kiton vieton? Taip, lietuvius visame pasaulyje galima palyginti su karklynais."