Pašaukta keliauti

Tolyje, tarp apsinuoginusių Laisvės alėjos liepų, pamačiusi linguojančią megztą kepurę, storą šaliką ir pro jį besiskverbiančią šypseną pajutau, kad Paulina – kitokia. Kai ėmiau jos klausytis, supratau, kad pirmasis įspūdis neapgavo. Gimusi ir augusi Kaune, Žaliakalnyje, baigusi vidurinę mergina išvažiavo į Vilnių. Studijavo kultūros istoriją ir antropologiją. Paskui kaunietės maršrute atsirado Danija, kurioje pasirinko multimedijos dizaino ir komunikacijos studijas. Vėliau – Ispanija. Galiausiai, įsigijusi bilietą į vieną pusę, ji išmaišė Pietų Ameriką – iš arčiau pažino Meksiką, Kolumbiją, Kubą, Jamaiką, Ekvadorą.

„Kiekviena vieta savotiškai įdomi. Kiekvieną vietą reikia pažinti ir prisijaukinti, o tai reikalauja vidinių resursų. Reikia pažinti žmones, galų gale rasti turgavietę, kurioje pirksi vaisius ir daržoves, ar vietą, kur nakvosi“, – šiuo metu kūrybines industrijas studijuojanti P.Okunytė pasakojo, kad, pakėlusi sparnus skrydžiui, ji nutuokė apie jos laukiančius iššūkius ir jiems ruošėsi. Būdama Danijoje sukaupė santaupų. Tai jai leido jaustis stabiliai. Kai pritrūkdavo pinigų, jų užsidirbdavo.

Jausmas, kad kelių šimtų kilometrų spinduliu džiunglėse esi vienas, anot Paulinos, – neapsakomas. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

„Prisėsdavau prie kompiuterio, padirbėdavau prie kokio projekto ir vėl kurį laiką galėdavau nedirbti“, – anot 31-ų kaunietės, kelionės metu ji neturėjo nei nuolatinės darbo vietos, nei nuolatinių namų.

Keliaudama po pasaulį, savo 60 l kuprinę ji kraustė ir hosteliuose, ir nebrangiuose nuomojamuose butuose, ir ekologinėse sodybose. Pažintis su jomis kardinaliai pakeitė Paulinos santykį su žeme.

„Anksčiau mane labai žavėjo dideli miestai. Paauglystėje svajojau gyventi Londone, kuris atrodė nerealus. Aplankiau jį ne kartą, bet gyventi neteko“, – P.Okunytė neslėpė, kad jei tokia galimybė ir būtų, dabar ji to visai nenorėtų.

Netikėtas pasiūlymas

„Kaip atsidūriau ekologinėse sodybose?“ – kavinėje, kurioje pasislėpėme nuo šalčio, delnais apglėbusi puodelį šaltalankių arbatos, kaunietė mintimis grįžo į saulėtą Kolumbiją, kur jos širdis plakė stipriau nei kituose pasaulio kampeliuose.

Šiaurės vakaruose esančioje, su Venesuela ir Brazilija rytuose, Ekvadoru ir Peru pietuose besiribojančioje Kolumbijos Respublikoje, kaip ir visoje Pietų Amerikoje, ekologinės sodybos yra itin populiarios. Dauguma jų yra netgi pažymėtos žemėlapiuose. Pažintis su viena jų, anot Paulinos, įvyko visiškai atsitiktinai. Besibaigiant vizos galiojimui, ji ir jos draugas privalėjo atlikti tam tikrą formalumą – kirsti sieną ir vėl grįžti į šalį, kad pareigūnai ant dokumento uždėtų naujai galiojantį antspaudą. Įvykdę vieną procedūros dalį ir jau ruošdamiesi grįžti atgal, keliautojai netikėtai susipažino su dviem vietiniais. Šie papasakojo prižiūrintys vienai vokietei priklausančią ekologinę sodybą ir pasiūlė joje laikinai apsistoti. Supratę, kad neturi ko prarasti, jiedu leidosi į avantiūrą.

„Norėdami pasiekti sodybą turėjome maždaug valandą ar dvi eiti per džiungles, o paskui lipti į kalną. Atėję į vietą pamatėme sodybą – grindis ant pastolių su stogu, be jokių sienų. Tiesiog kabini hamaką ir gyveni“, – P.Okunytė ir jos draugas pasijuto esantys kitame pasaulyje. Jame dingo laiko sąvoka, pasimiršo didmiesčio rūpesčiai ir patogumai. Ten nebuvo nei dujų, nei elektros, nei vandentiekio. Lietuvė maudėsi upėje. Joje plovė ir indus. Valgė daržovių ir kruopų troškinius, o apie mėsą galėjo tik pasvajoti – ji be šaldytuvo saulės kaitroje nebūtų išsilaikiusi šviežia nė kelių valandų.

„Gyvenome keturiese arba penkiese. Tokio tiesioginio pasiskirstymo darbais nebuvo. Tiesiog supranti, kad jei vienas gamina pusryčius, kitas plauna indus arba pasirūpina pietumis“, – apie nerašytas taisykles džiunglėse kalbėjo keliaujanti rašytoja.

Užsikrėtė Zikos virusu

Dienomis sodybos gyventojai daug bendravo, žaidė įvairius žaidimus, kūrė eiles ir jas skaitė garsiai. Kartą per dvi savaites pėsčiomis keliaudavo į artimiausią kaimą, kad turgavietėje nusipirktų maisto produktų. Neretai turimas atsargas papildydavo ir džiunglėse rastais vaisiais, tarkim, mangais.

„Čia visiškai sustojo laikas. Nesigaudžiau, kuri savaitės diena. Aiškiai suvokiau tik paros laiką, kai pakildavo saulė ir nusileisdavo. Tada pasidarydavo vėsiau nei dieną“, – laiką, praleistą Kolumbijos miškuose, prisiminė pašnekovė.

Nors aplink nebuvo kitų žmonių, sodybos gyventojai nebuvo vieni. Apie tai jiems nuolat primindavo gyvūnų leidžiami garsai ir netikėti susidūrimai, tarkim, su beždžione, įdėmiai stebinčia, ką žmonės maišo puode virš ugnies.

„Kaskart pabudę ryte apsižiūrėdavome, ar batuose nėra tų didelių vorų ir kokių gyvačių. Kartą bevaikščiodama mačiau gyvatę, panašią į kobrą. Vieną rytą sodybos šunys užpuolė ir sudraskė užklydusią į kiemą skruzdėdą“, – P.Okunytė džiaugėsi, kad dauguma gyvūnų jiems, džiunglių įsibrovėliams, buvo draugiški.

Tik ne uodai. Nors ir dengėsi specialiais tinkleliais, Paulina neišvengė vabzdžių sukandimų ir užsikrėtė, kaip spėjo, Zikos virusine infekcija. Moterį stipriai išbėrė, nuo skausmo ji negalėjo pajudėti, kelias dienas nekrito temperatūra.

Čia visiškai sustojo laikas. Nesigaudžiau, kuri savaitės diena.

„Kai susergi gripu, žinai, ko galima tikėtis, o čia viskas kitaip. Laimė, maždaug po šešių dienų praėjo ir nebuvo jokių komplikacijų“, – kaunietė neslėpė, kad labiau nei vietos faunos, dar prieš vykdama į džiungles ji bijojo pilietinio karo ir neramumų, vykstančių Kolumbijoje. – Internete visko skaičiau, tačiau susidūrusi gyvai su žmonėmis nieko panašaus nepatyriau. Kolumbiečiai yra nuostabūs žmonės. Nežinau, sėkmė ar tiesiog sutirštintos medijų spalvos, bet visi sutiktieji mums tik mojo rankomis ir atrodė draugiški. Net džiunglėse sutikti kariškiai.“

Rado apleistą namą

Prieš palikdama pirmąją sodybą Paulina susipažino su grįžusia šeimininke, kurios gyvenimo istorija jai pasirodė labai įdomi. Ilgus metus gyvenusi Vokietijoje, moteris susapnavo Kolumbijos džiungles, į kurias ji atkeliavo atsisakiusi visko, ką iki tol buvo sukūrusi didmiestyje.

„Čia ji viską įsirengė savo rankomis ir apsigyveno. Nuostabu, ar ne?“ – vokietės pasiryžimu žavėjosi keliautoja.

Atsisveikinusi su ekologine sodyba ir jos šeimininke, Paulina kartu su draugu patraukė gilyn į džiungles. Sužinoję apie netoliese esantį apleistą namą, pora pasišovė tą vietą surasti ir apsistoti.

„Namas ilgą laiką buvo negyvenamas. Ten mėtėsi daug šukių ir kitų daiktų“, – viską sutvarkę, P.Okunytė ir jos draugas čia apsistojo maždaug mėnesiui.

Džiaugėsi gamta ir laisvės pojūčiu. Daug rašė ir piešė, todėl grįžusi į Lietuvą atsivežė net keturis sąsiuvinius su vietos peizažais ir vaizdais, kuriuos diktavo ant peties nutūpusi vietos mūza.

„Ne tik piešiau. Be galo daug skaičiau, nes turėjau su savimi pasiėmusi elektroninę skaityklę, kurią pakakdavo įkrauti kartą per mėnesį, o knygų į ją telpa tūkstančiai, priešingai nei į kuprinę. Iš tiesų jau seniai buvau skaičiusi tiek daug, kiek ten“, – keliautoja pasakojo, kad jai pakako šio įrenginio, primenančio apie technologijų ir kitų naujovių kupiną pasaulį, nuo kurio ji laikinai buvo atitrūkusi.

Nei telefono, nei kompiuterio, moteris nepasiilgo. Juo labiau televizoriaus, kurio nežiūri jau bemaž penkiolika metų.

Pajuto meilę žemei

Trečioji ekologinė sodyba Ekvadore, kurioje atsidūrė Paulina, gerokai skyrėsi nuo ankstesnių dviejų. Įkurta džiunglėse, sodyba turėjo prižiūrimus sodus ir daržus, kurių derliaus pakakdavo prasimaitinti. Vieni žmonės į sodybą atvažiuodavo kelioms dienoms, kiti čia apsistodavo ir savanoriaudavo kelias savaites ar kur kas ilgesnį laiką. Sutarusi su šeimininkais, ekologinėje sodyboje dirbo ir Paulina. Kartu su kitais bendraminčiais ji sodino bananus, ananasus, kavamedžius.

„Būdavo, kepinant 40°C karščiui, į kalną tempiu kakavos pupelių lukštus, naudojamus vietoje komposto, ir galvoju, išgyvensiu ar ne, bet praeina sunkumas ir vėl viskas gerai. Dirbdavome apie keturias valandas per dieną ūkyje, o paskui skaitydavome knygas, mokydavomės oro akrobatikos, darydavome jogą ar tiesiog bendraudavome, – darbas ekologinėje sodyboje Ekvadore P.Okunytei leido suprasti, kad miestietiškas gyvenimas, net ir su visais patogumais, – ne toks tobulas, kokį dauguma įsivaizduoja. – Mums lengva gyventi, nes turime labai daug dalykų. Mes galime ateiti į parduotuvę ir nusipirkti tai, ko norime. Mes atsukame čiaupą ir iš jo teka vanduo. Atrodo, galėtume džiaugtis, bet ne – vis kažko trūksta, vis kažkoks egzistencinis nerimas mus kankina. Čia nieko panašaus nejaučiau.“

Priešingai, moteris suprato, kad keturios valandos žemės darbų gali būti kur kas romantiškesnės ir mažiau varginančios, nei dvigubai ilgiau trunkantis sėdėjimas biure, prie kompiuterio ar automobilio pedalo maigymas miesto arterijų spūstyse. Taip kaunietės galvoje užgimė mintis susikurti savo ekologinį ūkį ir jame apsigyventi. Sužinojusi, kad laukiasi, Paulina nusprendė gimdyti Lietuvoje, o po kurio laiko grįžti atgal į Kolumbijos džiungles ir ten įgyvendinti savo svajonę. Visgi, kai mažoji dukrelė pasveikino pasaulį, moteris suprato norinti likti Lietuvoje. Jos pasiryžimą dar labiau sustiprino pasaulį apėmusi epidemiologinė situacija. Pirmojo karantino metu kaunietė įsitikino, kad keturios namų sienos ne tik varžo jos sielą, bet ir visiškai prieštarauja žmogaus prigimčiai.

„Visą karantiną sąžiningai sėdėjau daugiabutyje. Nekišau nosies, nes nesupratau, kas vyksta pasaulyje. Tada pusmečiui išvykau gyventi į senelių kolektyvinį sodą, nes supratau, kad dar vieno karantino tarp keturių sienų nebeatlaikyčiau“, – vėliau, kaip prisiminė P.Okunytė, viskas vyko pagal pagreitintą scenarijų.

Padedama senelių, drauge su kitais bendraminčiais moteris įsigijo žemės sklypą Kazlų Rūdoje, kuriame, kaip vėliau paaiškėjo, bemaž 20 metų buvo vystomas ekologinis ūkis. Dabar žemės sklype stovi namelis ant ratų. Vasarą, anot Paulinos, jame smagu leisti laiką. Žiemą – per šalta.

Statys molinį namą

„Kol kas viskas atrodo taip“, – žemės sklypą, kuriame galbūt jau kitąmet iškils jos namas, telefono ekrane parodė P.Okunytė.

Įvertinusi Paulinos pasirinkimą naudoti kuo mažiau daiktų, nežiūrėti televizoriaus ir apsieiti be kitų patogumų supratau, kad būstas, kuriame kažkada gyvens kaunietė, neprimins tų, kurie į dangų stiebiasi prestižiniuose didmiesčių rajonuose. Jo stogas nebus pagamintas iš plieno, o sienos – iš gipso kartono plokščių. Čia tikrai nestovės mikrobangų krosnelė, ko gero, nebus nei indaplovės, nei džiovyklės, o drabužiams neprireiks atskiro kambario. Kai Paulinos svajonė virs kūnu, Kazlų Rūdos laukuose turėtų iškilti nedidukas, maždaug 40 kv. m. iš molio drėbtas namas su šiaudų stogeliu, kaip, kad etnografinės trobos, pasakojančios protėvių istoriją.

„Tik jis bus dviejų aukštų, kaip koks loftas. Jei taip galima vadinti kaimo namelį“, – paklausta, ar jau rado statytojus, P.Okunytė tikino jų dar neieškojusi, tačiau neabejojo, kad kai tik norės pradėti statybos darbus, meistrų ras.

Juolab kad statyba iš molio nelabai įpareigojanti. Prisidėti prie proceso, anot pašnekovės, gali net draugai. Svarbu žinoti, ką ir kaip daryti. Nedrąsiai paklausiau apie tam tikrus patogumus. Elektra bus? Paulina nusijuokė. Nors televizoriaus ji nežiūri, tačiau internetas, kaip ir kompiuteris, jai reikalingas. Todėl elektros lizdai čia tikrai bus.

„Keliaudama sutikau labai daug įvairių žmonių. Tarkim, vienas jų jau gal dešimt metų gyvena vienas Kolumbijos kalnuose. Be elektros. Klausiau, kaip jam toks gyvenimas, o jis man atsakė, kad žmonės pervertina elektrą, kuri tik skatina pirkti nereikalingus buities daiktus. Jų jam visai nereikia. Tiesa, po kurio laiko jis prasitarė, kad vienintelis virtuvės prietaisas, kurio pasiilgo, yra trintuvas“, – P.Okunytė juokavo, kad dar neapsisprendė, ar šis įrenginys jos namuose bus reikalingas.

Prieš atsisveikinant sužinojau apie dar vieną projektą, kurį Paulina buvo užmiršusi. Pasirodo, šiuo metu ji rašo knygą apie savo kelionę po džiungles, todėl pasiteiravau, leidinys ar namas bus baigtas greičiau.

„Sunku pasakyti. Knyga – per metus, o namo statybos procesas, kurio norisi greitai, kartais ir dešimtmečiais nesibaigia. Optimistiškai – per dvejus metus“, – kaunietė vylėsi, kad jei pavyks nenukrypti nuo plano.

„Tvari Lietuva“ – didžiausia tvarumo iniciatyva Lietuvoje, kviečianti pokytį pradėti nuo savęs ir visiems kartu pasirūpinti, kokį pasaulį – visuomenę, aplinką ir ekonomiką – paliksime ateities kartoms. Inciatyvos autorius naujienų portalas DELFI. Daugiau informacijos – www.tvarilietuva.lt.